7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Šeštadienio naktį JAV režisierių gildija (DGA) 68 kartą skyrė savo apdovanojimus. Svarbiausiąjį ir antrą iš eilės gavo Alejandro Gonzálezas Iñárritu. Pernai jis buvo apdovanotas už filmą „Žmogus-paukštis“, šiemet – už „Hju Glaso legendą“. Tai pirmas kartas gildijos istorijoje, kai režisierius gauna apdovanojimą du kartus iš eilės.

 

Pirmąkart gildija apdovanojo ir debiutinių filmų režisierius. Laureatu tapo filmo „Ex Machina“ autorius Alexas Garlandas. Apdovanojimą geriausio draminio serialo režisieriui gavo Davidas Nutteris už finalinę penktojo „Sostų žaidimo“ sezono seriją. Už televizijos filmo režisūrą apdovanota Dee Rees, sukūrusi filmą „Bessie“ apie bliuzo dainininkę Bessie Smith. Už geriausią dokumentinį filmą apdovanotas Matthew Heinemanas už filmą „Kartelių šalis“, kurį pernai rodė „Nepatogus kinas“.

Atvira erdvė – eksperimentuoti, mokytis, klyst ir sužibėti

„Menų spaustuvės“ projektas jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ skelbia 2016 metų paraiškų priėmimą. Ši debiutuojančių menininkų programa – tai galimybė pristatyti pirmuosius savarankiškus darbus scenos erdvėje ir už jos ribų. Tai proga sukurti pirmąjį šedevrą, tai galimybė klysti, bet ir reta prabanga pasimokyti iš savo klaidų. „Menų spaustuvė“ atvira šiuolaikiškoms, įdomioms, netradicinėms idėjoms ir iki š.m. vasario 22 d. laukia teatro, šokio, objektų, lėlių spektaklių, performanso, multimedijų, tarpdisciplininių menų, spektaklių vaikams, paaugliams, naujojo cirko projektų pristatymų. Atrinktos projektų idėjos bus pristatomos „Menų spaustuvėje“, projektams bus suteikta finansinė, techninė ir administracinė parama.

 

Tikroji lytis slypi giliau

Pernai britų aktorius Eddie Redmayne’as gavo „Oskarą“ už mokslininko Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“. Šiemet jis vėl nominuotas „Oskarui“ už vaidmenį filmu „Karaliaus kalba“ išgarsėjusio režisieriaus Tomo Hooperio filme „Danų mergina“ („The Danish Girl“). Filmas šį penktadienį pasirodo mūsų ekranuose. Pateikiame pokalbio su aktoriumi, išspausdinto dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus. Su Redmayne’u kalbėjosi Krzysztofas Kwiatkowskis.

Nenuvilianti klasika

Neretai koncertų anonsuose tenka skaityti jau klišinėmis tapusią retoriką, suniveliuojančią net ir skirtingiausius lygius: charizmatiškasis... sensacingas... vienas garsiausių... pasaulinė premjera... pirmąkart Lietuvoje..., o kur dar nepagrįstos manipuliacijos garsių muzikos pasaulio personų pavardėmis ir jų atžalomis etc. Vėliau apsilankęs renginyje neretai įsitikini: būta eilinio koncerto, ne per daug gerai (jei ne prastai) atlikto, ne per daug skoningai (o gal ir bet kaip) sudėlioto repertuaro, bet sutikto gausiomis ovacijomis, ką jau kalbėti apie visus kaip vienas atsistojusius klausytojus. Žinoma, publikos daliai, mėginančiai pamilti klasikinę muziką, nukaltų etikečių laikas tuo ir nelengvas, kai vėliau jau tenka savarankiškai atsirinkti, vertinti, protingai kaupti ir brandinti klausymosi patirtį. Tad šiame kontekste nejučiomis žvilgsnis nukrypsta į namų knygų lentynas, kurias, žinoma, smagu kartkartėmis papildyti naujienomis, tačiau dar smagiau žinoti čia pat esant galimybę išsitraukti kokį seną, nuspurusį, bet patvaraus turinio knygos tomelį ar vartytą pervartytą klasiką, nenusidėvinčią, nenuviliančią, vis gebančią inspiruoti, skatinančią interpretuoti. Bet juk tai ne nauja ir visai neypatinga? Vis dėlto amžinai vertinga ir brangu.

Pralošti ir laimėti?

Mėgstu filmus apie rašytojus, nors paprastai jie ne patys geriausi. Bet filmai vis dar primena, kad egzistuoja tokia žmonių rūšis, kuri išnyko iš žiniasklaidos. Žinoma, yra ir tokių, kurie reklamuojasi knygų mugėse, duoda interviu, susitinka su skaitytojais ir kitaip dalyvauja brandžios vartotojų visuomenės gyvenime. Tačiau tai netikri rašytojai. Tikrieji rašo. Ruperto Wyatto filmo „Lošėjas“ (LNK, 7 d. 22 val.) veikėjas Džimas Benetas (Mark Wahlberg) – rašytojas ir literatūros dėstytojas, sugebantis nuo Shakespeare’o pereiti prie apmąstymų apie socialinę nelygybę ir genialumą, paaiškinti, kodėl reikia susitaikyti su savo vidutiniškumu, ir net išvaryti studentus iš auditorijos, nes jie tik apsimeta, kad mokosi. Niekas neįtaria, kad vyras yra žaidėjas, galiausiai užstatęs net savo gyvybę. Kaip supratote, tai ne dar viena Fiodoro Dostojevskio romano ekranizacija, bet kartu ir ne originalus filmas, o 1974 m. Karlo Reiszo „Lošėjo“, kuriame vaidino Jamesas Caanas, perdirbinys. Abu sukurti pagal tą patį Jameso Tobaco romaną, bet užuominų ir į Dostojevskį, ir į Albert’ą Camus, kuriuos domino asmenybę griaunantis azartas, gausu.  

Prasibrovus pro minias ir mėsas

Didelė sėkmė Nacionalinei dailės galerijai (ir mums visiems), kad per Šarūno Saukos parodą tiek daug naujų žmonių rado kelią į muziejų, apie kurio egzistavimą jei ir žinojo, tai labai jau miglotai. Nemažesnė laimė ir tai, kad parodą rengė Monika Saukaitė. Akivaizdu, kad joks kuratorius iš šalies nesulauktų tokio autoriaus pasitikėjimo ir kantrybės, kurios jis per spaudos konferenciją prisipažino stokojąs, kaip kad dukra. Puiku, kad intelektualų klano savityra ir prisistatymas atliekami profesionaliai – Saukaitė neseniai apsigynė daktaro disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje“.

Semiotinė tėvo kūrybos analizė turėjo leisti atsirasti šiokiam tokiam atstumui ir maksimaliam įmanomam objektyvumui. Tačiau su metodu ateinantis atsietumas nuo bet kokio konteksto leidžia apie ikonografines paveikslų klišes kalbėti tarsi apie intriguojančią struktūrą turinčius atradimus. Žinoma, bet kuris meno gerbėjas greitai supras, kad „Autoportretas arbatinuke“ (1978), kad ir ironizuojant, labai primena Francesco Mazzola Parmigianino jaunatvišką norą pasipuikuoti gebėjimu įtikinamai pavaizduoti save išlenktame paviršiuje („Autoportretas“, 1523). O Saukos „Autoportretas su slyva“ (1983) ir „Autoportretas Nr. 4“ (1985), kur jo bruožų turinti galva guli ant padėklo ar tiesiog atskirta nuo kūno, įsilietų į ilgą gretą kitų klasikinių autoportretų, visų pirma meno chuligano Michelangelo Merisi da Caravaggio Holoferno temos variacijų. Taip pat gerai žinome, kad bene pirmas atvirai save kaip Kristų pavaizdavo Albrechtas Düreris. Tiesa – ne nukryžiuojamą.

Dainuojantis bažnytkaimio fontanas

Kai vedžioju šunį, praeinu pro šiukšlių konteinerius. Iš po nakties prie jų dažnai atsiranda baldų, kambarių durų ir kitokių didelių daiktų. Žmonės turi pinigų remontui, bet kažkodėl gaili sumokėti keliasdešimt eurų, kad jų šiukšles išvežtų. Panašiai ir su „Patriotais“ (Lietuva, 2016), kurių premjera įvyko prieš savaitę. Studijos „Singing fish“ savininkas Rolandas Skaisgirys išleidžia į ekranus vieną filmą po kito (šiemet sausį jau buvo „Tarp mūsų, berniukų...“, prieš tai – „Kunigo naudą velniai gaudo“), bet nepasirūpina, kad juos kurtų profesionalai. Tai lietuviškas paradoksas: vis kalbama apie komercinį lietuvių kiną, bet žiūrovams pateikiami produktai – atvirai mėgėjiški ir nesugebantys konkuruoti kur nors už Lietuvos ribų, nors turėtų būti atvirkščiai. Tai toks trečio, ketvirto, penkto „šviežumo“ kinas, net nepretenduojantis tapti padoriu „trešu“. Tačiau dar didesnis paradoksas, kad jį kažkas žiūri, o premjeroje apsilankiusios lietuviškos, atsiprašau, „žvaigždės“ tokiu kinu net viešai žavisi.

 

Sugalvojau hipotezę, kodėl tokie filmai atsirado XXI a. pradžios Lietuvoje. Tarpukariu buvo sukurti vos keli vaidybiniai lietuvių filmai. Jie neišliko, bet iš aprašymų, recenzijų ir išlikusių galima spręsti, kad tai buvo mėgėjiškos primityvaus siužeto komedijos. Sovietmečiu lietuvių kinas buvo pradėtas kurti ant kito pagrindo. Todėl stojus Nepriklausomybei patriotai pasišventėliai, matyt, nusprendė pradėti ten, kur sovietai nutraukė lietuvių kino raidą. Komercinis lietuvių kinas tęsia tai, kas prasidėjo tarpukariu. Dar koks šimtas metų, ir jis galės lygintis su pasauliniu.

Jaunųjų „Hamletas“

Vidą Bareikį galima laikyti jauniausiu Lietuvos režisieriumi, pastačiusiu „Hamletą“. Tų pastatymų buvo ne taip jau ir daug – Juozo Rudzinsko 1959 m., Irenos Bučienės 1987 m., Eimunto Nekrošiaus 1997 m. ir Oskaro Koršunovo 2008 metais. Statytojų amžiaus vidurkis – daugiau kaip 40 metų, o štai Hamletų atlikėjų amžius įvairuoja. Jei tikėtume painiais Shakespeare’o išvedžiojimais, pjesės pabaigoje Hamletui yra 30 metų, o lietuvių trisdešimtmečių aktorių, suvaidinusių Hamletą, kol kas tik trys – Henrikas Kurauskas, Andrius Mamontovas ir štai dabar – Vainius Sodeika. Beje, Michailas Čechovas savo pirmąjį „Hamletą“ (1924) pastatė ir suvaidino būdamas 33-ejų, Andrius Oleka-Žilinskas Čechovo pastatyme Kauno valstybės teatre (1932) buvo sulaukęs 39-erių; Peteris Brookas savo pirmą „Hamletą“ (su Paulu Scofieldu) režisavo 30-ies, antrą – 75-erių, o Vladimiras Vysockis Hamletą suvaidino būdamas 33-ejų. Skaičiais žaidžiu ne vien iš smalsumo – ir režisierių, ir atlikėjų amžius susijęs su spektaklio sumanymu ir gali būti vienas jo perskaitymo kodų. Jei prisimintume tuomet 45-erių Nekrošiaus pastatymą, čia kalbėta apie jaunųjų tragediją vyresniųjų pasaulyje, ir ant pastarųjų – tėvų – krito Hamleto ir jo bendraamžių aukos kaltė; Koršunovo spektaklyje svarstyta ne tik apie papuvusį pasaulį, bet ir apie teatro bei režisūros prigimtį, žmogišką ir artistinę patirtį, o Darius Meškauskas už savo protagonistą buvo vyresnis keturiolika metų. Gal iš tikrųjų pasakymas, kad kiekviena karta turi (ar privalo turėti) savo Hamletą, nėra laužtas iš piršto? Pagal tai, koks yra Hamletas ir kaip „sprendžia“ susidūrimo su pasauliu dilemą, galima spręsti ir apie pačią kartą. Ypač tuomet, kai sutampa ne tik Hamletą vaidinančio aktoriaus, bet ir „Hamletą“ statančio režisieriaus amžius.

Naujasis Artūro Areimos amplua?

Naujausias Artūro Areimos darbas – Eduardo Limonovo kūrinio „Nevykėlio užrašai" adaptacija pavadinimu „Nevykėlis". Ne kiekvienas režisierius turi maištininko ar scenos chuligano etiketę, o tokiu būti – nemenkas intelektualinis išbandymas. Juk keiksmažodžių lavinos scenoje jau mažai ką stebina, kaip tik tai tapo įprasta teatrine kalba. Šiandien, kad nustebintum žiūrovą neužtenka tik drąsos, reikia ir išmonės. Nonkonformistinis buvimas scenoje – šio spektaklio moto. Spektaklyje ieškoma teatrinės kalbos be metaforų ir noro lavinti žiūrovą. Ir nors galima ginčytis dėl to, kiek laisvės publikai šiame spektaklyje suteikia režisierius, bet negalima paneigti to, kad jos čia gerokai daugiau negu tradiciniam teatre. 

Išsiskyrimų veteranas

Rusų režisierius ir scenaristas Pavelas Ruminovas – vienas originaliausių jaunosios kartos kūrėjų. Prieš ateidamas į didįjį kiną Ruminovas kūrė vaizdo klipus, montavo garsių režisierių filmus. Jo debiutinis trumpo metražo filmas „Deadline“ sulaukė daugybės apdovanojimų. 2007 m. ekranuose pasirodė pilnametražis Ruminovo debiutas – siaubo filmas „Mirusios dukterys“. Po to buvo dar keli filmai, tačiau tikrąjį pripažinimą režisieriui atnešė melodrama „Aš būsiu šalia“, pasakojanti apie vėžiu sergančią moterį, kuri ieško įtėvių savo šešiamečiui sūnui. Iš pradžių sumanytas kaip serialas, filmas pelnė festivalio „Kinotavr“ Didįjį prizą. 2012 m. Ruminovas sukūrė dokumentinį filmą „Tai tiesiog liga“ („Eto prosto bolezn“) apie vėžiu sergančius žmones. Režisierius pats rašo savo filmų scenarijus. Neseniai pasirodęs naujausias Ruminovo filmas „Laisvas kaip paukštis“ („Status: svoboden“) Rusijoje sulaukė teigiamų atsiliepimų ir net buvo pavadintas romantine komedija žmonėms, kurie niekad nemėgo romantinių komedijų. Šį savaitgalį „Laisvas kaip paukštis“ pradedamas rodyti mūsų kino teatruose. Pateikiame žurnale „Snob.“ išspausdinto Antono Sazonovo pokalbio su režisieriumi fragmentus.

PUSLAPIS
IŠ
1003