7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Menininkai ir virėjai

Parduotuvėse neprasigrūsi pro šokoladinius zuikučius ar kiaušinius, gatvėje – šlapdriba ir purvas, oras surūgęs lyg Ritos Miliūtės šypsena – pavasario nematyti. Televizijų šventinės programos prigrūstos dokumentinių filmų apie popiežius ir holivudinių niekalų, tačiau šios savaitės programoje matyti ir kelios premjeros. Tad trumpai apie jas.

 

Man svarbiausia – Xavier Dolano „Mamytė“ (LRT, 31 d. 22 val.). Tai penktasis 1989 m. gimusio Kanados režisieriaus filmas. Vieni jį vadina apsišaukėliu, kiti – genijumi, bet Dolanas tikrai savitas menininkas. Jis viską daro pats – rašo scenarijus, kuria kostiumus, montuoja, vaidina. Kiekvienas jo filmas – lyg intymus prisipažinimas. Dolanas kuria filmus apie save – sudėtingus santykius su artimaisiais, tapatybę, šeimos paslaptis, bet kartu tai ir linkusio į autodestrukciją šių dienų pasaulio liudijimai. Formaliai „Mamytė“ (2014) tarsi tęsia debiutinio filmo „Aš užmušiau savo mamą“ temas, nes abiejuose rodomi dramatiški motinos ir sūnaus santykiai.

Arfos arpeggio gamtos fone

Nacionalinėje filharmonijoje kovo 19-ąją vyko ilgai lauktas koncertas, skirtas Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-ies metų sukakčiai paminėti. Savotišku vakaro prologu tapęs žemos ir pavasario susitikimas savaip atsispindėjo ir koncerto programoje, kurioje siekta priminti ir dviejų šalių kūrybinę bendrystę. Mūsų šalį tuokart reprezentavo ne tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), bet ir jaunoji lietuvių arfininkė Joana Daunytė, baigusi magistro studijas Amsterdamo konservatorijoje. O Flandrijos regionui atstovaujantis belgų dirigentas Hermanas Engelsas pristatė dviejų savo kraštiečių muzikinius paveikslus: XIX–XX a. sandūroje gyvenusio Augusto de Boecko bei šiuolaikinio belgų kūrėjo Woutero Lenaertso (g. 1981 m.) kūrinius.

Tehom

Žinomo lenkų teatro kritiko Łukaszo Drewniakio tekste analizuojamas Varšuvos teatre „Soho“ režisieriaus Igorio Gorzkowskio pastatytas „Idiotas“ (premjera 2014 m. spalio 5 d.), teatre „TR Warszawa“ Yanos Ross pastatytas Michailo Durnenkovo „Ežeras“ (premjera š. m. kovo 4 d., vaizdo projekcijas sukūrė Algirdas Gradauskas), taip pat pateikiamas Oskaro Koršunovo pasakojimas apie jo apsilankymą Kijeve, Maidane.

Dangaus ir žemės sąjunga

Senokai galerijos „Kairė–dešinė“ parodinės ekspozicijos buvo susijusios viena su kita, tiesiog konceptualiai įaugusios viena į kitą – taip, kad arba akyse iškyla Rubenso kompozicijos „Žemės ir vandens sąjungos“ (rubensiškų, žinoma, formų moteris meiliai žvelgia į žiūrovui nugarą atsukusį, draperijomis strėnas apsijuosusį barzdylą) vaizdinys, arba įtariai pradedi galvoti, jog autoriai ir ekspozicijos valdytojai buvo sutarę tarpusavyje. Tai turbūt nėra jau taip ir blogai – ar ne?

Dešinėje (žvelgiant nuo Latako – irgi savotiško bent jau vandens, o ir žemės įsikūnijimo – nes juk be jos suteiktų formų nebūtų skysčių tekėjimo vektoriaus) turime Eglę Ruibytę ir Mildą Dainovskytę, konceptualizavusias, įvaizdinusias ar gal net tiesiog iliustravusias žemės stichiją (apie jų pirmąją „Žemę“ rašyta http://www.7md.lt/daile/2015-07-03/Guglinam-Zeme), kairėje – Jolantą Mikulskytę su vandeniu, daugybe vandenų ir net povandeniniais pasauliais bei jų gyventojais. Dar viršuje esama Vytenio Tolučio „Tarpinės stotelės“, kuri tikinčiam žmogui tokia ir turėtų būti (nes juk galutinė stotis – dangus – yra kur kas aukščiau, ne trečiame aukšte), o paprastam lankytojui ten jau būtų ir pasivaikščiojimo po tris parodas pabaiga...

Tvoros mauzoliejus

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Tarsi nematomas tarpininkas

Kovo 19 d. Kauno filharmonijos Didžiojoje salėje kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru Wolfgango Amadeaus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 24 c-moll (KV 491) skambino Niujorke gyvenantis ir VDU Muzikos akademijos vizituojančiu docentu dirbantis pianistas Gabrielius Alekna. Tarptautinį pripažinimą pelnęs ir dažniau užsienyje nei Lietuvoje koncertuojantis pianistas šį kartą Kauno publikai pristatė vieną retai pas mus atliekamų Mozarto šedevrų. Koncertas Nr. 24 c-moll sukurtas lygiai prieš 230 metų Vienoje (1786 m. kovo 24 d.). Šį koncertą Mozartas parašė per tris savaites, o dar po poros savaičių atliko Vienos teatro salėje. Repeticijoje koncertą išgirdęs Ludwigas van Beethovenas buvo sužavėtas – „mes nieko panašaus nebesukursime“, – prasitarė savo bičiuliui, pripažindamas Mozarto talentą ir kūrinio genialumą. Neatsitiktinai muzikos kritikai šį koncertą įvardijo kaip patį brandžiausią ir sudėtingiausią šio žanro opusą.

Įamžinti muzikiniai vaizdai

Lietuvių melomanams gerai žinomas pianistas Viktoras Paukštelis neseniai įrašė jau trečią savo solinio repertuaro kūrinių kompaktinę plokštelę. Pirmoje, kurią išleido „Baltic Optical Disc“ (2013), skamba meistriškai atliekami Johanno Sebastiano Bacho, Ferenco Liszto, Claude’o Debussy kūriniai. Antrą ir trečią kompaktines plokšteles išleido „Sheva Collection“ (Italija), – jose skamba tiek „auksinio pianistų fondo“, tiek ir retai atliekami kūriniai. Antroje plokštelėje (2014) – J.S. Bacho Prancūziškoji siuita Nr. 5, G-dur (BWV 816), retai atliekamos, o gal mūsų klausytojų net ir negirdėtos Anatolijaus Liadovo (1855–1914) žavios įvairių opusų pjesės ir populiarusis Aleksandro Skriabino Etiudas, op. 8, Nr. 12 dis-moll. Naujausioje, trečioje, kurią Piano LT koncertų salėje „Fazioli Grand Piano“ instrumentu 2015 m. kovo 25–28 d. įgrojo Viktoras Paukštelis (įrašo inžinierius Giedrius Litvinas, beje, kaip ir ankstesnės, asistentas Vilius Narvilas, o abiejų plokštelių viršelių fotografijos – Aušros Volungės), galima mėgautis septyniomis grakščiomis Jeano-Philippe’o Rameau (1683–1764) pjesėmis iš trijų Siuitų klavesinui (D-dur, e-moll, G-dur), Roberto Schumanno (1810–1856) „Vaikų scenomis“ („Kinderszenen“), op. 15, bei Césaro Francko (1822–1890) Preliudu, Choralu ir Fuga, op. 21.

Konkurso „IDėja“ rezultatai

Sausio mėnesį jaunieji režisieriai teikė paraiškas Nacionalinio Kauno dramos teatro inicijuojamam konkursui „IDėja“. Jo siekiamybė – ieškoti naujų talentų, norinčių atskleisti savo kūrybinę tapatybę ar jau žinomiems jauniems kūrėjams suteikti galimybę realizuoti savo idėjas profesionalioje teatro scenoje. Sulaukta 19 paraiškų, naujų idėjų ir nemažai net naujų kūrėjų. Teatro tarybos nariai vienbalsiai nusprendė šiems trims kūrėjams suteikti erdvę įgyvendinti savo kūrybines iniciatyvas Nacionaliniame Kauno dramos teatre: Loretai Vaskovai, Monikai Klimatei ir Neli Ivančik.

 
Ši Nacionalinio Kauno dramos teatro iniciatyva atskleidžia teatro siekį į kūrybą pažvelgti inovatyviai, atvirai ir betarpiškai – idėjas galėjo teikti bet kuris režisūra besidomintis žmogus, turintis originalią idėją. Tai tapo tarsi tam tikra alternatyva įvairiems Lietuvoje vyksiantiems dramaturgijos konkursams – šį kartą akcentuota režisūrinė vizija, atskleidžianti jaunųjų režisierių individualumą ir kūrybinį potencialą. Kaip teigia Teatro tarybos pirmininkas teatrologas Edgaras Klivis, „šis konkursas yra labai svarbus kaip iššūkis, žadinantis režisūrinės vaizduotės potencialą Lietuvoje, atkeliantis vartus teatriniams eksperimentams – toks buvo konkurso sumanymas“. 

 

Kino naujienos trumpai

Ukrainos valstybinė kino agentūra patvirtino sąrašą projektų, kurie gaus valstybės palaikymą 2016–2017 metais. Konkursui buvo pateikti 74 vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų projektai. Iš dalies valstybė finansuos ne vieną pilno metražo filmą. Įdomu, kad pilnametražiai vaidybiniai filmai suskirstyti į kelias kategorijas – filmai plačiajai žiūrovų auditorijai, autoriniai filmai, filmai vaikams, debiutiniai vaidybiniai filmai, teminiai vaidybiniai filmai (apie ukrainiečius Antrajame pasauliniame kare ir antiteroristinėse operacijose). Į pastarąją grupę pateko Sergejaus Loznicos filmas „Donbasas“ bei Šarūno Barto filmas „Kitas“ („Inyj“).

 

23,5 milijono grivnų paremtas Olesio Jančiuko „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ („Tajemny ščiodenik Simona Petliuri“), pasakojantis apie vieną prieštaringiausių XX a. Ukrainos veikėjų. „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ bus skiriamas plačiai žiūrovų auditorijai. Tarp dokumentinių filmų paramą gavo ir garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Savi“ („Ridni“). Manskis yra kilęs iš Lvovo, neseniai jis emigravo į Latviją. Naujausią Manskio filmą apie Šiaurės Korėją netrukus rodys „Kino pavasaris“.

Profesinė šventė Valstybiniame Šiaulių dramos teatre

Profesinę šventę Šiaulių teatralai šiemet minės netradiciškai – patys prisimins aktoriaus kelią į sceną ir žiūrovams suteiks galimybę tai patirti. Tarptautinei Teatro dienai ruošiama speciali programa „Teatro pamokos su...“, kuri vyks Valstybiniame Šiaulių dramos teatre balandžio 2 d. 18 val.


    Vakaro programą ruošia visa teatro kūrybinė trupė. Aktoriai scenoje vaidins etiudus, šoks ir dainuos, eksperimentuos ir improvizuos. Visi pasirodymo numeriai bus susiję su teatru, jo istorija, aktoryste, profesijos „perliukais“. Kaip ir dera, netrūks stebuklų, kurie kuriami teatrinėmis priemonėmis. Viską apjungs trys vakaro vedėjai „stebukladariai“. O didžioji vakaro intriga, anot režisieriaus Arvydo  Lebeliūno, bus ta, kad bet kuris atėjęs į šventę galės netikėtai atsidurti scenoje ir patirti tą kelią, kurį aktorius nueina scenoje, patirti, koks galingas yra garsas ir kiek daug gali išmokyti tyla, kurios spengiančio triukšmo kartais nebeįmanoma pakęsti. Kita vertus, žiūrovas yra pati pradžia, jis yra tas, dėl kurio kuriama, stengiamasi, vaidinama, iš jo reakcijų, emocijų, iš to, kaip jis priima tai, kas vyksta scenoje, aktoriai mokosi.   

 

PUSLAPIS
IŠ
1003