7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Dūmuose paskendusi grafomanija

Naujausią „Apeirono“ teatro spektaklį „Žinduolių perėja“, režisuotą Gretos Kazlauskaitės, buvo galima pamatyti ne įprastoje „Apeirono“ teatro erdvėje, o Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje. Taip veikiausiai bandyta ieškoti platesnės auditorijos ir žengti dar vieną žingsnį profesionalaus teatro link. Tokio pasiryžimo rezultatas ganėtinai iškalbingas: dar ir dabar dvejinasi akyse prisiminus, kiek ten buvo įvairiausių grožybių.

Scenoje esantys stikliniai kubai ir ypač jų naudojimo būdas labai jau įkyriai priminė Jūratės Paulėkaitės kurtą scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Kelias į Damaską“. Visa kita taip pat atrodė tai iš vieno, tai iš kito teatro ar projekto nugvelbta ir be jokios atrankos sukrauta į vieną „spektaklį“, būta net lėlių teatro elementų, truputis gyvos muzikos ir t.t. Dūmais, kuriuos čia be konkurencijos galima laikyti pagrindiniu veikėju, šviesomis, perukais, dainavimu ar be paliovos aidinčiais mikrofonais vis buvo kuriamas kažkoks ištaigingas efektas. Ir nors šioms grožybėms pateisinti būtų galėjusi tikti bet kuri į galvą šaunanti tema, kūrėjai skelbė pasirinkę itin rimtą – abortų klausimą.

Per šventes

Televizijos programas skaityti kartais visai įdomu, nes jos savaip atspindi tautos mentalitetą. Kur dar taip akivaizdžiai pamatysi, kad vasario šventės Lietuvoje lyg ir susilieja – Šv. Valentino diena greit bus nebeatskiriama nuo Nepriklausomybės šventės. Du viename – visai kaip vasario 16 d. BTV programoje: 14.35 „Čilinam Šv. Valentiną, arba devyni antausiai ir trejos vestuvės. Muzikinis filmas apie meilę, antausius ir vestuves“ ir 17.50 „Koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo dienai“. Panašiai ir vasario 16-osios vakaras per TV3: 21.30 – mėgėjiškai apgailėtinas Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, o po jo 23.20 – Steveno Spielbergo filmas apie JAV prezidentą „Linkolnas“.

 

LRT šią dieną beveik nesiūlo pramogų – tik patriotinius dokumentinius filmus apie partizanus ir Audriaus Juzėno „Ekskursantę“ (14.30) – mažos mergaitės odisėją iš Sibiro į Lietuvą. Vaikai lietuvių kine, matyt, pasmerkti būti svarbiausiais istorijos liudininkais ir kentėti už visus suaugėlius. Tai suprantama, juk suaugusį personažą, ypač istorinį, ne taip lengva parodyti ekrane įtikinamai.

Surasti Oginskį savyje?

1989 m. naują šiuolaikinio baleto ir šokio bei istorijos santykį spektaklyje „1789 ir mes“ atskleisti pasiryžęs Mauriceʼas Bejartʼas neturėjo daug sekėjų. Prancūzijos revoliucijos dviejų šimtų metų sukakčiai paminėti sukurtas spektaklis buvo menininko pilietiškumo pavyzdys, gana retas ir baleto, ir šiuolaikinio šokio pasaulyje.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais suaktyvėję Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai dažniausiai tyrinėja savo vidines būsenas ar sudėtingus individo ir jį supančios aplinkos santykius. Viena išimčių – šokio spektaklis „1863“, kurį 2013 m. kartu su „Auros“ šokėjais sukūrė vengrų choreografas Ferencas Feheris, panūdęs šiuolaikinio šokio priemonėmis pažvelgti į esmingą XIX a. Lietuvos istorijos faktą. Spektaklis taip pat buvo proginis – skirtas 150-osioms šio istorinio įvykio metinėms.

 

Kontaktų su praeitimi ieškota ir spektaklyje „ID:D&G“ (2014) – kūrinio pavadinime užšifruotos Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pavardės, o šiuolaikišką žvilgsnį į šias asmenybes spektaklio idėjos autoriui, šokėjui ir choreografui Mantui Stabačinskui išryškinti padėjo dramaturgė Monika Jašinskaitė.  

Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma Faustui Latėnui skirta knyga

 

       Vasario 11 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks dr. Daivos Šabasevičienės ir dr. Rasos Vasinauskaitės knygos „Muzika kaip teatras. Faustas Latėnas“ pristatymas. Knygos leidėjas – R. Paknio leidykla. Renginyje dalyvaus Nacionalinės premijos laureatas, kompozitorius Faustas Latėnas, Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė, Dalia Balsytė, Eglė Gabrėnaitė, Zita Kelmickaitė, Ramutė Rachlevičiūtė. Muzikuos pianistė Indrė Baikštytė ir styginių kvartetas „Art Vio“: Ingrida Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Kristijonas Venslovas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), Povilas Jacunskas (violončelė). Pristatymą ves Viktoras Gerulaitis.

Kaip išvengti grožio baimės?

Filosofas Arthuras Danto straipsnyje „Kalifobija šiuolaikiniame mene“ aprašo šiuolaikiniame mene įsigalinčią grožio baimę. Kaip pavyzdį Danto nurodo Dieterio Rotho darbus. Šis menininkas savo kūriniams naudojo medžiagas (pvz., maisto atliekas), kurios ilgainiui imdavo pūti. Rothas savo santykį su grožiu nusako taip: „Nekenčiu, jeigu pastebiu, jog man kažkas ima patikti... tada iškart nustoju tai daryti. Taip pat jeigu kyla grėsmė, kad tai taps gražu.“ Panašią grožio baimę savo svarstymuose apie fotografijos situaciją Lietuvoje mato ir Agnė Narušytė. Recenzijoje „Fotografija (ne) akims“ (7 meno dienos, 2015-02-20) ji išryškino takoskyrą tarp dviejų fotografijos strategijų. Šiuolaikinis fotografas, išreiškiantis savo požiūrį į pasaulį vaizdais, tarsi yra pasenęs ir nebeatitinka šiuolaikiškos vaizdais persisotinusios kultūros būklės. Kita vertus, vaizdai yra paveikūs, jų atskleidžiamas grožis žavi ir gundo žiūrovą net šiandien. Agnė, apmąstydama Malvinos Jelinskaitės fotografijas, lygina jas su šiuolaikinės konceptualiosios fotografijos bandymais paneigti patį fotografijos vizualų išraiškumą. Jelinskaitės kuriami vaizdai tarsi naujai kelia klausimą apie vizualinės išraiškos galimybes, kai didelė dalis Lietuvos fotografų vietoj fotografijos praktikuoja ritualizuotą jos paneigimą. Galima būtų sakyti, kad šiuolaikinė fotografija išgyvena gal kiek pavėluotą konceptualizmo poveikį. Svarbu yra ne kas ir kaip vaizduojama, bet pati idėja. Fotografija bando peržengti pati save ir atverti tai, kas akiai nematoma apskritai. Toks ėjimas anapus juslinės raiškos yra paradoksalus pačios fotografijos vaizdingumo paneigimas. Jis įgyvendinamas gilinantis į techninius fotografijos realizavimo būdus arba pakeičiant fotografiją įvairiais ritualiniais gestais. Tačiau kokia prasmė daryti fotografiją, kuri neskirta žiūrėti? Ar tai ne tas pats kaip rašyti romaną, kuris būtų nepaskaitomas, ar kurti muziką, kuri būtų negirdima? Ar galima fotografiją ir kitus vizualinio vaizdavimo būdus atsieti nuo estetikos ir redukuoti į technines medijas ir jų fizinę būtį? Šie klausimai priminė man tarp filosofų vykstančią diskusiją apie estetikos ir grožio vaidmenį šiuolaikiniame mene.

Grįžtančios istorijos

Holivudas mėgsta ekscentriškus personažus. Scenaristas ir rašytojas Daltonas Trumbo buvo kaip tik toks. Jis neslėpė kairiųjų pažiūrų, buvo turtingas – su žmona ir trimis vaikais gyveno žavioje rančoje, scenarijus rašė gulėdamas vonioje ir mėgo išgerti. Viskas pasikeitė po 1947-ųjų, kai JAV Kongreso įkurta Antiamerikinės veiklos komisija pradėjo intensyviai ieškoti komunistų Holivude, Trumbo pateko jos akiratin ir į garsiuosius „juoduosius sąrašus“. Atsisakęs duoti parodymus Komisijai, Trumbo buvo nuteistas 11 mėnesių kalėjimo, jam buvo uždrausta dirbti Holivude. Scenaristas pateko į keblią padėtį, bet netrukus rado išeitį: jis pasirašydavo scenarijus svetimomis arba išgalvotomis pavardėmis. Šie scenarijai pelnė kelis „Oskarus“, kurių Trumbo dėl suprantamų priežasčių negalėjo atsiimti. Tačiau po išbandymų atėjo ir triumfo valanda. Visa tai ir rodoma biografiniame Jay’aus Roacho filme „Ponas Trumbo“ („Trumbo“, JAV, 2015).

 

Vienas niūriausių Holivudo istorijos puslapių jau buvo rodytas ne viename filme, iš kurių labiausiai žinomas gana pompastiškas Irwino Winklerio „Juodasis sąrašas“ („Guilty By Susspicion“, 1991). Aš labiau mėgstu Martino Ritto komišką dramą „The Front“ (1976) ir joje pagrindinį vaidmenį kūrusio Woody Alleno herojų, kaip tik ir skolinusį savo pavardę įtarimų komunistine veikla sulaukusiems scenaristams. Tačiau populiarių komedijų režisierius Jay’us Roachas akivaizdžiai nesirengia keisti biografinio filmo kanonų, jis mielai naudojasi kino kronikos kadrais, įterpia į filmą garsiųjų Trumbo filmų fragmentus, lakoniškai kuria vis tirštėjančią Šaltojo karo atmosferą.

Trys (ne)numatytos misijos

Labai keista prisiminus, kad prieš kokius penkerius šešerius metus „Menų spaustuvėje“ rodomuose spektakliuose vaikams žiūrovų beveik nebūdavo. Tuomet kai kurie puikūs kūriniai išnykdavo iš repertuaro parodyti vos keletą kartų, taip ir nesurinkdami nė pusės salės. Panaši situacija lydėjo ir 2010-aisiais vykusį pirmąjį festivalį „Kitoks teatras vaikams“, tuo metu, ko gero, atlikusį vienintelę – reprezentacinę – funkciją. Dabar, įvykus šeštajam festivaliui, galima konstatuoti: ryškėja ir pildosi festivalio misijos, formuojasi publika, vystosi tarptautinė programa. Be to, atsiranda poreikis ne tik pažiūrėti, bet ir mokytis, kas paskatino edukacinės programos atsiradimą.

 

Gaila, bet tokį teatrą vaikams, kokį galima pamatyti festivalyje „KITOKS“, iš tiesų vis dar tenka vadinti kitokiu. Tai, kad čia rodomų spektaklių kūrėjai nelaiko vaikų kvailesniais už save ir pristato kokybiškus darbus, Lietuvoje vis dar atrodo kitaip. Su vaikais čia nebendraujama infantiliais balsais: jokio nenatūralaus tono kalbantis, jokio cypimo ir netgi jokio maivymosi. Tiesa, dauguma rodytų spektaklių buvo be žodžių, o tai jau savaime padėjo išvengti perdėtai saldaus balso, kuriuo aktoriai mėgsta „pabrėžti personažo charakterį“. Festivalio spektakliuose apskritai retai galima pamatyti kuriamus personažus – dažniausiai aktoriai bei šokėjai nieko nevaidina ir prisistato kaip spektaklio kūrėjai, norintys pasidalinti savo kūryba su žiūrovais. Tai, ko gero, ir leisdavo atsirasti ryšiui tarp publikos ir kūrėjų.

Atvėręs duris į pasaulį

Profesorius Saulius Sondeckis augino mūsų meilę muzikai, jos supratimą, atsakingumą, pagarbą genijui ir talentui. Reiklus profesionalas, ypač darbštus, principingas, unikalus smuiko Mokytojas, nuo pirmųjų susitikimų su mažaisiais jau 1950 m. pradėjo ugdyti grojančiųjų ir klausančiųjų gebėjimą suprasti orkestro kalbą. Ne kartą sakė: „Niekada neketinau diriguoti. Tik mokyti vaikus muzikos. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – padėti vaikams pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika. Ar nenuostabu visiems kartu nedideliu savo indėliu, kad ir maža partijėle orkestre, sukurti nuostabų muzikos rūmą!“ Profesorius, dvidešimt septynerius metus vadovavęs Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Styginių instrumentų katedrai. Išugdė ne vieną smuikininkų kartą, sukūrė unikalią stygininkų – orkestro artistų – profesinio rengimo sistemą, besiremiančią vieningu vertybiniu požiūriu į muziką ir jos atlikimą. Dirigentas, orkestro artistų širdyse siekęs įžiebti muzikavimo džiaugsmą, gilia intuicija ir nuolat ugdomu intelektu atskleisti sudėtingiausių partitūrų gelmes. Kūrybingas koncertinės veiklos organizatorius, su savo orkestrais gebėjęs įsitvirtinti plačioje ir kaprizingoje menų rinkoje, sėkmingai dalyvauti pasauliniame koncertų maratone. Individualybė, savo erudicija, diplomatiškumu ir profesionalumu įprasminusi kūrybinį menininko aktą politinių ir ekonominių transformacijų trikdomoje Lietuvos visuomenėje. Savo atradimų džiaugsmu dalinęsis su meninių išgyvenimų laukiančiais žmonėmis didmiesčiuose ir toliausioje provincijoje, reprezentacinėse salėse ir kaimo mokyklose. Inteligentas, dėmesingai, pagarbiai bendravęs su žymiais pasaulio menininkais, karūnuotais asmenimis ir muziko kelią tik pradėjusiais jaunuoliais ar kukliais koncertų salių raktininkais. Lietuvos patriotas, pilietis, dėmesingai sekęs ir kiek galėdamas dalyvavęs kultūros kūrimo procesuose.

„Meistrai Didžiojoje“ kviečia į susitikimą su aktore Nele Savičenko

Didžiulės sėkmės sulaukęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) renginių ciklas „Meistrai Didžiojoje“ jau 17-ą kartą kviečia į susitikimą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Vasario 12 d., penktadienį, 19 val. LMTA vyks kūrybos vakaras, skirtas vienai ryškiausių Lietuvos teatro ir kino asmenybių, aktorei Nelei Savičenko.


Susitikime su žiūrovais Nelė Savičenko dalinsis savo mintimis apie teatrą, kiną, kūrybą ir gyvenimą. Prieš kurį laiką iš Klaipėdos į Vilnių grįžusi aktorė dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Vos per kelerius metus ji sukūrė vaidmenis naujausiuose Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Agniaus Jankevičiaus, László Bagossy spektakliuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje N. Savičenko užsiima aktyvia pedagogine veikla – būsimiems aktoriams dėsto scenos kalbą. Aktorė pripažįsta, kad darbas su jaunaisiais kūrėjais reikalauja ypatingų pastangų: „Šis procesas yra nuolatinis profesijos ir žmogiškumo testas“.

 

LNDT skelbia pjesių konkursą jauniesiems kūrėjams

Lietuvos nacionalinis dramos teatras skelbia atvirą jaunųjų kūrėjų dramaturgijos idėjų konkursą, kuriam paraiškas galima teikti iki kovo 15 dienos. Dalyvių pateiktas pjesių idėjas vertins kompetentinga komisija, o trims geriausiems autoriams bus suteikta galimybė su garsiais dramaturgais Piotru Gruszczynskiu (Lenkija) ir Sigitu Parulskiu kurti pjesę, vėliau gal išvysti ją Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Šių metų konkurso tema – mitas. 


Jaunieji autoriai šiemet savo būsimųjų tekstų pagrindu kviečiami rinktis mitą (gr. μύθος, pasakojimas, padavimas) ir pasitelkiant klasikinės literatūros kūrinius ar šiuolaikines mito interpretacijas konstruoti autentišką pasakojimą geriau ar mažiau žinomais siužetais bei plėtoti savo idėją kūrybinėse dirbtuvėse. Rašantiesiems siūloma per konkrečius mitologinius personažus ar žinomų mitų naratyvus perteikti šiandieninės tikrovės atspindį. 

 

PUSLAPIS
IŠ
1003