Kinas
Holivudas mėgsta ekscentriškus personažus. Scenaristas ir rašytojas Daltonas Trumbo buvo kaip tik toks. Jis neslėpė kairiųjų pažiūrų, buvo turtingas – su žmona ir trimis vaikais gyveno žavioje rančoje, scenarijus rašė gulėdamas vonioje ir mėgo išgerti. Viskas pasikeitė po 1947-ųjų, kai JAV Kongreso įkurta Antiamerikinės veiklos komisija pradėjo intensyviai ieškoti komunistų Holivude, Trumbo pateko jos akiratin ir į garsiuosius „juoduosius sąrašus“. Atsisakęs duoti parodymus Komisijai, Trumbo buvo nuteistas 11 mėnesių kalėjimo, jam buvo uždrausta dirbti Holivude. Scenaristas pateko į keblią padėtį, bet netrukus rado išeitį: jis pasirašydavo scenarijus svetimomis arba išgalvotomis pavardėmis. Šie scenarijai pelnė kelis „Oskarus“, kurių Trumbo dėl suprantamų priežasčių negalėjo atsiimti. Tačiau po išbandymų atėjo ir triumfo valanda. Visa tai ir rodoma biografiniame Jay’aus Roacho filme „Ponas Trumbo“ („Trumbo“, JAV, 2015).
Vienas niūriausių Holivudo istorijos puslapių jau buvo rodytas ne viename filme, iš kurių labiausiai žinomas gana pompastiškas Irwino Winklerio „Juodasis sąrašas“ („Guilty By Susspicion“, 1991). Aš labiau mėgstu Martino Ritto komišką dramą „The Front“ (1976) ir joje pagrindinį vaidmenį kūrusio Woody Alleno herojų, kaip tik ir skolinusį savo pavardę įtarimų komunistine veikla sulaukusiems scenaristams. Tačiau populiarių komedijų režisierius Jay’us Roachas akivaizdžiai nesirengia keisti biografinio filmo kanonų, jis mielai naudojasi kino kronikos kadrais, įterpia į filmą garsiųjų Trumbo filmų fragmentus, lakoniškai kuria vis tirštėjančią Šaltojo karo atmosferą.
Ją filme įkūnija Holivudo kovotojas su komunistais Nr. 1 – vesternų žvaigždė Johnas Wayne’as ir viena garsiausių Holivudo paskalų žurnalisčių Hedda Hopper. Davidas Jamesas Elliotas ir Helen Mirren šiems savo vaidinamiems personažams negaili satyros ir pašaipos. Filmo kūrėjai nesigilina į Wayne’o ar Hopper psichologiją, greičiau mato juos taip, kaip matė Trumbo. Iškart sodriomis spalvomis sušvyti ir Trumbo priglaudusios studijos įkūrėjas Frankas Kingas – Johnas Goodmanas ne pirmąkart vaidina neišsilavinusį, o kartu galingą prodiuserį. Tačiau kiti autentiški personažai, pavyzdžiui, Kirkas Douglasas, Otto Premingeris ar iš pradžių Trumbo ir jo draugus palaikęs garsusis gangsterių kino ir film noir aktorius Edwardas G. Robinsonas – ne tokie vienprasmiški. Robinsoną suvaidinęs Michaelas Stuhlbergas, regis, bando pateisinti jo išdavystę, juk aktorius negali prisidengti slapyvardžiu, jo situacija daug sudėtingesnė. Roachui ir puikiai Trumbo suvadinusiam Bryanui Cranstonui tai, matyt, viena pagrindinių filmo temų: kur yra riba, skirianti išdavystę ir prisitaikymą, abejingumą ir atsakomybę. Trumbo nori likti principingas, jis padeda savo nelaimės draugams, bet ir iš jų gali išgirsti priekaištų, kad yra kaltas, nes verčia kentėti ir šeimą, ir draugus. Diane Lane suvaidinta Trumbo žmona Klėja be žodžių padeda suprasti, kas ši moteris ir šeima buvo scenaristui, kodėl jis taip daug dirbo, ką jautė taisydamas beviltiškus Kingo studijos scenarijus. Bet bene šviesiausia filmo tema susijusi su Trumbo dukterimi Nikole (paaugusią ją vaidina Elle Fanning) – ji įgyvendina tėvo idealus.
Rodyti filme rašytoją ar scenaristą – visada gana pavojinga. Bet Roachas ir Cranstonas sugebėjo išlaviruoti tarp panašių filmų didaktikos, monotonijos ir daugiažodžiavimo. Jie apsiribojo „juodojo sąrašo“ įtaka Trumbo gyvenimui ir nesigilino į kitus biografijos niuansus, tačiau kartu aiškiai atskleidė esminę savo personažo savybę – būti kovotoju. Nors kartais „Ponas Trumbo“ ir primena spalvingą istorinį kaleidoskopą, manau, net prisiekę „Romos atostogų“ (tikroji scenaristo pavardė filmo titruose atsirado palyginti neseniai) gerbėjai labai nepriekaištaus filmo kūrėjams.
Šį savaitgalį ekranuose pasirodysiantis debiutinis italo Pierro Messinos „Laukimas“ („L’Attesa“, Italija, Prancūzija, 2015) – tipiškas europietiškas art-house kinas. Tai kameriškas filmas, kurio veiksmas rutuliojasi Sicilijoje, kažkur netoli Etnos ugnikalnio. Čia gyvena prancūzė Ana (Juliette Binoche). Kadaise ji ištekėjo už italo ir liko Italijoje net po skyrybų. Filmo pradžioje moteris laidoja sūnų Džiuzepę. Telefonu pasikalbėjusi su sūnaus mergina Žana, kuri praneša atvyksianti švęsti Velykų, Ana nusprendžia jai nesakyti apie sūnaus mirtį. Žana atvyksta ir laukia netrukus pasirodysiančio Džiuzepės. Akivaizdūs ženklai – juodi drabužiai, liūdni ir nustebę giminaičiai – merginai nesako nieko.
Ana su ja žaidžia savo žaidimus, kurie truks visą filmą. Režisieriui bus svarbus kiekvienas aktorių gestas, žvilgsnis, žodis. Jie nuolat sureikšminami beveik iki parodijos ir turi pakeisti psichologiją, kurios filme nė su žiburiu nerasi. Užtat akivaizdu kas kita: jaunasis režisierius atvirai grožisi savimi, savo sugebėjimu filmuoti ilgus lėtus arba statiškus kadrus, komponuoti mizanscenas, grožėtis saulės šviesa ir senais vilos daiktais, jos archajiškomis faktūromis, gretinti mirties ir gyvybės metaforas.
Žinoma, galima prikurti daugybę teorijų, kodėl Ana nenori susitaikyti su sūnaus mirtimi ir apie ją pasakyti Žanai (ypač įkyriai nuo pat pirmųjų kadrų su automobilio vežama Marijos skulptūra brukamas Prisikėlimo motyvas), bet kai nėra psichologijos, nėra ir vaidmenų. Yra puikus Žanos (Lou de Laage) kūnas, yra Juliette Binoche, kuri vaidina ne Aną, o labiau motinos tragediją vaidinančią Binoche. „Laukime“ yra tokios rūšies kinui dabar „privalomų“ homoseksualios meilės, virtualiosios civilizacijos motyvų. Messina yra dirbęs Paolo Sorrentino asistentu, tad, matyt, iš jo perėmė ir požiūrį į kino istoriją. „Laukime“ daug gana primityviai suvoktų citatų, bet iš Roberto Rosselini „Kelionės į Italiją“ „pasiskolinta“ religinė procesija tik įrodo, kad, nepaisant didžiulių pretenzijų, režisierius pats nelabai ką turi pasakyti.
