7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Griovimo mokslai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 3 (1155), 2016-01-22
Kinas Rodo TV
„Demonai“
„Demonai“

Pirmuosius rusų teroristus sovietų istorikai vadino romantikais ir maištininkais. Fiodoras Dostojevskis romane „Demonai“ aprašė, kas iš tikrųjų yra terorizmas. Rašytojas rėmėsi 1871 metais Sankt Peterburge vykusio teismo, kuriame buvo teisiami Sergejaus Nečiajevo suburto revoliucinio ratelio nariai, medžiaga. Jų vadas pabėgo į užsienį. Jaunuoliai buvo teisiami ne tik už revoliucinę veiklą, bet ir už studento Ivanovo nužudymą. Tai buvo lyg ir ritualinė žmogžudystė, turėjusi pragmatišką tikslą: Nečiajevas manė, kad nusikaltimas, kuriame dalyvauja visi, privers grupelės narius besąlygiškai jam paklusti.

 

Vasarą skaičiau Nečiajevo biografiją ir stebėjausi, kaip lengvai sutiktus intelektualus sužavėdavo jokio išsilavinimo neturintis žiaurus manipuliuotojas ir veidmainis. Teismas turėjo milžinišką atgarsį, jį pratęsė Dostojevskio romanas. Tačiau po keliasdešimties metų valdžią Rusijoje uzurpavę bolševikai ėmėsi energingai įgyvendinti Nečiajevo parašytą „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame, be kita ko, rašoma, kad revoliucionierius neturi nei savo interesų, nei darbų, nei jausmų, nei prisirišimo, nei nuosavybės, nei vardo. Nečiajevas sakė, kad revoliucionierius žino tik „griovimo mokslą“, jis niekina visuomenės nuomonę ir nekenčia dabartinės moralės. Iš pradžių bolševikai visiškai uždraudė Dostojevskį, o po 1956-ųjų leido skaityti ne visas jo knygas. „Demonai“ buvo tarp uždraustųjų, kol bene 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo pradėti leisti akademiniai rašytojo raštai. Į juos paprastai sudedama viskas. Taip pirmąkart perskaičiau „Demonus“ kartu su nepaprastai išsamiais moksliniais komentarais ir supratau, kad gyvenu Nečiajevo išsvajotoje santvarkoje. Santvarka man ir anksčiau kėlė abejonių, tačiau „Demonai“ puikiai paaiškino jos teroristinę prigimtį.

 

7-ajame dešimtmetyje daug kur kilo susidomėjimo „Demonais“ banga. Manau, Vakaruose tai buvo susiję su teroristiniais Palestinos judėjimo aktais, kurie šiurpino ne tik Miuncheno olimpiados dalyvius ir žiūrovus. 1971 m. Albert’o Camus adaptuotus „Demonus“ Senajame Krokuvos teatre pastatė Andrzejus Wajda. Spektaklis sulaukė tarptautinės sėkmės, buvo kalbama, kad Wajdos pastatymas įrodo teatrą esant filosofiniu įrankiu.

 

1988-aisiais Prancūzijoje Wajda sukūrė filmą „Demonai“ (LRT Kultūra, 27 d. 22.30). Scenarijų parašė Jeanas-Claude’as Carrière’as, jam Verchovenskis tapo terorizmo įsikūnijimu, o filmo konflikto ašis yra Šatovo ir Verchovenskio susidūrimas. Filme Verchovenskį vaidina Jeanas-Philippe’as Ecoffey, Šatovą – Jerzy Radziwiłowiczius, senąjį Verchovenskį – Omaras Sharifas. Taip pat vaidina Isabelle Huppert, Jutta Lampe, Bernard’as Blier, Lambert’as Wilsonas, Tadeuszas Lomnickis.

 

Veiksmas nukels į 1870-uosius. Iš vieno miesto kilę jauni aktyvistai iš Šveicarijos grįžta į Rusiją. Jie svajoja nuversti režimą. Rusijoje neramu, gali kilti revoliucija. Vienas grupės narys nusprendžia ją palikti. Jis žus nuo savo draugų rankos, nes buvo nepaklusnus.

 

1987-aisiais interviu „Le Nouvel Observateur“ Wajda aiškino, kad Verchovenskis yra šiuolaikinis teroristas: „Jis turi įsitikinimus, aiškiai apibrėžtą tikslą. Jis žino, kad gali pasiekti viską, kai užkabins blogiausias žmogaus savybes.“ Dostojevskio romanas režisieriui buvo žmogaus degradacijos pasaulyje, kuriame nuverčiami autoritetai ir išjuokiamos vertybės, analizė. Kino „Demonai“ turėjo tapti terorizmo atsiradimo studija, tačiau scenarijus buvo daug kartų perrašomas, Wajda nutolo nuo spektaklio ir galiausiai liko filmu nepatenkintas. Jis yra sakęs, esą Dostojevskio proza pernelyg teatrališka, kad ją būtų galima sėkmingai perkelti į ekraną. Nepamenu, kas tiksliai pastebėjo, kad Dostojevskio kūrinių nuoseklios dramaturgijos, gerai sumanytos intrigos ir daugybės skirtingų jausmų neįmanoma adekvačiai perkelti į ekraną, nes visi Dostojevskio personažai gyvena dvigubą gyvenimą – konkretų ir idėjų. Realybė Dostojevskio kūriniuose visada prisodrinta idėjų ir refleksijų. Esu matęs daug Dostojevskio ekranizacijų, net amerikiečių „Nusikaltimą ir bausmę“, kur veiksmas perkeltas į XX a. pabaigos Maskvą, bet labiausiai mėgstu Akiros Kurosavos „Idiotą“. Gal todėl, kad japonų režisieriai bene vieninteliai moka filmuoti metafiziką ir etiką.

 

Grįžtant prie Rusijos, būtinai pasižiūrėkite per LRT (26 d. 21.30) dokumentinį filmą „Čaika“, kurį sukūrė opozicionieriaus Aleksejaus Navalno komanda. Jis apie generalinio Rusijos prokuroro Jurijaus Čaikos sūnų verslą, bet iš tikrųjų kruopščiai, nuosekliai ir konkrečiai rodo daug daugiau – koks korupcijos aštuonkojis yra Putino teisėsauga ir teisėtvarka. Kai filmas pasirodė internete, kur jį iškart pasižiūrėjo daugybė žmonių, Čaika pareiškė, kad tai Rusijos priešų šmeižtas. Kaip filmas, „Čaika“ aukštumų nesiekia, greičiau jo stilius primena opoziciją „demaskuojančius“ rusų televizijų kūrinėlius. Man regis, toks stilius pasirinktas sąmoningai, kad prabiltų ir tiems, kurie nuoširdžiai tiki „zombių dėže“ (televizorius rusiškai dažnai pavadinamas taip – „zombijaščik“).

 

Jameso Mangoldo 2003 m. „Tapatybė“ (TV1, 22 d., šįvakar, 22.45) taip pat apie nusikaltėlius, tik daug malonesnis tiems, kurie mėgsta siaubo filmus. Jo veiksmas prasideda, kai dešimt žmonių kelyje užklumpa liūtis ir jie priversti apsistoti nakčiai nykiame motelyje. Tarp svečių yra buvęs policininkas, kino žvaigždė, prostitutė, jauna pora, pavojingą nusikaltėlį į kitą kalėjimą vežantis prižiūrėtojas ir šeima su vaiku. Jie greitai įsitikina, kad reikia bijoti ne lietaus: motelio svečiai paslaptingomis aplinkybėmis žūva vienas po kito.

 

Rembrandto „Naktinė sargyba“ traukia kino režisierius kaip medus, ko gero, sunku būtų suskaičiuoti filmus, kuriuose bandoma įminti paveikslo mįslę. Labiausiai prie jos prieš kelerius metus priartėjo Peteris Greenaway’us, bet TV1 (24 d. 22.45) siūlo prisiminti 1995 m. Davido Jacksono „Nakties sargybą“. Jame Pierce’o Brosnano herojus turi rasti dingusį paveikslo originalą. Aš, žinoma, nepraleisiu scenaristo ir režisieriaus Tony Gilroy’aus sąmojingų „Suktų reikaliukų“ (LRT, 28 d. 22 val.). Julia Roberts filme vaidina pramoninę šnipę, kuri įsimyli firmos konkurentės šnipą (Clive Owen). Abu nori įvesti į rinką savo produktą. Tačiau juk kiekvienas katės ir pelės žaidimas gali pavirsti kova už išlikimą.

 

Jei filmai gali ir ko išmokyti, tai tik kantrybės. Anne Fletcher filme „Mano motinos prakeikimas“ (TV3, šiąnakt, 22 d. 00.05) sūnus išradėjas (Seth Rogen) išsirengia į kelionę per JAV ieškodamas, kam parduoti stebuklingus ekologiškus skalbimo miltelius. Jis įkalba mamą (Barbra Streisand) keliauti kartu ir turi slaptą tikslą – sutaikyti ją su senu mylimuoju. Bet motinos ir sūnaus kelionė bus tikras išbandymas abiem.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis

„Demonai“
„Demonai“
„Tapatybė“
„Tapatybė“
„Sukti reikaliukai“
„Sukti reikaliukai“
„Mano motinos prakeikimas“
„Mano motinos prakeikimas“