7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Per šventes

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 6 (1158), 2016-02-12
Kinas Rodo TV
„Linkolnas“
„Linkolnas“

Televizijos programas skaityti kartais visai įdomu, nes jos savaip atspindi tautos mentalitetą. Kur dar taip akivaizdžiai pamatysi, kad vasario šventės Lietuvoje lyg ir susilieja – Šv. Valentino diena greit bus nebeatskiriama nuo Nepriklausomybės šventės. Du viename – visai kaip vasario 16 d. BTV programoje: 14.35 „Čilinam Šv. Valentiną, arba devyni antausiai ir trejos vestuvės. Muzikinis filmas apie meilę, antausius ir vestuves“ ir 17.50 „Koncertas, skirtas Valstybės atkūrimo dienai“. Panašiai ir vasario 16-osios vakaras per TV3: 21.30 – mėgėjiškai apgailėtinas Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Marcinkaus „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, o po jo 23.20 – Steveno Spielbergo filmas apie JAV prezidentą „Linkolnas“.

 

LRT šią dieną beveik nesiūlo pramogų – tik patriotinius dokumentinius filmus apie partizanus ir Audriaus Juzėno „Ekskursantę“ (14.30) – mažos mergaitės odisėją iš Sibiro į Lietuvą. Vaikai lietuvių kine, matyt, pasmerkti būti svarbiausiais istorijos liudininkais ir kentėti už visus suaugėlius. Tai suprantama, juk suaugusį personažą, ypač istorinį, ne taip lengva parodyti ekrane įtikinamai.


Pirmieji Spielbergo filmo „Linkolnas“ (2012) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijų žodžius, bet vyro poza sukelia asociacijas su garsiąja sėdinčio Linkolno skulptūra. Ši nuoroda į skulptūrą pasirodys filme kelis kartus – ant kelių padėti sugniaužti kumščiai apibūdins Linkolno būseną viename svarbiausių filmo epizodų, kai jis priims sprendimą stabdyti Pietų delegatų atvykimą į Vašingtoną.

 

Pozų „skulptūriškumas“ – greičiau Spielbergo polemika su Linkolno įvaizdžio stereotipais. Kartu su scenaristu Tony Kushneriu ir aktoriumi Danieliu Day-Lewisu jie kuria antitezę. Linkolnas filme – anksti pasenęs, pavargęs ir paliegęs, sukumpęs, lėtai judantis, depresyvus žmogus. Jo šeimyninis gyvenimas nelaimingas, jis jaučia sąžinės priekaištus dėl mirusio sūnaus, konfliktuoja su kitu, pasiryžusiu eiti į karą, sapnuoja pranašingus sapnus. Net ant arklio jis sėdi kažkaip negražiai ir visai neprimena prezidento, laimėjusio Pilietinį karą. Ilgas epizodas su žuvusiųjų kūnais karo mūšio lauke, per kurį lėtai joja prezidentas, – viena tiksliausių bet kurios pergalės metaforų. Tačiau išorinė prezidento silpnybė tik dar labiau pabrėžia jo dvasios galią. Išorinio ir vidinio kontrastu nuolat grindžiamas Linkolno vaidmuo Day-Lewisui atnešė trečią „Oskarą“.

 

Filmas rodo paskutinius Linkolno gyvenimo mėnesius. Nors prezidentas trokšta baigti karą, svarbesnė jam yra 13-oji konstitucijos pataisa, panaikinanti vergiją. Linkolnas supranta, kad laimėjus karą panaikinti vergiją bus sunkiau. Bet Spielbergas turi ir kitą tikslą – jis rodo, kaip ima įsigalėti demokratiškas mąstymas, kaip prezidentas laužo savo laiko stereotipus, galbūt vienintelis suvokdamas savo sprendimų poveikį tolimai ateičiai.

 

Prancūzų rašytojas Marcas Dugainas 2010 m. ekranizavo savo romaną ir taip atsirado filmas „Eilinė egzekucija“ (LRT, 18 d. 22 val.). Jis perkels į 1952-ųjų Maskvą. Gydytoja urologė (Marina Hands) nori pastoti nuo savo vyro fiziko, kuris gyvas tik žmonos meile. Rudenį ją pakviečia slaugyti sergančio Stalino ir apie tai niekas neturi žinoti, net moters vyras. Diktatorius pamažu užmezga su jauna moterimi manipuliavimo ir pasitikėjimo persmelktą ryšį.

 

Stalinas, kurį suvaidino mėgstamas Alaino Resnais aktorius André Dussolier, atskleidžia filme tikrą „teroro meną“. Tai puikiai sutampa su režisieriaus sumanymu paversti diktatorių fikcijos personažu. Beje, rašytojas sako, kad romano sumanymas gimė po „Kursko“ katastrofos, kai jam parūpo paanalizuoti Maskvos totalitarizmo tęstinumą nuo Stalino iki mūsų dienų, užtat filme atsirado ir berniukas Vladimiras Putinas. Prancūzai „Eilinę egzekuciją“ gyrė ir už Dussolier vaidybą, ir už teroro persmelktą kasdienybės atmosferą.

 

Amerikiečių režisierius Terrence’as Malickas yra filosofas ir, man regis, įprato būti vadinamas genialiu. Tai galima įžvelgti ir Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotame jo filme „Gyvenimo medis“ (LRT kultūra, 17 d. 22.30). Režisierius atsisako pasakoti siužetą ir metaforiškais vaizdais rodo vidinį herojaus (ar net trijų) monologą, kuriame susilieja gyvybės atsiradimo Žemėje istorija ir pasakojimas apie filmo veikėjo Džeko šeimą, jo vaikystę mažame Teksaso miestelyje. Kartu filmas – deklaratyvus bandymas paaiškinti visatos istoriją, žmogaus vietą ir Dievo malonę.

 

„Gyvenimo medį“ pradėjęs Biblijos citata, kurioje Dievas klausia Jobo, kur jis buvo, kai atsirado visata, Malickas visą filmą stengiasi išsaugoti jos dvasią. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose „Plonytė raudona linija“ ar „Naujasis pasaulis“, Malickas rodo pasaulį, pasirinkdamas neįprastą – amžinybės perspektyvą. Pusamžis Džekas (Sean Penn) išgyvena krizę, o gal net susitikimą su mirtimi. Džeko mintyse vaikystės vaizdai susipina su Didžiuoju sprogimu, jį supa aukštų technologijų ateities didmiesčio statiniai, bet prisiminimus pradeda medžio, kuris bus pasodintas Ground Zero memoriale, vaizdas. Sugrįžimas į pirmąją dieną, kai Džekas pagaliau išsiveržia iš motinos įsčių, o tėvo delnas suspaudžia kūdikio pėdutę, kupinas keistos poezijos, kuri balansuoja ties riba su reklamiškais vaizdais. Bet „Gyvenimo medyje“ sunku suprasti, ar režisierius jau nebegali atsispirti reklaminiam grožiui, ar tiesiog kiekviena literatūriška, ypač iš poezijos atėjusi metafora kine visada yra pasmerkta atrodyti banaliai.

 

Jūsų –

Jonas Ūbis

„Linkolnas“
„Linkolnas“
„Eilinė egzekucija“
„Eilinė egzekucija“
„Gyvenimo medis“
„Gyvenimo medis“