Kovo 20 dieną „Teatro Cantiere Florida” Florencijoje Kauno šokio teatras „Aura” italų publikai pristatys premjerinį spektaklį „Godos”. Dviejų dalių šokio spektaklio, sukurto bendradarbiaujant su Norvegijos šokio teatru „Panta Rei”, premjera įvyko vasario 17 dieną Moso mieste, Norvegijoje.
Spektaklio pavadinimui pasirinktas žodis „godos“ jau vargu ar begirdimas kasdienėje kalboje, tačiau jame telpa kiekvieno mūsų išgyvenimai, patirtys ir jausmai. Žymios lietuvių choreografės Birutės Letukaitės ir dviejų choreografių iš Norvegijos sukurtame spektaklio pasaulyje susipina praeitis, dabartis ir ateitis, susitinka moteriškas jausmingumas, paslaptingos mitologijos būtybės ir futuristinio pasaulio vizijos. Kas slepiasi užkerėto vilkolakio kailyje, kokius burtus naudoja šiuolaikinės laumės, kas neša laimę, jei nebetikime aitvarais?
![]() |
Kaip ir kasmet, pavasario pradžioje paskelbti „Auksinių scenos kryžių“ nominantai verčia šiek tiek suglumti. Šalia vieno kito lyderio matome nemažai dėmesio nepatraukiančių, ne itin intriguojančių, greit užsimirštančių darbų. Tokiais atvejais kaip tik tada, kai metas džiaugtis, lietuviško (nors iš trijų režisierių šiais metais nominuotas tik vienas lietuvis!) teatro pasaulis pradeda atrodyti kaip reta nykus, pavargęs ir vienodas. Vis dėlto, nors toks sezoninis vertinimas atrodo visai tikslus kad ir kino mene, kur filmai vienas po kito vis keičiasi kino teatrų repertuaruose, jis toli gražu neatspindi tikrosios teatrų padėties. Spektaklis, nepaisydamas spaudos ir apdovanojimų, gyvena savo atskirą, individualų ir, kas svarbiausia, nenuspėjamos, dažnai jį patį ar, tiksliau, jo kūrėjus nustebinančios (ir džiaugsmingai, ir ne) trukmės gyvenimą. Tas gyvenimas nuo mūsų vienų ne itin priklauso: negalime jo prikelti kaip knygos ar filmo kada panorėję, negalime jo atsidėti ligai ar pensijai, kai turėsime daugiau laiko. O kartais, nors spektaklį vis dar būna galima pamatyti, tampa aišku, kad jam jau seniai metas nulipti nuo scenos, kad jis – tik pasiklydusi, iš tuštumos baimės gyvenimo įsikibusi šmėkla.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Premjera visuomet yra laukiamas įvykis, žadantis intrigą, netikėtumą, nepatirtą įspūdį. Juolab kai ji yra susijusi su nauja lietuviška muzika ir ją skambinančiais jaunaisiais atlikėjais. Lauktoji intriga šį kartą su kaupu pasiteisino. Kovo 8 dieną VDU Muzikos akademijos salėje gausiai susirinkusi publika išklausė išties originalų XXIII fortepijono muzikos festivalio „Lietuviška gaida“ koncertą, kuriame buvo atliekami nauji, specialiai šiam festivaliui sukurti, lietuvių kompozitorių kūriniai. Donato Prusevičiaus, Lukrecijos Petkutės, Dalios Kairaitytės, Zitos Bružaitės, Alvydo Jegelevičiaus, Kristinos Vasiliauskaitės, Raimundo Martinkėno ir Algirdo Klovos kūrinius skambino Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos mokiniai ir mokytojai. Nepriklausomybės atkūrimo aušroje šioje muzikos mokykloje gimė idėja puoselėti lietuvišką fortepijono muziką ir jau trečią dešimtmetį festivalis „Lietuviška gaida“ pavasarį pasitinka išskirtiniais koncertais, pagerbiančiais kompozitorius jubiliatus, suburia jaunuosius atlikėjus, jų mokytojus ir kompozitorius. Nepamirštami ankstesni festivaliai, kuriuose su muzikuojančiu jaunimu bendravo kompozitoriai Vytautas Barkauskas, Dalia Kairaitytė, Nijolė Sinkevičiūtė, Giedrė Dabulskienė, Giedrius Kuprevičius, o koncertuose skambino žymūs lietuviškos muzikos atlikėjai, pianistai Rokas Zubovas, Sonata Bielionytė ir kt.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Žilvitis auga drėgnose vietose. Tik neapsižiūrėk, ir taip užžels kokią upę, kad prie jos neprieisi, ją žymės tik vingiuota tankmės juosta slėnyje. Atsidarę dabar populiariausią žinių šaltinį, apie žilvitį perskaitysime: „Lietuvoje labai dažnas.“ Dažnas jis ir pavadinimuose, ypač lopšelių, darželių, stovyklų stovyklėlių. Ištarus tą žodį, galvoje ima maltis frazės iš etnografinių žaidimų ir sutartinių: Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto / Žilvitis žaliavo / Čiūto rūto. Ir taip toliau. Tuo noriu pasakyti, kad šis žodis apaugęs asociacijomis, kurios niekaip nesiderina su šiuolaikiniu menu. Bet nuo šiol derinsis – tas įkyriai nepasiduodantis augalas jau užžėlė ir šią teritoriją, kai Danutė Gambickaitė ir Arnas Anskaitis buvo pakviesti kuruoti galerijos „Vartai“ 25-mečio parodą.
Sukaktis buvo iškilmingai paminėta Šv. Kotrynos bažnyčioje – su Prezidentės, Ministro Pirmininko, mero ir kitų svarbių žmonių sveikinimais. Vis dėlto ketvirtis amžiaus – solidu! Nes daug kas per tuos nepriklausomybės metus atsirado ir išnyko. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tas laikas gali pasirodyti lyg kokios džiunglės, kur už būvį kovoja visokie daigai ir išgyvena tik keletas. Tad parodos pavadinimo simbolika aiški – „Vartai“ yra gal net vienintelė tiek ilgai visokius kultūros politikos posūkius ištvėrusi privati galerija.
![]() | |||||
Radijo „Svoboda“ tinklalapyje galima rasti įdomių dalykų. Neseniai ten perskaičiau pokalbį su Michailu Osokinu, kuris kadaise vedė dar neišsigimusios ir nedegradavusios Rusijos televizijos NTV žinių laidas. Paklaustas, per kiek laiko žmonės visiškai pamiršta praeitį – per penkerius, dešimt ar penkiolika metų, jis atsakė: „Tai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie Alzheimerio liga suserga anksčiau. Aš manau, kad kiekviena nauja karta užmiršta tai, kas buvo iki jos. Kiekviena nauja karta nežino, kas vyko tada, kai jų dar nebuvo. Jei negyvenai, tai ir nesuprasi. Jokios knygos nepadės suprasti. Žmonės prastai įsivaizduoja, kaip gyveno jų tėvai.“
Pirma reakcija buvo: „Jis neteisus“, bet prisiminiau staiga sovietų kultūros specialistais tapusių Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidas, kurių herojė buvo literatūrologė Nerija Putinaitė. Neva savo knygoje ji atskleidė baisią tiesą apie Justiną Marcinkevičių ir todėl ją nuskriaudė karo ministras. Supratau, kad Osokinas įvardijo ir mūsų situaciją. Tai gana simptomiška situacija – kultūros ir meno žinovais apsimeta atsitiktiniai žmonės. Jie kalba visų vardu, nes humanitariniai mokslai nuvertinti, jie nelaikomi mokslu. Iš čia – begalinis įvairaus plauko eseistų antplūdis. Manau, ne tik žurnalistai, bet ir politikai šventai tiki, esą tikrasis mokslas turi būti naudingas – iškart ir akivaizdžiai, kad naujame mokslo centre apsilankiusi Prezidentė galėtų iš televizoriaus ekrano pranešti: esame pirmaujanti Europos tauta. Nesakysiu, ką man tai primena, nes būtų ne į temą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nuo kovo 11 d. Lietuvoje rodomas naujausias islandų režisieriaus Daguro Kari filmas „Fusis“ („Virgin Mountain“, 2015). Lietuviška jo premjera įvyko per „Scanoramą“, kur filmas tapo vienu populiariausių. Lietuvos žiūrovai matė ne vieną islandų režisieriaus, išgarsėjusio po „Albinoso Nojaus“ („Noi albinoi“, 2003), filmą. „Fusis“ pernai pristatytas Berlyno kino festivalyje, pelnė Traibekos ir Valjadolido festivalių prizus, buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimams. Tai pasakojimas apie apkūnų keturiasdešimtmetį, kuris gyvena kartu su motina, jo gyvenimo rutiną. Pateikiame režisieriaus interviu Arturui Zaborskiui fragmentus.
![]() |
Turiu prisipažinti, kad seniai neskaičiau tokios sunkios knygos kaip Skaidros Trilupaitytės „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Demos, 2015), nors jos stilius – švarus, aiškus, neapsunkintas gremėzdiškomis įmantriomis formuluotėmis, todėl tekstas atviras ir neakademinio rato skaitytojui, atviras tiesiog neabejingam skaitytojui, tačiau pamažu dėstoma tiesa slegia vis labiau su kiekvienu skyriumi. Mes buvome taip išsiilgę laisvės, galimybių, kad suvokti, jog esi išnaudojamas, jog tos galimybės pakeistos prievolėmis, yra baisu. Skaitydama šią knygą vėl prisiminiau Joelo Schumacherio filmą „Nuopuolis“ („Falling Down“) su Michaelu Douglasu, vaidinančiu pagrindinį vaidmenį. Seną filmą, statytą dar 1993 metais. Jis mano atmintyje išnirdavo po Anderso Behringo Breiviko baisiojo išpuolio, kai žuvo 75 žmonės, ar po JAV Merisvilio vidurinės mokyklos moksleivio šūvių, nusinešusių ne vieno klasės draugo gyvybę. Desperacija, pamišimas, štai ką maniau apie pagrindinio herojaus veiksmus, kai jis netenka kantrybės ir ima šaudyti į visus aplink. Filme svarbus darbo praradimas, alinantis vasaros karštis, miesto transporto spūstys, visur į akis lendanti reklama, o su ja – ir korporacijos, nesveikas maistas, žodžiu, simptomai aiškūs. Tačiau šios priežastys, nors parodytos be galo preciziškai, mums, taip neseniai atgavusiems nepriklausomybę, vos ne iki dabar liko kažkur už kadro, nepasiekdamos sąmonės, todėl pagrindinio herojaus elgesys atrodė lyg staiga be priežasčių ištikęs pamišimas. Ir visai suprantama – atgavus nepriklausomybę, laisvoji rinka buvo prilyginta pačiai žmogaus laisvei, o jos perversijos tiesiog nebuvo suprantamos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiųmetis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ vėl baigtas su trenksmu. Keturiasdešimties renginių puokštę vainikavo jaunųjų aktorių koncertas „Twist and shout!“. Praeitais metais aktorių koncertas, sulaukęs didelio populiarumo, dabar ir vėl drebino teatro sienas. Sienas įvairiomis prasmėmis.
Koncertas vyko Rūtos salėje, tradicinėje, aktoriams puikiai pažįstamoje aplinkoje, dėl to jie galėjo jaustis gal kiek laisviau nei bet kurioje kitoje miesto salėje. Tačiau žiūrovai, didžiąja dalimi ir jautėsi žiūrovais, o ne klausytojais. Labai mažai kas leido sau linguoti ar trepsėti į taktą, kas būtų įprasta koncerte, bet nelabai priimtina spektaklyje. Tad konvencinė teatro ketvirtoji siena negriuvo su trenksmu, o tik aptrupėjo, atsivėrė keletas plyšių.
![]() | ![]() | ![]() |
Kovo 22 – 25 dienomis Lietuvos didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose – amerikiečių gatvės šokio žvaigždės „Soul Street Dance“. Žiūrovų laukia ne tik trupės šou „The Art of Hip - Hop”, bet ir bendras pasirodymas su Lietuvos šiuolaikinio šokio atstovais – Kauno šokio teatru „Aura”. Projektą inicijavo Amerikos ambasada Lietuvoje ir JAV Vyriausybės „Arts Envoy“ programa. Projekto tikslas – pristatyti Lietuvai JAV kultūros įvairovę, supažindinti Lietuvos publiką su Amerikos menininkų ir atlikėjų kūryba bei skatinti kultūrinius mainus.
Hiustone (JAV) 1996 m. susibūrusi gatvės šokio trupė „Soul Street Dance“ – dinamiška profesionalaus šokio trupė garsėja nepriekaištinga judesio technika, originaliais meniniais sprendimais, natūralia scenine laikysena bei šmaikštumo nestokojančiu šokiu. Trupės repertuare susipina Hip–Hop kultūra, poppin’, b-boyin’, breakdance, lockin’, beatbox bei kitos gatvės šokio stilistikos. „Soul Street Dance“ koncertų metu skamba pati įvairiausia muzika: nuo A.Vivaldžio iki rokenrolo. Gyvas atlikėjų bendravimas bei įtaigios šokio istorijos patraukia ir jauną, ir brandų žiūrovą. Trupė yra šokusi garsiausiose JAV ir Europos scenose.
![]() |
Kauno šokio teatro „Aura“ belgų kilmės šokėjo kūrybinis žemėlapis margas, kaip ir daugumos valgančių menininko duoną. Baigęs šokio studijas Olandijoje, jis dirbo „Project Sally Maastricht“ ir „Dansgroep Amsterdam“ kompanijose, vėliau šoko Lenkijoje, Vokietijoje ir Izraelyje. Vaikinui nusišypsojo laimė dirbti su tokiais garsiais choreografais kaip Jo Strømgrenu, Ohadu Natharinu ir Yossi Bergu. Kovo 16 dieną Nielsas debiutuoja kaip choreografas. Jis lipa „Ant „Auros“ batuto“, publikai pristatydamas šokio spektaklį „Troškulys“.
Kas lėmė tai, kad šiandien esate tuo, kuo esate?
Žinoma, visų pirma – mano šeima. Labai daug laiko leidome drauge, tačiau visi sugebėjome surasti ir išlaikyti savo kryptį gyvenime. Galbūt skambės senamadiškai, bet po šeimos man svarbiausias būtų šokis.
Patyriau daug patyčių dar būdamas vaiku, o ir paauglystėje, vien todėl, kad buvau kitoks, nei visi ir labai minkšto charakterio. Tik šokdamas užsimiršdavau. Šokis ir dabar man padeda įveikti įvairias gyvenimo problemas. Žinoma, ne tik pats šokis, bet ir žmonės, kuriuos sutinku šokio pasaulyje man yra labai svarbūs. Čia sutikau žmonių, kurie mane palaikė ir priėmė kaip laisvą žmogų.
![]() |