Autorius: Undinė Krantaitė

Undinė Krantaitė

„Apeirono“ teatro spektaklis „Žinduolių perėja“

Naujausią „Apeirono“ teatro spektaklį „Žinduolių perėja“, režisuotą Gretos Kazlauskaitės, buvo galima pamatyti ne įprastoje „Apeirono“ teatro erdvėje, o Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje. Taip veikiausiai bandyta ieškoti platesnės auditorijos ir žengti dar vieną žingsnį profesionalaus teatro link. Tokio pasiryžimo rezultatas ganėtinai iškalbingas: dar ir dabar dvejinasi akyse prisiminus, kiek ten buvo įvairiausių grožybių.

Scenoje esantys stikliniai kubai ir ypač jų naudojimo būdas labai jau įkyriai priminė Jūratės Paulėkaitės kurtą scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Kelias į Damaską“. Visa kita taip pat atrodė tai iš vieno, tai iš kito teatro ar projekto nugvelbta ir be jokios atrankos sukrauta į vieną „spektaklį“, būta net lėlių teatro elementų, truputis gyvos muzikos ir t.t. Dūmais, kuriuos čia be konkurencijos galima laikyti pagrindiniu veikėju, šviesomis, perukais, dainavimu ar be paliovos aidinčiais mikrofonais vis buvo kuriamas kažkoks ištaigingas efektas. Ir nors šioms grožybėms pateisinti būtų galėjusi tikti bet kuri į galvą šaunanti tema, kūrėjai skelbė pasirinkę itin rimtą – abortų klausimą.

Undinė Krantaitė

Tarptautiniam teatrų ant grindinio festivaliui „Šermukšnis“ Klaipėdoje pasibaigus

Klaipėdos piliavietėje liepos 4–6 d. vasarotojus džiugino įvairūs teatriniai renginiai. Kas vakarą pilies aikštėje pasigirsdavo optimistiška melodija, o paslaptingai džiugūs pranešėjų balsai kvietė į vis naujus pasirodymus. Atrodytų, kad užėjai į kokią nors mugę, atrakcionų parką ar cirką, jei tik būtų aplinkui kiek daugiau šurmulio, žmonių. Žodžiu, nuotaika kuriama kičinė. Siūloma lengvai nusiteikti ir mėgautis pasaldintu grožiu. Šio festivalio sumanytojas ir organizatorius – „Klaipėdos Pilies teatras“, jis ir diktuoja aplinkui tvyrantį grožio supratimą.

Vis dėlto susirinkusieji čia nesielgia per daug laisvai. Jie nusiteikę gana rimtai. Jų veidai byloja apie tai, kad jie atėjo į teatro pasirodymą ir kad teatrą supranta tradiciškai. Dar likus penkiolikai minučių žiūrovai jau užsiima savo vietas (taip pataria pats pranešėjas) ir, nebegalėdami pajudėti iš vietos, kad jos neprarastų, kantriai laukia spektaklio pradžios. Taip elgiamasi patogiausioje festivalio erdvėje, esančioje po stogu, kur rodomi teisingiausi, gražiausi, nuobodžiausi ar tiesiog svarbiausi festivalio pasirodymai.

Undinė Krantaitė

„Šapito Šardam“ Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje

Undinė Krantaitė

Henriko Ibseno „Laukinė antis“ Klaipėdos dramos teatre