Surasti Oginskį savyje?

1989 m. naują šiuolaikinio baleto ir šokio bei istorijos santykį spektaklyje „1789 ir mes“ atskleisti pasiryžęs Mauriceʼas Bejartʼas neturėjo daug sekėjų. Prancūzijos revoliucijos dviejų šimtų metų sukakčiai paminėti sukurtas spektaklis buvo menininko pilietiškumo pavyzdys, gana retas ir baleto, ir šiuolaikinio šokio pasaulyje.

Pastaraisiais dešimtmečiais suaktyvėję Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai dažniausiai tyrinėja savo vidines būsenas ar sudėtingus individo ir jį supančios aplinkos santykius. Viena išimčių – šokio spektaklis „1863“, kurį 2013 m. kartu su „Auros“ šokėjais sukūrė vengrų choreografas Ferencas Feheris, panūdęs šiuolaikinio šokio priemonėmis pažvelgti į esmingą XIX a. Lietuvos istorijos faktą. Spektaklis taip pat buvo proginis – skirtas 150-osioms šio istorinio įvykio metinėms.

Kontaktų su praeitimi ieškota ir spektaklyje „ID:D&G“ (2014) – kūrinio pavadinime užšifruotos Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pavardės, o šiuolaikišką žvilgsnį į šias asmenybes spektaklio idėjos autoriui, šokėjui ir choreografui Mantui Stabačinskui išryškinti padėjo dramaturgė Monika Jašinskaitė.  

Dar vienas žingsnis istorijos ir istorinių asmenybių aktualizavimo kryptimi – spektaklis „Rezonansas“, kurio premjera įvyko 2015 m. gruodžio 11 d. Kaune, o 2016-ųjų vasario 4 d. jis parodytas Vilniuje, „Menų spaustuvėje“. Kaip ir du iš trijų čia paskubom prisimintų ir paminėtų šokio kūrinių, tai – proginis projektas: pernai plačiai buvo minimos Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios gimimo metinės, iš reklaminių stendų žvelgė pats jubiliatas, įamžintas Lietuvos dailės muziejuje saugomame François-Xavier Fabre’o portrete.

„Nieko naujo, kad Mykolas Kleopas Oginskis jūsų širdies nevirpina net ir šiemet, kai jo 250-osios metinės minimos. Bet čia ne dėl jo ir ne dėl jūsų kaltės – tai greičiau istorikų abejingumo bėdos“, – spektaklio anonsuose būsimus žiūrovus guodė ir istorikams priekaištavo „Rezonanso“ dramaturgė Monika Jašinskaitė. Keliolikos su Oginskiu susijusių lietuviškos bibliografijos pozicijų (jo paties prisiminimai, „Laiškai apie muziką“, „Priesakai sūnui“, verstinės Oginskių giminės istorijos ir jo paties gyvenimo apybraižos, mokslinių konferencijų medžiaga) ambicingiems menininkams pasirodė per maža ir jie ėmėsi „širdies virpinimo“ Oginskiu misijos.

„Rezonansas“ – ne tik spektaklis, bet ir jo elementus eksponuojanti paroda; likus kelioms dienoms iki spektaklio Vilniuje jie rodyti galerijoje „5 malūnai“. Vizualinis spektaklio sprendimas (scenografas ir šviesų dailininkas – Simonas Šidlauskas) spalvingą ir margą istorinį laikotarpį rezonavo asketiškomis, minimalistinėmis priemonėmis – iliuminuotomis klasicistinių kolonų parafrazėmis, šokėjų judesiams antrino choreografiškos Sauliaus Paliuko vaizdo projekcijos, kuriose šmėžavo tyrinėjamos epochos portretų galerija. Kostiumų dailininkė Eglė Sakalaitė stilizavo Oginskio epochos drabužius, pasiuvo juos iš permatomos medžiagos, dekoravo siuvinėtomis detalėmis – iš po skaidraus kiauto dar ryškėjo juodais ir baltais geometriniais raštais marginti apatiniai.

Būtent scenografija ir kostiumais sukurti įvaizdžiai, o ne choreografinė spektaklio kalba labiausiai įsiminė šiame įvairiomis kryptimis sklindančiame istorijos ir nūdienos poliloge, kuris priminė painią šaradą, nes kiekvieno kūrėjo santykis su Oginskiu ir jo epocha – pernelyg skirtingas. 

Pasak informacinės medžiagos apie spektaklį, choreografė ir idėjos autorė Indrė Puišytė (jos darbų iki šiol neteko matyti) aktyviai bendradarbiavo su kompozitoriumi Raimundu Martinkėnu, o jis tikino kiekviename spektaklyje skambėsiančiame kūrinyje būsiant dalį Oginskio muzikos. Tačiau žinojimas Oginskio dalis esant „Rezonanse“ ar net jų ieškojimas („muzikologams gali būti smagu“ – žadėjo kompozitorius) dar negarantuoja stabilaus spektaklio meninės sistemos ir šiandieninio žiūrovo ryšio.

Būtų keista, jei kompozitorius būtų ėmęsis tiesiogiai cituoti Oginskio muziką, o choreografė – XVIII–XIX a. sandūros šokius. Principinis išorinių elementų ir citavimo vengimas virto „Oginskio ieškojimu savyje“ – ne tiek meno kūriniu, kiek laboratoriniu eksperimentu, kurio rezultatas buvo technokratiškai kampuotas ir tarsi užprogramuotas, stokojantis esmingo Mykolo Kleopo Oginskio asmenybei ir kūrybai būdingo bruožo – plastiškumo.

„Rezonanso“ atlikėjai – skirtingų fizinių faktūrų, skirtingai jaučiantys spektaklio temą ir skirtingai reaguojantys į sudedamuosius jo elementus. Kartu su šokėjais Mariumi Pinigiu ir Andriumi Stakele choreografines užduotis vykdė dainininkas Jurgis Jarašius bei capoeiros – kovos meno – atstovas Audrius Kiuberis. Emocinis atsiribojimas, susitelkimas į fizines judesių savybes produktyvus, bet nevientisas, judesių artikuliavimui trūko motyvacijos.

Spektaklis – sąmoningai eklektiškas, tačiau tai nėra svarbiausias jo trūkumas. Šia strategija menininkai naudojasi jau nuo XIX a. pabaigos, bet „Rezonanse“ atskirų dalių ryšiams stigo vidinio ritmo, užsižaista paradoksalių elementų dėlione, kurios aštrūs garsiniai, verbaliniai, intonaciniai ir prasminiai kontrastai kartais priminė vidinės būtinybės stokojantį automatinės kūrybos seansą, keliantį abejonę, ar šiuo spektakliu iš esmės turima ką pasakyti.