Pianistas profesorius Sergejus Okruško yra įrašęs XVII a., XX a. muzikos, o ką tik pasirodė XIX a. pradžios kūrinių kompaktinė plokštelė. Pirmajame leidinyje skamba pas mus turbūt visai neatliekamos anglų baroko meistro Henry Purcello 8 siuitos klavyrui. Antruoju galime didžiuotis turėdami savo atlikėjo pateikiamą vieną žymiausių šiuolaikinės muzikos opusų, neoklasiczmo paminklą, Paulio Hindemitho ciklą „Ludus tonalis“. Kodėl dabar pianistas ėmėsi kasdienėse garsų ūkanose tvyrančių Franzo Schuberto impromtų (įrašyta LMTA, garso režisierius Vilius Stasys Kondrotas. Išleido Lietuvos muzikos atlikėjų informacijos centras), arba kitaip – kodėl šis įrašas, netikėta, suskamba aktualiai?
Kameriniai, bet ir „su fejerverkais“ opusai traukia pailsėti nuo viešo gyvenimo žaidimų, kartu neužsisklendžiant, mintis nostalgiškai iš XXI a. kreipiant šimtmečius atgal... Kaip byloja leidinio dizainas, kuriam panaudotos senovinės žmonių fotografijos ar jų fragmentai – šios muzikos klausytis reikia tarsi vartant šeimos albumus, jaukiai susisupus pledu prie gyvos ugnies židinio.
![]() |
Sausio pabaigoje Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre įvyko premjera: Mindaugas Karbauskis pastatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“ („Русский роман“). Vieną pirmųjų atsiliepimų apie spektaklį – sausio 27 d. „Novaja gazeta“ pasirodžiusią Marinos Tokarevos recenziją – spausdiname nežymiai sutrumpintą.
Visas mūsų gyvenimas – stotyje: garvežių dūmuose, su lagaminais, palydų arba išvykimo karštlige. Veiksmo vieta – „visur ir niekur“. Čia Vronskis sutiko Aną. Čia Karenina puolė po traukiniu. Astapovo stotyje mirė Tolstojus. Stotis – metafora: visi važiuoja, juda, vyksta, bet atvažiuoti nesugeba. Arba atvyksta tiesiai į finalą.
Spektaklio prologas ir epilogas susikeitė vietomis: grafas ir grafienė, vyras ir žmona, didis rašytojas ir keturiasdešimt aštuonerių jo gyvenimo metų palydovė kalbasi ištuštėjusiame perone. Jis – balsas ore, ji – pagyvenusi dama su rankoje suspaustais pinigais. Kažkas iš praeivių palaiko ją „Anos Kareninos“ vagonų derintojo žmona („Tai jūsų vyrą suspaudė? Paimkite!“).
![]() |
Sausio 29 d., būdamas 87-erių, mirė prancūzų kino režisierius, vienas prancūzų Naujosios bangos pradininkų Jacques’as Rivette’as. Jis gimė 1928 metais Ruane. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje būsimas režisierius persikėlė į Paryžių, kur Lotynų kvartalo kino klube susipažino su Jeanu-Lucu Godard’u, François Truffaut ir Ericu Rohmeru. 1950 m. Rivette’as kartu su Rohmeru įkūrė „Gazette du cinéma“, kuriame intelektualai diskutavo apie šiuolaikinį kiną. Nuo 1952-ųjų Rivette’as rašė straipsnius žurnalui „Cahiers du cinéma“, 1963–1965 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius.
Pirmuoju Naujosios bangos filmu dažnai pavadinamas trumpametražis „Šachas ir matas“ („Le coup du berger“), jį Rivette’as nufilmavo Claude’o Chabrolio bute. Pilnametražis debiutinis 16 milimetrų kamera už skolintus pinigus nufilmuotas Rivette’o filmas pasirodė 1961 metais, nors buvo nufilmuotas prieš trejus metus. Po to sukurta Denis Diderot „Vienuolės“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Anna Karina, dvejus metus laukė cenzūros leidimo rodyti. Pasirodęs ekranuose šis Bažnyčią demaskuojantis filmas – bene vienintelis režisieriaus karjeroje, sulaukęs komercinės sėkmės.
![]() | ![]() |
Pastaruoju metu daugybė pasaulio teatrų tarsi susitarę gręžiasi į Giacomo Puccini „Bohemą“. Netgi garsioji Niujorko Metropoliteno opera metus pradėjo būtent šiuo veikalu. Tą pačią sausio 16-ąją, kaip ir mūsiškis trečiasis spektaklis, amerikiečiams buvo pristatytas senas Franco Zeffirelli klasikinis pastatymas. Dėmesys „Bohemai“, matyt, susijęs ne tik su besikeičiančiomis madomis. Gali būti, kad po Richardo Wagnerio dušimtosioms metinėms gausiai statytų sudėtingos simbolikos didingų sceninių veikalų pasiilgta kažko paprastesnio, žemiškesnio. Kaip tik tokia atrodo ši Puccini opera, ypač jos siužetas, pagrįstas visiems lengvai suprantama meilės istorija – graudžia, jaudinančia, su pastaruoju metu aktualia skurdo ir jo sukeliamų pasekmių, tiek fizinių, tiek moralinių, tema. Apie muzikinę operos plotmę – kita kalba. Ji kur kas sudėtingesnė nei atrodo iš melodingų visiems gerai žinomų Mimi ir Rudolfo arijų. Operos partitūroje gausu reikšmingų nuorodų, operos muzikinį stilių kreipiančių į ateitį. Ypač novatoriškas buvo kompozitoriaus siekis pasitelkus muziką perteikti pokalbį, kontrastingų emocijų nuspalvintas veikėjų replikas, pokštavimą, ironizavimą. Lanksčios, talpios, turiningos muzikinės frazės idealiai susilieja su žodinių frazių reikšmėmis ir potekstėmis. Tai naujo operos kelio paieškos. Pasak Vilniuje „Bohemą“ stačiusios režisierės Cristinos Mazzavillani Muti, „Puccini kūrinys nėra paskutinis nykstančio XIX amžiaus romantizmo paverkšlenimas, veikiau jis atveria kelią į ateitį, į XX amžių, ir veda Prokofjevo, Bergo, Stravinskio muzikos, o vėliau – Gershwino, Cole’o Porterio ir Bernsteino miuziklų link...“.
Kauno šokio teatras „Aura” drauge su partneriu iš Norvegijos šokio teatru „Panta Rei“ įgyvendina didžiulį tarptautinį projektą „Godos“. Projektas yra vienas iš vienuolikos Lietuvoje finansuojamų projektų pagal Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo programą „Europos kultūros paveldo kultūros ir menų įvairovės skatinimas“.
2015-ųjų gegužės mėn. prasidėjęs ir metus vykstantis projektas „Godos“ susideda iš dviejų etapų. Pirmasis etapas skirtas koprodukcijos – spektaklio „Godos“ sukūrimui. Spektaklį kuria trys choreografės: vieną dalį – choreografė Birutė Letukaitė, antrąją – norvegų choreografės Anne Ekenes ir Pia Holden. Šiuo metu baigiamas pirmasis projekto etapas, kurį vasario 17 d. vainikuos pasaulinė spektaklio „Godos“ premjera Norvegijoje, Moso mieste.
„Bendradarbiavimas prasidėjo gavus pasiūlymą iš Norvegijos „Panta Rei“ teatro. Labai džiugu, kad mus vis susiranda užsienio kūrėjai. Tai ne tik teatro profesionalumo pripažinimas, bet ir galimybė skleisti žinią apie Lietuvą ir šiuolaikinį šokį visame pasaulyje“, – teigia Kauno šokio teatro „Aura“ vadovė ir choreografė Birutė Letukaitė.
![]() |
Gyvenime ir kūryboje su broliu dvyniu Remigijumi esame neišskiriamas tandemas. Sakytumei, kvėpuojame ir būname vienu ritmu: mudu dirbame ir gyvename kaip komanda. Pirmoji mudviejų piešinių paroda buvo surengta Alytaus savaitiniame darželyje, kai buvom bemaž penkerių metų. Mūsų darbelius eksponavo darželio koridoriuje.
„Kadangi abu labai dūkdavome ir neleisdavome kitiems vaikams pamiegoti, auklėtoja paklausė: „Gal judu norėtumėte piešti?“ Piešiau traktorių, katiną. Paskui buvo atneštas kunigaikščių portretais iliustruotas kalendorius. Žiūrėdamas į tuos paveiksliukus nupiešiau Vytautą, Kęstutį, Algirdą. Girdėjau, kaip auklytės šnibždasi: „Pamatysi – rytoj miegos kaip belgas.“ Taip ir nutiko: kitą dieną leipau iš miego.“ (Virginija Majorovienė, Broliai idealistai, Moteris, 2012, nr. 10, p. 63)
Taigi, mano ir brolio norą piešti formavo tokios aplinkybės. Nupiešiau paveikslus ir laimėjau prizą, t.y. galėjau praleisti pietų miegą, ir todėl toliau kūriau panašius paveikslus, nes į mano kūrinius reagavo auklėtojos.
Darželyje mes visai gerai jautėmės. Išdykę buvome – bėgdavome, slėpdavomės, pavėsinių stogais lakstydavome, niekas mūsų nuo ten nenukeldavo. Gyvenome linksmai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
„Transo būsenos“ veikėjas, dailės aukcionų bendradarbis Saimonas (James McAvoy), vykstant apiplėšimui gauna per galvą ir pamiršta, kur paslėpė Goyos drobę. Todėl plėšikai pasamdo gražuolę psichoanalitikę Elizabet (Rosario Dowson), ji turi padėti Saimonui prisiminti. Elizabet neįmanoma neįsimylėti, tad šis filmas – ne tik galvosūkis apie apiplėšimą, bet ir pasakojimas apie meilės transą. Kodėl jis man priminė militaristinę „Panoramos“ propagandą? Boyle’as nori įtikinti žiūrovus, kad asmenybė – tai viskas, ką žmogus kada nors pasakė, padarė, pajuto, pamatė. Visa tai jis paverčia vaizdų virtine, kuri veikia beveik kaip hipnozė. Nesakau, kad „Panorama“ ar krašto apsaugos ministras nori hipnotizuoti žiūrovus begaliniu pasakojimu apie augančią karinę lietuvių galią. Greičiau jie beldžiasi į tai, ką psichoanalitikai vadina fantazmu. Pasak filosofo Andrzejaus Lederio, būtent fantazmas slepia pavojingus troškimus, kurie niekad nebūna iki galo suvokti. Kartais reikia vieno žodžio, kad fantazmų scenarijai pradėtų veikti. Man regis, lietuvių problema ta, kad vis dar neatsirado politinė kalba, kuri įvardytų tautos nuoskaudas, kompleksus, neteisybės pojūtį. Vietoj žodžių turime kareiviškus vaizdelius arba blogus Vilniaus mero fantazmus žadinančias Žaliojo tilto skulptūras. Štai čia ir vėl kyla klausimas, ką pamiršti, o ką atsiminti.
![]() | ![]() | ![]() |
Praėjusią savaitę Vilniuje svečiavosi rusų režisierius, scenaristas Aleksandras Veledinskis. Jis – žinomų TV serialų „Brigada“, „Tolimųjų reisų vairuotojai“, „Įstatymas“ scenaristas bei filmų, tapusių tikrais įvykiais Rusijos kino pasaulyje, režisierius. Veledinskio filmas „Rusiška“ (2004) rodė sudėtingą jaunuolio brandos periodą. Filme „Gyvas“ (2006) prabilta apie Čečėnijos kare suluošintų jaunuolių gyvenimą. Didžiausio pripažinimo sulaukė Veledinskio juosta „Geografas gaublį pragėrė“ (2013), sukurta Aleksejaus Ivanovo romano motyvais. Filmas į ekraną grąžino taip ilgai nebūtą mūsų laikų herojų – mokytoją Služkiną, kurį nyki kasdienybė verčia išduoti save ir elgtis niekšingai.
![]() | ![]() |
Oskaro Koršunovo studentus aktorius jau praėjusiais metais buvo galima pamatyti profesionalioje scenoje. Jie kartu su profesionaliais, patirties nestokojančiais aktoriais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidina dviejuose šio režisieriaus spektakliuose: „Jelizavetoje Bam“ pagal Daniilą Charmsą ir Mariuso von Mayenburgo „Kankinyje“. Nors tai ir labai didelis pasiekimas dar ir dabar teatro akademijos nebaigusiems studentams, sudominti jie spėjo nebent savo sėkme, t. y. tuo, kaip lengvai iškilų vardą turinčio globėjo dėka atsiveria stebuklingosios Nacionalinio scenos durys.
Toks greitas jaunųjų įsiliejimas jau nebėra naujas: panašiai anksti pasirodė ir Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ar Gintaro Varno studentai. Tiek žiūrovai, tiek turbūt ir jaunieji kūrėjai jau pratę prie viešo mokymosi proceso. Visgi to priežastys, privalumai ir pasekmės taip ir lieka neaiškioje migloje. Kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, kad tai visai ne pedagoginis metodas ir ne ankstyvas tapimas profesionalais, o tik vis populiarėjantis užimtų LMTA dėstytojų bandymas vienu metu nušauti kelis zuikius. Taigi į teatrą pastaruoju metu patartina eiti labai atsargiai – scenos, aktoriai, režisieriai, dramaturgai – visa yra labai susimaišę ir persipynę. Vien teatrų pavadinimai ar iškilios pavardės nebepajėgūs suteikti kokybės ar originalumo garanto. Viena iš tokių „staigmenų“ pasirodė ir Oskaro Koršunovo „Apvalytieji“ pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę, kurią prieš trylika metų režisierius jau buvo pastatęs Švedijos karališkajame teatre.
![]() | ![]() | ![]() |
Filme rodomas menkai aprašytas Amerikos istorijos tarpsnis. Tam tikra prasme kūrėme mokslo populiarinimo švietėjišką filmą apie laikus, kai JAV teritorijoje dar nebuvo valstybės, tik atskiros anglų ir prancūzų kolonijos, kur žmonės kovėsi už gamtos išteklius ir valdžią. Pabandėme įsivaizduoti, koks tada buvo ir kaip atrodė pasaulis, kaip jo viduje gyveno žmonės ir kaip jie bendravo. Bet filmas iš esmės yra apie žmogaus ir gamtos santykius. Juos išsiaiškinti, man regis, svarbu būtent dabar, todėl filmas, be abejo, aktualus. Kaip tik tai mes su Alejandro ilgai svarstėme. Po pramoninės revoliucijos į Vakarus plūstelėjo milžiniška banga, trokštanti Naujojo pasaulio išteklių, ir tai atvedė prie vietinių gyventojų genocido.
Taip sutapo, kad paraleliai su „Hju Glaso legendos“ filmavimu kūriau dokumentinį filmą apie globalų atšilimą. Teko važinėti po visą pasaulį. Pavyzdžiui, Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Indonezijoje vyksta tas pats – ten vykstama naftos ir naudingų iškasenų, vietiniai gyventojai išstumiami iš jų žemių, aukojamos visos kultūros, jos naikinamos dėl išteklių.
Man patinka, kaip subtiliai Alejandro parodė indėnus, apsieidamas be stereotipų ir karikatūrų. Jis parodė juos labai humaniškus, parodė įvairias gentis, jų skirtumus ir sugebėjo perteikti šių žmonių pasaulio suvokimą. Bet svarbiausia, kad jis perteikė tą dvasios jėgą, su kuria šie žmonės kovojo už savo palikimą, savo žemę ir teisę joje gyventi. Daugeliui tokia kova už nepriklausomybę ir kultūrinį savitumą aktuali ir dabar.
![]() | ![]() | ![]() |