7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tvoros mauzoliejus

Antano Šnaro vienos skulptūros paroda galerijoje „Akademija“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 12 (1164), 2016-03-25
Dailė
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Galima pradėti nuo objekto.

Antano Šnaro „Vienos skulptūros paroda“ iš tiesų yra tvora, susidedanti iš 15 granito elementų ir skersinio. Metalo strypai padeda šiam rinkiniui išlaikyti vertikalumą. Tai kūrinio, eksponuoto Orhuso bienalėje „Skulptūra prie jūros 2015“ („Sculpture by the sea 2015“), interjero versija.

Tvora kaip apmąstymų objektas mano galvoje įsitaisė gerokai anksčiau už Šnaro parodą. Mūsų sodyboje ji ilgą laiką buvo tikras prakeiksmas – kas pavasarį patvinstantis Merkys mikliai supūdydavo net iš kriaušės padarytus tvoros stulpus, o samanos profesionaliai dirbo rūdžių darbą minkštindamos ir trupindamos „štankietų“ (paprastų medinių lentučių) eiles, todėl restauravimas ar sunykusių segmentų gamyba iš kiekvienos vasaros atsiriekdavo nemažą gabalą laiko ir darbo. Mano mama su šiuo prakeiksmu nusprendė kovoti seniai žinomu būdu – sumokėjo krūvą pinigų ir meistrai pastatė metalinio tinklo tvorą. Ji iš tiesų pasirodė ne tokia reikli, stovi sau išdidžiai, tyliai rūdydama. Tik kam ji, ta tvora, skirta, tapo visai nebeaišku – karvių mūsų kaime liko vos trys, tačiau net jos, kai palaikydamos dzūkišką tradiciją mūkdamos grįžta keliu namo, prašydamos įleisti, pro mus neina, šuns nebeturiu, kaimynų vištos saugiai uždarytos už tokio pat vielos tinklo, teritorijas seniai matininkai sužymėjo ir dokumentus užpildė, todėl riboženkliai, kuriais dirbdavo tvoros, taip pat nebereikalingi. Kaimynai bet kada gali atšauti vartelių skląstį ir užsukti paplepėti, tad ji net nesaugo nuo pašalinių, kaip ir nuo jų žvilgsnių. Žodžiu, šis itin brangus objektas iš esmės yra tiesiog dekoratyvinis elementas. Duoklė tradicijai, ne daugiau. Taigi Šnaro granite įkūnytas tvoros modelis yra agrarinis rudimentas. Žinoma, jei turi pakankamai prabangią sodybą ir sieki privatumo arba parodyti savo turtus, gali statyti mūrines ir kitokias ilgaamžių medžiagų užtvaras, labiau primenančias miesto architektūros elementus, rimčiau slepiančias nuo pašalinių smalsumo ar demonstruojančias savininko galią. Bet paprastoji kaimo tvora iš praktiško lyg kibiras vandeniui semti daikto tapo tuo, kuo virto daugybė mūsų amžiaus daiktų, – galios simboliu. Turto demonstracija. Turėjimo įtvirtinimu. Viešo ir privataus atribojimu. Pačiu atri(si)bojimu. Uždaranti, todėl arba sauganti, arba (ir) įkalinanti. Taigi Šnaro skulptūra turi ką papasakoti, dėmesio vektorių kreipdama tiek į neseną agrarinę praeitį, tiek į dabarties galios teritorijų žymėjimus. Ne veltui ji – raudono granito, kuris primena visas Lenino aikštes, jo paminklų postamentus ir mauzoliejus.

Taigi galima pradėti ir nuo medžiagos.

Tada malonu paminėti, kad akmuo neseniai nusprendė vėl aktualizuotis šiuolaikinio Lietuvos meno ekspozicijose, startui pasirinkęs „Akademijos“ galeriją, kur savo kiek primirštą galią demonstravo prisidengęs Mindaugo Navako pavarde.

Šnaro kūrinys, nors buvo skirtas Danijai, atrodo lyg mūsų oficialiosios valdžios nuolat brukamos „tautinės tapatybės“ ir ją lydinčios retorikos granitinis monumentas. Vis dar verkšlename dėl savo prarastos agrarinio-baudžiavinio kaimo buities, nematydami Žemaitės ir kitų klasikų aprašyto siaubo, skurdo, bukumo, lietuvis save vis dar tapatina su romiu sentimentaloku valstiečiu, fone mojuojant pagonybe, užmirštant, kad mes – karių ir daugiataučių miestų tauta, o Vilniaus universitetas – viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų (įkurtas 1579 metais). Turime kuo didžiuotis, bet monumentus statome medinėms kaimo tvoroms. Taip, čia Šnaras pataiko į dešimtuką. Ši tvora baksnoja mūsų, lyg prisidirbusio kačiuko, nosį, tiksliau, žvilgsnį, į vienas už kitą „tautiškesnius“ paminklus.

Šnaro kūrinio granito traktuotė primena seną gerą barokinę skulptūrą, kai akmuo virsdavo vėjyje besiplaikstančiomis draperijomis, pagalvėlės kutais ar daugybe nuostabių garbanų, nors, žinoma, tokių pavyzdžių pilna visa klasikos epocha, pradedant graikais. Tik Šnaras akmenį tyčia verčia vaizduoti ne tiek minkštą prabangų šilką, aksomą, ne trapų moters grožį, o (į)prastą medinę kaimo tvorą, kadaise buvusią kasdieniu, dabar nykstančiu besitraukiančio laiko reliktu.

Tiesa, technikos amžius diktuoja savo plastiką, Šnaro akmuo demonstruoja ir industrines galimybes jį apdirbant mechaniniu būdu, jokių žmogiškų suklydimų, nelygumų. Taip pat lyg kompiuterio efektas centre matyti tolygus sferinis iškilumas. Menininkas teigia: „Iliuzinio rutulio kraštas liečiasi su kita iliuzija apie ne/galimą toleranciją, ribų ne/paslankumą mus skiriančioje/jungiančioje membranoje.“

Be abejo, galima kalbėti ir apie appsus bei virtualybę.

Sfera, išlenkusi tvorą, tokia industriškai lygi, „teisinga“, kaip ir granito „lentutės“, kad nori nenori peršasi nerimo kupinos mintys ne apie mūsų ribų (ne)paslankumą, bet piešiančios nežinomos dehumanizuotos sistemos veikimą. Man ši sfera kūrinyje atrodo tiesiog perteklinė. Granito kalba ir taip liejasi nesustodama apie visas tas karves, kaimo kelius ir tapatybes, kurias aprašiau kiek aukščiau. Kaimo tvora galėtų atstovauti tam kadaise itin madingam, o dabar tiek nunešiotam, kad tapusiam beveik vintažinu lyg smailianosiai batai žodžiui simuliakras. O išlenkimas tvarkingoje lentelių eilėje reikštų smūgį? Jėgos panaudojimą? Įvartį? Smūgis, suduotas tuščiam, savo realiosios prasmės nebetekusiam daiktui? Smūgis valdžios propagandinei retorikai? Ar čia industrinė gamybos ir besaikio vartojimo sistema bando įveikti žvilgsnį į praeitį, į gyvenseną, paremtą pusiausvyra su gamta? Viskas tik susipainioja. Ir net mechaninis šios sferos atlikimo grožis atrodo lyg (į)prastas kompiuterinis triukas siekiant greito poveikio, kaip Juozo Laivio parodoje „Beaistrio matymo taktika besaikio stebėjimo erdvėje, arba kaip turėtų būti taisomi dantys“, kai sužinai, kad ten eksponuojami vaizdai, primenantys judantį sukutį, tėra kompiuterio programėlės rezultatas, kurią panaudojęs visa tai pagamino „nebekuriantis“ menininkas. Programinės įrangos naujienos atrodė stebuklas gariūnmečiu, dabar tai tiesiog įrankis, kurį paversti menu gali net granito neužtekti, nes svarbu, dėl ko visa tai.

Kaip jau minėjau teksto pradžioje, tvoros mano galvoje įsitaisė dar prieš Šnaro parodą. O ji, savo ruožtu, nors ir išsirikiavo darniais aktualiais klausimais, taip ir neatsakė į mane kankinantį pagrindinį klausimą: kam reikalinga tvora? Ta, rymanti lyg rūpintojėlis palei dzūkiško kaimo centrinę gatvę?

Bet tvora yra tvora, kad ir kokia granitinė ji būtų. Su tokia nepasiginčysi. Stovi sau viduryje „Akademijos“ galerijos, ir ją pamatęs iš karto supranti, kad tai – rimtas reikalas. Sakyčiau, netgi didingas. Maždaug kaip mauzoliejus interjere.

 

Paroda veikia iki kovo 26 d.

Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–šeštadieniais 12–18 val.

Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Antano Šnaro skulptūra. 2015 m. A. Narušytės nuotr.