Gūglinam Žemę

Šios galerijos nebuvo tarptautinėje mugėje „Art Vilnius’15“, jos apskritai dar tarsi nėra. „Oslo namai“ – tolimiausias pietinis Vilniaus meno erdvės taškas, vieta netoli stoties, kur norint nueiti, reikia ne tik išklysti iš įprastų takų, bet ir palikti senamiestį, rizikuojant gyvybe pereiti automobiliais, sunkvežimiais, troleibusais ir autobusais ūžiantį Kauno gatvės traktą ir lįsti į naujų, neįsidėmėtinai pilkų komercinių statinių salelę, visai nepanašią į jaukiai aptriušusias senamiesčio galerijas ar nebeveikiančias gamyklas, kur šiais laikais mėgsta glaustis menininkai. O toliau, kaip rašė Jurgis Kunčinas apie visai kitą Vilniaus vietą, „tik rūkas ir dangus, supranti?“... Ne, ten – ne dangus, o kelias į oro uostą ir geležinkelis. Pro „Oslo namus“ išvažiuojama. Dažnai – į patį Oslą.

Šiuos topografinius pamąstymus išprovokavo galerijoje veikiančios parodos pavadinimas – „Žemė“. Jaunos grafikės Eglė Ruibytė ir Milda Dainovskytė prisiminė vaikystės žaidimą: meti peilį į žemę ir atsirieki gabalą priešininko teritorijos, kiek pasieki. Kitas daro tą patį. Taip įsivaizduojamas Žemės rutulys ir pjaustomas, kol atsibosta. Paprastai šio žaidimo griebdavomės, kai jau visai nebebūdavo ką veikti. Bet parodos kontekste jis tampa pasiruošimu suaugusiųjų žaidimams, kurie jau yra jų gyvenimo tikslas ir prasmė: atsiriekti kuo daugiau žemės, apsibrėžti aplink savo garbų asmenį kuo didesnį plotą, pageidautina – apimantį ežerą ar pajūrį, atsirėžti gabalą kitos valstybės teritorijos, užgrobti valstybę. Taip į globalių problemų lauką ir įviliojamas žiūrovas, iš pradžių pamatęs tik paprastus, beveik vaikiškus ženklus: baltas sūpynes (jas dabar visur kabina anoniminė organizacija), virpančią liniją baltame lape, kažką panašaus į sulankstytos liniuotės atspaudą, juodą kamuolį, mėlyną rutulį ir penkis rusvomis dėmelėmis nuštampuotus paveikslus. Tai – Eglės Ruibytės darbai.

Virpanti linija – tipiška valstybės siena, kurios vingius formavo raižytas žemės reljefas, iškovoti ir prarasti plotai, paskui tiksliai išmatuoti (tomis liniuotėmis?), aprašyti ir pavaizduoti paliaubų sutartyse. Ištrynus sienos sukiojimosi priežastis, lieka tik abstrakti, estetiška linija be agresijos, įtampos ir mirties žymių. Ji greičiau atrodo kaip pirminio žmogiško impulso rezultatas: radus baltą lapą (žemės plotą, neištryptą sniegą, sieną), būtina palikti savo buvimo pėdsaką. Galima įsivaizduoti, kad Aleksandras Makedonietis, Karolis Didysis, Napoleonas, Stalinas, Hitleris, o dabar – Putinas tiktai piešė ir piešia. Jų iškeverzotas linijas menininkė suraizgė į minėtą juodą kamuolį. Prisilaikydama mastelio. Amerikos valstijas skiriančios sienos styro iš kamuolio tarsi ištiestos mirusio voro kojos. Lietuvos sienos pranyksta jo viduriuose.

Kas kita – ginčytinos teritorijos, pamėkliškos dėmės kolektyvinėse tautų smegenyse, tik po bombardavimų ir mūšių išryškėjančios oficialiame pasaulio žemėlapyje. Abchazija, Tibetas, Kosovas... Eglė be jokių politinių skrupulų pavertė tas teritorijas klišėmis ir jų atspaudais padengė popieriaus lakštus – irgi kaip vaikas, džiugiai štampuojantis, kol nebelieka vietos, kol vis blykštantis dažas visai išsieikvoja. Šio veiksmo malonumą nesunku prisiminti kaip ir laiką, kai Lietuva taip pat buvo tik mūsų kolektyviai įsivaizduojama dėmė išsklidusiame kraujo plote, nematoma pasauliui, štampuojama ir štampuojama prisiminimais, raudomis, dainomis, vėliavų iškėlimais ir aukomis, kol neišsisems atkaklumo ir atminties dažas visur – pačioje Lietuvoje, Sibire, Amerikoje, Australijoje – nusėdusių lietuvių.

Tarsi priešingybė šiems gražiai išdekoruotiems paviršiams, liniuotės čaižo erdvę, perbraukia jos baltas dermes staigiais rėžiais, uzurpuoja dėmesį. Tarsi tai būtų suspausta spyruoklė, tik ir laukianti, kada vėl reikės perbraižyti sienas, užtverti kokią tvorą, įrodyti skaičių viršenybę prieš gamtą ir visų bedalių norą bastytis po pasaulį taip, tarsi teritorijos būtų dar nepažymėtos, tarsi viskas priklausytų visiems ir niekam, tik pačiai gamtai, Žemei ir Dievui.

Apie tai, matyt, pagalvojau todėl, kad parodoje kybo ir mėlynas rutulys. Bet tai – ne bespalvio vandens sukurtas optinis „žydrosios planetos“ efektas. Tai – agresyvus ultramarinas, artėjantis prie Yves’o Kleino mėlynos, o gal ir visai toks pats. Yves’as Kleinas irgi žaidė žaidimą – 1947 m. kartu su draugais iš neturėjimo ką veikti dalijosi Žemę. Vienas pasirinko gyvūniją, kitas – augaliją. Kleinas pasirinko dangų – jo iš gelmių švytintį ultramariną, nematerialų, beribį, tuščią, dievišką, amžiną. Paskui, 6-ajame dešimtmetyje, Kleinui ši mėlyna ims reikšti ir atominį planetos holokaustą: „Mes būtinai turime suvokti, – ir aš neperdedu, – kad gyvename atominiame amžiuje, kur visa fizinė materija gali išnykti kitą dieną, užleisdama vietą tam, ką galima suvokti kaip didžiausią abstrakciją.“ (www.bbc.com/culture/story/20140828-the-man-who-invented-a-colour). Ruibytės perdirbta Kleino mėlyna tampa perspėjimu, o gal – ironišku menininko šypsniu, raudonu skuduru teritorijų dalybose įkaitusiam buliui. Ir iš tiesų – jei čia Žemė, ji nejaukiai, utopiškai mėlyna, tarsi matytume ją iš kosmoso po dar vienos katastrofos. Ir po ankstesniųjų Žemė keitė spalvas, kaip rodo planetos istoriją pasakojantys filmai – ji buvo juoda, ji buvo balta, ji buvo melsvai pilka ir dar... Susidūrimas su meteoru, klimato atšalimas ar atšilimas nušluodavo visus čia įsitaisiusius gyvius su visais jų pažymėjimais. Tokioms jėgoms žmonių ginklai yra niekis – tik vaikiškai virpanti linija popieriuje. Viens – ir nutrinsi.

Nežiūrėčiau iš taip toli, jei ne abiejų menininkių iš interneto – iš „Google Earth“, iš youtube.com, iš dar kažkur – surinkti vaizdai. Pavyzdžiui, okupuotoje Čekijos teritorijoje nacių įkurtos „pavyzdinės“ Terezino žydų koncentracijos stovyklos fotografijos – besišypsantys vaikai, kurie, kaip liepta, raudonojo kryžiaus komisijoms vaidina laimingą gyvenimą, nors tūkstančiai mirs nuo bado ir ligų. Bet kūrinio pavadinimas „Potiomkino kaimas“ rodo, kad menininkei rūpi ne tiek priminti istoriją, kiek paliudyti amžiną žemes grobiančiųjų poreikį maskuoti savo pajuodusias sielas teisuolių įvaizdžiais. Taigi tos nuotraukos išblukusios ne todėl, kad mažai kas liko iš praeities, o todėl, kad tai – dabarties simuliakrai, dirbtinis gerovės sluoksnelis, užklijuotas ant baisios tikrovės.  Juk ir „Google“ yra korporacija, užgrobusi ir virtualią interneto teritoriją, ir Žemę, į kurią begalime spoksoti išverstomis akimis (goggle), tarsi būtume amžiams prijungti prie narkotinio televizoriaus (the google box).

Kita vertus, tie vos įžiūrimi žydų veidai, pro medžio šakas stebimas vaikų žaidimas skraido virtualiose interneto platybėse kartu su milijardais kitų vaizdų – žinomų ir nežinomų istorijų atplaišų. O kažkas jas rankioja ir dėlioja savo pasakojimus, apžiūrinėja tarsi spindinčius sekretus. Lygiai kaip sėdėdami savo svetainėje „atsisiunčia“ iš palydovo nufotografuotą Žemę, randa pažymėtą teritoriją ir vaikšto vaizduotės maršrutais. Bet visada šie kosminiai keleiviai mato tik praeities vaizdą – namus, stulpus, automobilius, žmones, kurių toje vietoje jau seniai nebėra. „Google Earth“ taip paslaugiai siūloma kelionė po Žemę yra kelionė į daugybę atsitiktinių praeities akimirkų. Nesvarbios, nepastebimos žymės ir kasdieniai judesiai čia paversti keista neišvengiamybe, vienintele tiesa, kuri gal tebešvies, kai Žemėje nebeliks žmonių.

Parodoje apokaliptines nuotaikas kuria ne tik patys internete sužvejoti vaizdai, bet ir tarp jų įsiterpusios Mildos Dainovskytės fotografijos bei estampai. Juose – betonas. Žole apaugę nuversto statinio gelžbetoniniai stulpai, ant žemės numesti luitai, Fabijoniškių daugiaaukščius jungianti betoninė arka. Mačiau, kaip tuos namus statė – jau tada tos arkos buvo nelogiškai pridurtos „klasikinės“ detalės mėginant pagražinti bjaurias sovietinės architektūros „dėžes“. Akmeniniai ir mūriniai griuvėsiai paprastai apauga romantika, o lietaus plaunamas arkos betonas vis labiau ima priminti karinius bunkerius, Tarkovskio „Stalkerio“ ar Černobylio zonas. Todėl Dainovskytės aptiktos ir nufotografuotos betono gabalais pažymėtos narkomanų, valkatų ir šiaip girtuoklių susitikimo vietos atrodo kaip išbombarduoto gyvenimo likučiai. Žmonėms čia atstovauja tamsios skysčių dėmės, ant išmestos kalėdinės eglutės pamauti skirtingose šalyse pagamintų cigarečių pakeliai  – tarsi buvusio ar būsimo mūšio vėliavos.  

Betoniniai riboženkliai artimi rajono, kuriame įsikūrę „Oslo namai“, dvasiai. Jie pastatyti buvusios gamyklos vietoje, kur paskui ilgai mėtėsi panašios nuolaužos, rinkosi narkomanai, lakstė benamiai šunys, įsipjaudami į šukes ir geležinę armatūrą, šlapimu žymėdami buvusių statinių betonines liekanas. Turtuolių perimtą teritoriją žymintys naujieji pastatai čia ką tik atsirado, senesniuose vis dar vyrauja iš pasaulio suvežtų skudurų parduotuvės (tarp jų – ir „Rūbų planeta“), kiemuose vis dar stovi spalvotų maišų kalnu užversti šiukšlių konteineriai, aplink juos mėtosi betono gabalai, ant kurių prisėdama, parūkoma, paspjaudoma ir patrinama. Taigi šitoje teritorijoje paroda „Žemė“ nusileido kaip koks kultūros erdvėlaivis, iš kurio išlipusios menininkės „neteisingai“ suprato vietos erdvėlaikio ženklus ir iš jų sukonstravo žaidimą, kuriame paslėptas šios teritorijos performavimo kodas. Tik atrodo, kad tai jau yra – viskas dar tik bus. Kad įsitikintum, atsidaryk „Google Earth“ ir surask šią teritoriją – paspaudęs „gatvės vaizdą“ („Street view“), pamatysi, kad „Oslo namai“ dar tik statomi.

Paroda veikia iki liepos 14 d.

„Oslo namai – meno erdvė“ (Vilnius, Mindaugo g. 27)

Parodą galima apžiūrėti:

liepos  10  d. 17 –20 val.
liepos 11 d. 14 –  15.30 val.
liepos 14 d. 18 val. per uždarymo vakarėlį.