7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Undinė Krantaitė

Undinė Krantaitė

Dūmuose paskendusi grafomanija

„Apeirono“ teatro spektaklis „Žinduolių perėja“

Naujausią „Apeirono“ teatro spektaklį „Žinduolių perėja“, režisuotą Gretos Kazlauskaitės, buvo galima pamatyti ne įprastoje „Apeirono“ teatro erdvėje, o Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje. Taip veikiausiai bandyta ieškoti platesnės auditorijos ir žengti dar vieną žingsnį profesionalaus teatro link. Tokio pasiryžimo rezultatas ganėtinai iškalbingas: dar ir dabar dvejinasi akyse prisiminus, kiek ten buvo įvairiausių grožybių.

Scenoje esantys stikliniai kubai ir ypač jų naudojimo būdas labai jau įkyriai priminė Jūratės Paulėkaitės kurtą scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Kelias į Damaską“. Visa kita taip pat atrodė tai iš vieno, tai iš kito teatro ar projekto nugvelbta ir be jokios atrankos sukrauta į vieną „spektaklį“, būta net lėlių teatro elementų, truputis gyvos muzikos ir t.t. Dūmais, kuriuos čia be konkurencijos galima laikyti pagrindiniu veikėju, šviesomis, perukais, dainavimu ar be paliovos aidinčiais mikrofonais vis buvo kuriamas kažkoks ištaigingas efektas. Ir nors šioms grožybėms pateisinti būtų galėjusi tikti bet kuri į galvą šaunanti tema, kūrėjai skelbė pasirinkę itin rimtą – abortų klausimą.

Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. L. Butkevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. L. Butkevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. L. Butkevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. L. Butkevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. L. Butkevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. L. Butkevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žinduolių perėja“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Undinė Krantaitė

Pilies burbulai

Tarptautiniam teatrų ant grindinio festivaliui „Šermukšnis“ Klaipėdoje pasibaigus

Klaipėdos piliavietėje liepos 4–6 d. vasarotojus džiugino įvairūs teatriniai renginiai. Kas vakarą pilies aikštėje pasigirsdavo optimistiška melodija, o paslaptingai džiugūs pranešėjų balsai kvietė į vis naujus pasirodymus. Atrodytų, kad užėjai į kokią nors mugę, atrakcionų parką ar cirką, jei tik būtų aplinkui kiek daugiau šurmulio, žmonių. Žodžiu, nuotaika kuriama kičinė. Siūloma lengvai nusiteikti ir mėgautis pasaldintu grožiu. Šio festivalio sumanytojas ir organizatorius – „Klaipėdos Pilies teatras“, jis ir diktuoja aplinkui tvyrantį grožio supratimą.

 

Vis dėlto susirinkusieji čia nesielgia per daug laisvai. Jie nusiteikę gana rimtai. Jų veidai byloja apie tai, kad jie atėjo į teatro pasirodymą ir kad teatrą supranta tradiciškai. Dar likus penkiolikai minučių žiūrovai jau užsiima savo vietas (taip pataria pats pranešėjas) ir, nebegalėdami pajudėti iš vietos, kad jos neprarastų, kantriai laukia spektaklio pradžios. Taip elgiamasi patogiausioje festivalio erdvėje, esančioje po stogu, kur rodomi teisingiausi, gražiausi, nuobodžiausi ar tiesiog svarbiausi festivalio pasirodymai.

„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
Undinė Krantaitė

Cirko šešėliai

„Šapito Šardam“ Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje

Vėlų liepos 3-iosios vakarą (22.30) Klaipėdoje susibūrusi „Klounų teatro studija“ Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje parodė cirko spektaklį „Šapito Šardam“. Tai – lyg įvadas į kitą dieną Klaipėdos piliavietėje prasidėjusį festivalį „Šermukšnis“. Šis, nors ir puikuojasi „teatrų ant grindinio“ antrašte, kažkodėl į savo programą neįtraukė koncepciją atitinkančio klounų trupės pasirodymo. Galbūt bijota, kad šie klounai (kaip tikrieji juokdariai) sugadins visą festivalio grožį tėkšdami ant savo butaforinio grindinio nė kiek nepagražintos tiesos gabalėlį. Jei taip – be reikalo.
 
Šie kūrėjai, nežinia kodėl prisidengę Daniilo Charmso vardu, pasirodė esą visiškai nekenksmingi. Jų juokeliai, traukiami tiesiog iš oro, vos tik nuskambėję vėl keliauja ten pat, pavėjui. Šiek tiek keista, net nejauku stebėti jaunus žmones, visiškai nesidominčius šiandienos realijomis ir apsistojusius abstrakčiai jokiame (tačiau tikrai ne amžinajame) laike.

Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Scena iš cirko spektaklio „Šapito Šardam“
Undinė Krantaitė

Purslai pelkėje

Henriko Ibseno „Laukinė antis“ Klaipėdos dramos teatre

Klaipėdos dramos teatras, kol kas vis dar besiglaudžiantis Žvejų rūmuose, sparčiai artėja prie rekonstrukcijos pabaigos. Vis dėlto džiaugtis beveik nėra kuo, nes grandiozinis teatro pastato atnaujinimas jokios šviesos tunelio gale dar nereiškia. Teatras, kaip jau visiems seniausiai žinoma, visų pirma susideda iš žmonių, o tai, deja, ir yra didžiausia bėda kalbant apie šį konkretų Klaipėdos atvejį. Kad tuo įsitikintum, galima nueiti kone į bet kurį šiame teatre per pastaruosius kelerius metus pasirodžiusį spektaklį. Tą patį byloja ir naujausias – Ramučio Rimeikio režisuota „Laukinė antis“ pagal to paties pavadinimo Henriko Ibseno pjesę.
 
Spektaklio režisierius R. Rimeikis labiau žinomas kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorius. Nieko keisto, kad „Laukinė antis“ nepasižymi jokiais režisūriniais sumanymais. Keistas tik meno vadovo sprendimas leisti (net ne Klaipėdos) aktoriui statyti tokį didžiulį spektaklį. Rezultatas lengvai nupasakojamas: čia be jokių pretenzijų ar savitų idėjų, nuoširdžiai, pažodžiui pateikiamas H. Ibseno tekstas. Nevengiant moralo pasakojama apie tai, kad ne visuomet atskleista tiesa nuveda prie gero, kad paprastam žmogui tiesiog būtinas jo gyvenimą pagražinantis melas ir kad įkyrūs teisybės ieškotojai, besikišantys į svetimus gyvenimus, dažniausiai patys būna toli gražu ne šventieji.
 
Nuolatinis veikėjų šnekėjimas be jokio veiksmo veikiausiai kankina ne tik žiūrovus, bet ir aktorius. Galbūt todėl jie, lyg kokiam klojimo teatre, ir demonstruoja įvairias tekstą iliustruojančias emocijas. Kokia atgaiva širdžiai būna tos retos akimirkos, kai jie kalba paprastai, nerėkdami. Itin nesisekė teisybės ieškotoją Gregersą Verle vaidinančiam Edvardui Braziui, sukuriančiam ir gana gyvybingų vaidmenų, kuo galima įsitikinti žiūrint kitų režisierių spektaklius. Šį kartą jis – nuobodus teisybės ieškotojas, nepaliaujantis šnekėtojas, tarytum koks spirgas keptuvėje monotoniškai pračirškėjęs visą spektaklio laiką.

Vytautas Paukštė spektaklyje  „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.
Vytautas Paukštė spektaklyje „Laukinė antis“. A. Kubaičio nuotr.