7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kritikos būklė akceleracijos laikais*

Padėties diagnozė ir alternatyvos

Tomas Čiučelis
Nr. 3 (1155), 2016-01-22
Dailė Tarp disciplinų

I.

Problema, kurios akivaizdoje atsidūrė šiandieninė kritika, yra jos adekvatumas pasaulyje, kuriame net pačios subversyviausios strategijos ir veiksmai – įskaitant „linksminimąsi“ ir „frendinimąsi“ – tampa kapitalizavimosi dalimis. Tai negebėjimas kalbėti „iš už“ šio su pagreičiu progresuojančio kapitalizuoto būvio ir veiksmingai reprezentuoti sistemos eksterjero ar alternatyvos.

 

Sunkumai kyla, kai apmąstant „postideologinį“ akceleracijos apimtą laiką vis dar bandoma taikyti vadinamąsias „tradicines“ ideologijos kritikos formas (čia galėtume prisiminti Frankfurto mokyklą kartu su T. Adorno, L. Althusseriu, M. Horkheimeriu, M. Foucault ir kitais). Tiems, kurie užsiima kritika, turėtų pasirodyti svarbūs būtent tie atvejai, kai į kritiką šiandien reaguojama kaip į neadekvatų dalyką. Viena iš tokio nepaisymo (ignoravimo, neėmimo domėn, atsisakymo, antagonizavimo) priežasčių, ko gero, yra įsitikinimas, jog toji XX amžių suformavusi intelektualinė tradicija, kurią P. Ricoeuras pavadino „įtarumo mokykla“ – t.y. marksiškoji kapitalistinės ekonomikos kritika, nyčiškoji moralės ir religijos kritika bei froidiškoji psichikos ir sąmonės kritika – nesugebėjo produkuoti jokių įtikinamų ir praktiškai funkcionuojančių alternatyvų ekonominei, socialinei ir psichologinei realybės sandarai. Pavyzdžiui, mums nuolat primenama apie žlugusius bandymus įsteigti demokratines santvarkas, kuriose nebūtų paminti tokie demokratiniai principai kaip lygybė, laisvė ir socialinis įsitraukimas. Regis, vienintelis pasirinkimas yra arba priimti dabarties „nekritikuojamumą“, arba kažkokiu būdu permąstyti ir reaproprijuoti „pasenusius“ kritikos naratyvus taip, kad jie būtų adekvatūs dabarties reiškiniams ir diskursams. Galbūt kritika turėtų iš naujo atrasti savo balsą, tik šį kartą naujame amžiuje.

 

II.

Pasirinkus tokį išeities tašką kyla tokie klausimai: koks yra šiandieninės kritikos būvis itin įtinklintos globaliosios rinkos atžvilgiu? Ar kritikai tiesiog lemta svyruoti tarp būdvardžių „progresyvi“ (priimanti progresą su visomis jo šiuolaikinėmis apraiškomis bei panyranti į populiarių terminų ir tendencijų pasaulį) ir „anachronistinė“ (ištikimai besikliaujanti „tradicinėmis“ ideologijos kritikos formomis)? Ar kritika reflektuoja savo pačios santykį su šiuolaikinėmis greitėjimo apimtomis realijomis (pvz., tokiomis kaip postinstitucinis ar posthumanistinis menas)? Galiausiai kaip turėtų būti kritikuojamas pats visuotinis įtinklinto įsitraukimo būvis, reikalaujantis iš mūsų būti nuolat pasiekiamiems, efektyviems ir itin greitai reaguojantiems, kai pats abejojimo ir svarstymo faktas mums kainuoja „socialinių taškų“ ar net apskritai išstumia mus už reprezentacijos bei „paklausos“ ribų – t.y. anapus dalyvavimo ir efektyvaus sprendimų darymo procedūrų.

 

Nesunku pastebėti, jog, analogiškai „frendinimo“ ir „laikinimo“ funkcijoms „Facebook“ tinkle, bet koks dalyvavimas į efektyvumą orientuotuose kultūros produkcijos ir platinimo tinkluose (kurie apima leidėjus, vertėjus, kuratorius, menininkus bei kritikus) yra neišvengiamai „draugiškas“ reikalas: ryšys arba yra ir jis „draugiškas“, arba nėra jokio ryšio apskritai (pvz., dėl gausios kritikos ir ironiškų patyčių pagarsėjęs „Google“ šūkis „Nebūk blogas“ („Don’t be evil“) paremtas tokia pačia totalizuojančio įtraukimo logika, kurioje alternatyvų nėra: arba esi naudingas korporacijai – kas yra „gėris“, arba esi „blogio“ pusėje). Sekant šia logika tampa aišku, jog reikalavimas sakyti „taip“ nesvarstant ir negalvojant kartu yra ir reikalavimas būti laidiems tam tikram turiniui (kuris paprastai yra bet kas, kas „paklausu“). Tai kvietimas nesipriešinti, nedidinti tinklo varžos, nekelti problemų mąstymu – t.y. svarstymu prieš sakant „taip“ („klausau, pone/ponia“), arba apskritai atsisakymu priimti pačią „taip–ne“ dichotomiją („arba su mumis, arba prieš mus“) dėl galimybės turėti kitą – reflektavimu paremtą – alternatyvą[1].

 

Kritinė mintis dažnai įvaro save į kampą turėdama rinktis vieną iš dviejų: sutikti su instituciniais bei į kapitalą orientuotais interesais (o kartu juos skleisti), arba priimti „nelegalaus imigranto“ lemtį ir tapti sans-papiers, kenčiančiu atsisakymo „bendradarbiauti“ pasekmes. Čia ant kortos pastatytas pats kritikos statusas, nes abiem atvejais pasireiškia akivaizdus kritikos legitimumo trūkumas: vienu atveju kritika seka iš anksto numatyta „[partijos] programa“ ir pamina savo kritinį potencialą, o kitu atveju rinkdamasi būti radikaliai nepriklausoma ji išklysta iš priklausomybės bei reprezentacijos zonos ir yra demonizuojama bei siejama su visais, kurie išeina už reprezentuojamumo ribų: atstumtaisiais, nepritapėliais, piktais keistuoliais, nevykėliais, konspiracijų teorijų kūrėjais, tamsuoliais. Reziumuojant šią mintį kyla klausimas: ar įmanoma tokia kritinė mintis, kuri, aptardama šiuolaikybę, nebūtų įpareigota sekti instituciniais interesais ir kartu netaptų legitimumą praradusia ir kankinio kryžių nešančia atstumtąja?

 

Be abejo, tai nėra reikalavimas turėti kažkokias išskirtines teises (pvz., suverenią teisę vienuoliškai atsiriboti nuo socialinės realybės ir skelbti absoliučias tiesas) ar privilegijuotus postus, kurie garantuotų objektyvų ir nesuinteresuotą žvilgsnį „iš viršaus“. Tačiau vis dėlto čia galima įžvelgti paradoksą: dalyvavimo ir įsitraukimo aspektais kritika nurodo į distancijavimąsi ir atsisakymą dalyvauti (pvz., atsisakymą „linksmintis“), tad kaip galime reikalauti kritikos įtraukimo į šiuolaikinės kultūros aktualybę, kai žinome, jog kritika turi gebėti išlaikyti atstumą institucijų ir socialinių legitimavimo tinklų atžvilgiu? Klausimas nėra toks jau paprastas.

 

 

III.

Ko gero, akivaizdu, jog distancija ir atsitraukimas yra ne šiaip reikalingi kritiniam mąstymui, jie yra tiesiog būtinos bet kokio reflektavimo sąlygos: tam, kad refleksija būtų įmanoma, visad turime išnirti iš to, į ką esame panirę. Būtent tokio atsitraukimo kultivavimas įsteigia skirtį ir kuria produktyvią įtampą tarp panirimo į veiksmą ir panirimo į reflektavimą. Tačiau kaip reaguojama į kritinio atsitraukimo praktikas šiandien, kai, regis, nėra kaip (ir nėra būtinybės) išnirti iš šiuolaikinių akceleracijos, įtinklinimo ir kapitalizavimosi diskursų – t.y. diskursų, kurie reikalauja efektyvumo, kolaboravimo ir postinstitucionalizmo 24 valandas per parą visose įmanomose lokacijose? Reakcijas gana nuspėjamai galima padalinti į dvi dalis: atmetimo ir pritarimo. Norėčiau teigti, jog abiem atvejais reakcijas nulemia tas pats prievartinis reikalavimas būti „konstruktyviam“. Tai reiškia, kad arba kritikai nepavyksta įvykdyti šio reikalavimo, dėl ko ji atmetama ir marginalizuojama, arba kritika priima reikalavimo sąlygas ir tampa nuo jų priklausoma, dėl ko ji tiesiog liaujasi būti „kritiška“.

 

Atmetimo ir marginalizavimo atvejais kritika dažnai siejama su kažkuo, kas „puola“ dėl noro pasiginčyti – pavyzdžiui, kai kritika traktuojama tiesiog kaip bandymas ieškoti bet kokių pretekstų parklupdyti oponentą vien tam, kad įrodytų savo teisumą. Viena iš dažniausių tokio atmetimo strategijų yra atsisakyti pripažinti kritiką kaip kritiką (pvz., sakyti, jog tai tiesiog „sofistika“, „pavydas“, „piktos tirados“, „pliurpalai“ ir t.t.). Įdomu, jog tokio atmetimo gesto ištakas aptinkame jau Platono dialoge „Teaitetas“, kur jis skiria filosofinę diskusiją ir paprastą ginčą:

 

„Būtų visiškai neprotinga tikėtis, kad asmuo, viešai pripažįstantis, jog jam rūpi moralinė gerovė, diskusijoje būtų sąmoningai neteisingas [unjust]. Šiuo atveju kalbėdamas apie neteisybę turiu omenyje elgesį žmogaus, kuris nesirūpina atskirti ginčo nuo diskusijos. Toks žmogus pamiršta, jog nors ginčydamasis jis gali imtis kokių tik nori triukų bandydamas parklupdyti savo oponentą, diskusijoje jis turi likti rimtas ir padėti oponentui atsikelti parklupus.“[2]

 

Pasak platoniškojo modelio, jei diskusijos metu neprisidedama prie kritikuojamos pozicijos išaiškinimo, tuomet diskusija tėra tiesiog ginčas. Kitaip nei ginčytinas santykis su diskurso turiniu, „rimtas“ dialogas būtų bandymas išsiaiškinti oponento poziciją užuot ją atmetinėjus remiantis savo teisuoliškumu. Net ir pasiekusi mus iš tolimų antikinių laikų, ši platoniškoji skirtis vis dėlto daug pasako apie tai, kaip skiriame „konstruktyviąją“ kritiką ir tiesiog „priešiškumą“ šiuolaikinės kultūros fenomenų atžvilgiu. Čia reikėtų pasakyti, jog interpretuojant platoniškąją pozicijos išsiaiškinimo koncepciją nevertėtų traktuoti jos vien tik kaip teigiamos („konstruktyvios“) kritikos, kuri padeda oponentui atsikelti parklupus (rodant paramą ir siekiant sutarimo). Ši koncepcija nurodo ir į konstruktyvią, ir į dekonstrukcinę praktiką, ir čia būtent pastaroji gali suteikti naujų prasmių tam, kas Platonui buvo „pozicijos išsiaiškinimas“.

 

 

IV.

Panaudojau šią paralelę norėdamas parodyti situaciją, kai pernelyg greitai atmetame kritiką kaip „nekonstruktyvią“ – panašiai kaip kad Platonas atmeta ginčą, nes šis neleidžia skleistis diskusijai. Tačiau ką reiškia reikalavimas būti konstruktyviam? Tai reiškia tikėtis, jog kritika redukuos save iki savotiškos imuninės sistemos, kuri turėtų padėti išgyventi „progresyvių idėjų“ palaikomam organizmui – t.y. išplėsti jo ribas, panaikinti silpnybes, padėti jam įsitvirtinti ir išlikti. Atskleisdama ir išryškindama silpnybes, konstruktyvioji kritika padeda gerinti duoto konstrukto reikalus. Svarbiausia čia, kad konstruktyvioji kritika naudojasi paties kritikuojamo objekto ištekliais bei sąvokomis ir atsisako kvestionuoti jo buvimo sąlygas[3]. Tokiu būdu pats konstruktas lieka nepaliestas, neaptartas, neapmąstytas, nes iš konstruktyviosios kritikos tikimasi, jog ji prisidės prie to, kad duotybė būtų dar efektyvesnė. Toks į išlikimą orientuotas režimas suteikia imuniteto pojūtį nesistengdamas kritikuoti pačios struktūros, kurią palaiko, ir nekvestionuodamas pačios imuniteto idėjos.

 

Čia imunitetas veikia kaip būtinybė apsaugoti save nuo teršiančio / gadinančio poveikio sterilizuojant, sulaikant, izoliuojant, pašalinant, statant įtvirtinimus ir ugniasienes. Jei tik kas nors primygtinai įsitikinęs, kad duotybė yra vienintelis, neišvengiamas, nepakeičiamas „gėris“, tuomet galime būti tikri, jog tokia pozicija paklūsta absoliutaus imuniteto idėjai – t.y. supratimui, jog kažkas gali būti grynas ir apsaugotas nuo visko, kas grasina sunaikinimu, arba tai kažkas, kas turi imunitetą užkratui ir abejonėms. Nesunku suvokti, jog bet koks bandymas apriboti duotybės sąlygų (institucijų, tendencijų, „laiko dvasios“, šiuolaikinės kultūros varomųjų jėgų ir t.t.) kvestionavimą yra vedamas siekio įtikinti, jog duotybė yra nepakeičiama, vienintelė, besąlygiškai gera alternatyva. Nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis duotybę kvestionuojanti kritika atmetama nelyg „egzistencinė klaida“. Ji suvokiama arba kaip nereikšminga pastanga, kurią galima tiesiog ignoruoti, arba kaip destruktyvi grėsmė, kurią būtina suvaldyti. Dažnai būtent absoliutaus imuniteto idėjos vedami imamės taršyti kritikos reputaciją arba dar blogiau – ją demonizuoti, atimti teisę į reprezentaciją, išstumti iš diskurso kaip absoliučiai negatyvią. Tai reiškia, jog kritika atmetama kaip besąlygiškai bloga, pikta, destruktyvi, antagonistiška, neturinti potencialumo, „neapsimokanti“ – t.y. absoliučiai negatyvi ir neproduktyvi, neefektyvi, priešiška „laiko dvasiai“ ir t.t.

 

Į tokį demonizavimą kritika gali reaguoti dvejopai. Viena vertus, ji gali priimti savo, kaip nepavykusio projekto, statusą ir tapti savotišku nugalėtu atstumtuoju. Kritikui toks pralaimėjimas tampa identiteto dalimi, net jei pati pralaimėjimo samprata yra artikuliuojama naudojantis pačios paradigmos, kuri buvo kritikos objektu, terminais. Tokiais atvejais kritika save regi jau nebe kaip potencialią galimybę, o kaip įvykusią nesėkmę.

 

Kita vertus, kritika gali išspręsti šią krizę priimdama savo kaltę ir impotenciją kone krikščionišku būdu – atgailaudama ir bausdama save. Čia jau galima išvysti visą tokio susitaikymo trajektoriją: iš pradžių kritikas tampa demonizuotu atstumtuoju, tuomet kankiniu ir galiausiai atsivertusiu (apsišvietusiu) funkcionieriumi. Trajektorijos gale buvęs kritikas išsprendžia krizę ir pasirenka „konstruktyvumą“.

 

 

V.

Tačiau būtų naivu apriboti save tokia dichotomija. Užuot priėmusi aukos arba imuninės sistemos vaidmenį, kritika gali užsibrėžti tikslą demaskuoti „absoliutų imunitetą“ ir kitus grynumo idealus kaip neįmanomus projektus. Būtent šia prasme kritiką galima atpažinti kaip dekonstrukcinį projektą, kuris remiasi suvokimu, jog viskas yra autoimuniška, nes viskas savaime turi tai, kas gresia susinaikinimu, kas bet kokį reiškinį ar objektą daro pažeidžiamą ir kartu atvirą kritikai. Viskas – visas gyvenimas – pavaldus autoimunitetui, kuris reiškia, jog visi „dalykai“ besąlygiškai užteršti kažkuo, kas jie nėra ir kas jiems gresia sunaikinimu. Pavyzdžiui, Martinas Hägglundas savo knygoje „Radikalusis ateizmas“ autoimuniteto principą nusako taip: „tai, ko trokštame kaip gėrio, yra autoimuniška, nes gėris visad kelia grėsmę sau ir bet kada gali tapti nepakeliamai blogas“[4].

 

Šia prasme dekonstrukcinė kritika demaskuoja privilegijuotą ir imunišką poziciją. Tokiu būdu kritika atsiskleidžia kaip reakcija į susidūrimą su bet kuo, kas palaiko regimybę, jog yra imuniškas mąstymo, reflektavimo, kritikos, dekonstrukcijos procesams – t.y. kritika prasideda, kai tampama represijos, sterilizacijos, izoliacijos ir „grynumo“ reprezentacijos liudininkais. Būti už kritikos ribų (būti nekritikuojamam) reikštų būti būtinam – t.y. be alternatyvų ir buvimo sąlygų. Vargu ar reiktų priminti, jog kritinei minčiai tokia galimybė savaime yra nesuvokiama.

 

Kritikos užduotis yra ne reikalauti ar įrodinėti, jog egzistuoja teisinga interpretacija, pagal kurią turėtų funkcionuoti visa, kas yra. Priešingai – ji bando parodyti, kaip savo hegemonijos sąlygas įsteigianti dominuojančioji paradigma reprezentuoja ir įtakoja „kitus“, „visus likusius“, „svetimus“ ir t.t. Kritika visuomet siekia išryškinti tai, kas yra, paaukojama (ar sumokama kaip kaina) vardan to, kad kažkas būtų. Tai nebūtinai reiškia, jog kritika gedi kažkokių „senų gerų laikų“, kai prasmė buvo apčiuopiama priimtinesnėmis formomis. Nors tokių intonacijų nuolat pasitaiko (kas yra pačios kritikos autoimuniteto požymis), kritika tokio nostalgiško režimo bando vengti. Kritikos projektas visad atpažįstamas kaip siekis tyrinėti esamus galios santykius bei naujas formas, kurias bėgant (ir greitėjant) laikui jie įgauna. Tai darydama ji nuolat pozicionuoja save prieš totalizavimą bet kokia (pirmiausia politine) prasme.

 

Taigi kritika imasi užduoties iškelti į šviesą hierarchijos sukeliamą smurtą turėdama omenyje besikeičiančias istorines sąlygas ir praktikuodama kritinio sprendimo galią – t.y. pačią mąstymo galią. Tačiau problema kyla, kai tam tikras diskursas ima steigti savotiškas „nemąstymo“ zonas, kuriose reflektavimas – tai, ką su azartu vadiname „žodžio laisve“ ir „išraiškos laisve“, – dėl įvairių priežasčių yra apribotas, represuotas ar suspenduotas. Kritika susitelkia būtent į tokio represinio sąlygiškumo atvejus.

 

Išties nesunku atmesti kritiką kaip bereikalingos paranojos formą (kai kritika suvokiama kaip kelianti pavojų „bendrabūviui“, „draugiškam sambūviui“, „produktyvumui“ ir t.t.) arba kaip desperatišką ir beprasmį bandymą visur įžvelgti „būtinybės sąlygas“. Kartu bepigu reikalauti, kad kritika būtų „konstruktyvi“ ir naudinga duotybei. Tačiau kur kas sunkiau kritiką apmąstyti ir priimti – t.y. pripažinti ją kaip dialogo formą, kurioje esame lygūs.

 

Tad kaip šiuolaikinei kritikai atrasti savo balsą? Galbūt atsisakymas būti viktimizuotai ir demonizuotai būtų gera pradžia. Užuot išnaudojusi ir palaikiusi antagonistišką priešstatą tarp tų, kurie sėkmingai įsitraukė į šiuolaikines globalaus kultūrinio žaidimo formas, ir tų, kurie dėl įsitraukimo į kritinius apmąstymus liko „už borto“, kritika galėtų imtis (savi)dekonstrukcijos.

 

* Versta autoriaus iš angliško originalo: Tomas Čiučelis, The State of Critique in the Times of Acceleration, Echo Gone Wrong Magazine, http://www.echogonewrong.com/tribune/the-state-of-critique-in-the-times-of-acceleration/

 

[1] Čia tuojau pat norisi išvesti paralelę su paradoksišku Bartlebio „verčiau atsisakyčiau“ („I prefer not to“). Žr. amerikiečių rašytojo Hermano Melville’io apsakymą „Raštininkas Bartlebis“, „Bartleby, the Scrivener: A Story of Wall Street“ (1853), http://en.wikipedia.org/wiki/Bartleby,_the_Scrivener.

[2] Theaetetus 167e-168b, versta iš M. Burnyeat, The Theaetetus of Plato, Indianapolis: Hackett Publishing Company, 1990.

[3] Pavyzdžiui, libertariškoji politinė-ekonominė kritika nagrinėja problemą, kaip kuo efektyviau padėti gyvenantiems skurde, bet kartu visiškai atsisako nagrinėti vertybinę struktūrą, kuri ir įgalina pačią „skurdo“ sampratą – kitaip tariant, ji neklausia: „skurdus kuo?“ Žiūrint iš tokio „konstruktyviai“ kritiško požiūrio taško didžiausia problema – kaip paversti skurdžiuosius turtingesniais, t.y. kaip inkorporuoti juos į konkurencinę kapitalo struktūrą. Galimybė, jog problemos priežastis yra būtent pats kapitalistinis modelis, net nekvestionuojama.

[4] Martin Hägglund, Radical Atheism: Derrida and the Time of Life, Stanford: Stanford University Press, 2008, p. 9.