7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Gera humoro dozė

Šiemet minime svarbaus Lenkijai įvykio 60-ąjį jubiliejų, nes jis žymi labai trumpą laikotarpį po stalinizmo, gal kokius dvejus metus, kai komunistų partija šiek tiek atpalaidavo kontrolę. Žmonės patikėjo, kad įmanoma gyventi laisvai, kad valdžia liberalėja ir nebebus politinio spaudimo. Tai labai smarkiai paveikė kultūrą. Prasidėjo trys labai svarbūs reiškiniai. Pirmasis – tai Lenkų kino mokykla. 1957 m. Andrzejus Wajda Kanuose laimėjo specialų žiuri prizą už filmą „Kanalas“ ir tai buvo tarsi naujo reiškinio Lenkijoje manifestacija. Antrasis – tai Lenkų plakato meno mokykla, o trečiasis – Lenkų animacijos mokykla. Bet antrasis ir trečiasis reiškiniai buvo labai susiję, nes tokie menininkai kaip Janas Lenica ir Walerianas Borowczykas buvo puikūs plakato kūrėjai, ypač Lenica, visą gyvenimą visame pasaulyje garsėjęs kaip plakato meistras. 1959 m. jis emigravo į Prancūziją, po to į Vokietiją ir dėstė dizainą daugelyje aukštųjų mokyklų, įskaitant Kaselio universitetą ir Berlyno dailės akademiją. 1956 m. prasidėjo Lenkų animacijos mokykla, pirmasis to judėjimo filmas „Kartą gyveno“ tapo ypatingos animacijos rūšies pradžia: tai buvo lyg esė, lyg vaizdų ir muzikos koliažas, filosofinis eskizas be scenarijaus, be specialios kino studijos įrangos; tai buvo lyg anekdotas, pokštas. Bet taip pat tai buvo labai geras meno kūrinys ir tuo laikotarpiu Lenkijoje tokį dalyką buvo gana nesunku padaryti, nes šitie jauni vyrukai, Lenica ir Borowczykas, sutiko dar vieną vaikiną iš Lenkijos prodiuserių asociacijos ir jam pasakė: turime idėjų. O tas kitas vyrukas sako: gerai, darom. Jokių problemų. Neturite scenarijaus? Dar geriau. Ir per tuos trejus metus jie sukūrė tris labai svarbius filmus: minėtąjį „Kartą gyveno“, „Atlyginti jausmai“ („Nagrodzone uczucia“ / „Requited Sentiments“) ir „Namas“ („Dom“ / „House“). Tokia ir buvo pradžia. Tai buvo tikra revoliucija, nes niekas nemanė, kad įmanoma padaryti kažką tokio – labai modernaus, labai paprasto, bet labai gero. Pagaliau juk lenkų animacijos tradicija buvo labai stipri. Ji prasidėjo dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje lėlių ir vaikiškų piešinių filmais. Tiesą sakant, Antrojo pasaulinio karo metais Stefanas Themersonas, vėliau dirbęs Londone, kūrė avangardinę animaciją. Bet man svarbiausias momentas buvo Lenicos ir Borowczyko filmas, tad nuo jo ir pradėjau.

Faustiški skambesiai teatre

Knygų apie lietuvių teatro ir kino vyrus nei pastaraisiais metais, nei anksčiau, regis, netrūkdavo (įdomu, kad daugumos jų, su keletu išimčių, autorės yra moterys): vien 2015-aisiais aprašyti lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, dailininkas ir scenografas Liudas Truikys (šis ne tik aprašytas, bet ir nepaprastai apipavidalintas – albumas pateko tarp gražiausių 2015 metų knygų), pasirodė knygos apie aktorių Juozą Budraitį ir kompozitorių Faustą Latėną. Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pavadinimas regisi ypač tikslus – šis pasaulis išties priklausė (vis dar priklauso?) vyrams.

 

Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių – drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką. Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą. Tad knyga, vedanti šiuo dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.

Ten viskas – apgaulė

„Kino pavasaris“ parodys garsaus rusų kino dokumentininko Vitalijaus Manskio filmą „Čia visad šviečia saulė“ (2015). Manskis gimė Lvove 1963 m., mokėsi Maskvos kinematografijos institute (VGIK). Jo filmai pelnė per šimtą prizų Rusijos ir tarptautiniuose kino festivaliuose, Manskis – Rusijos kino premijos „Nika“ laureatas. Kine jis debiutavo 1987 metais. Lietuvoje dėmesio sulaukė 1999 m. sukurtas jo filmas „Asmeniškos kronikos. Monologas“, kuriame pasinaudodamas kino mėgėjų filmuotomis šeimos kronikomis režisierius sukūrė simbolišką sovietų šalyje užaugusio keturiasdešimtmečio biografiją. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje rodytas filmas „Nekaltybė“ (2008) apie merginas, nusprendusias pelningai parduoti savo nekaltybę, 2013 m. „Scanorama“ pristatė Manskio filmą „Vamzdis“, rodantį dujų kelią iš Rusijos Šiaurės į Europą.

 

Manskis išgarsėjo ne tik originaliais dokumentiniais filmais „Palaima“ (1996), „Tatu“ anatomija“ (2003), „Poeto mirtis“ (apie Vladimirą Vysockį, 2006), bet ir aktualiais, Rusijos politinėms problemoms skirtais kino pasakojimais „Jelcinas. Kitas gyvenimas“ (2001), „Putinas. Keliamieji metai“ (2001), dokumentiniais serialais. Rusijos televizijose RTR, REN TV Manskis kūrė ir prodiusavo originalius projektus „Šeimos kino kronikos“ (1995–1997), „Realus kinas“ (1999). 2004 m. jis įkūrė studiją „Vertov. Realnoje kino“, kurios tinklalapis „Vertov.ru“ bene pirmasis internete pradėjo nuosekliai pristatyti sovietų dokumentinio kino istoriją. Tarp garsiausių Manskio projektų – mėgėjiškų kino kronikų (1945–1991) archyvas, Realaus kino manifestas, Nacionalinė nevaidybinio kino premija „Lavrovaja vetv“ ir nevaidybinio kino festivalis „Artdokfest“. Nuo 2014 m. režisierius gyvena Rygoje. Pateikiame ištraukas iš Manskio interviu žurnalui „The New Times“. Su Manskiu kalbėjosi Jevgenija Albac.

Hipnotizuojantis barokas

Neįtikėtiną dvasios pakilimą, net ekstazės būseną sukėlė genialaus fortepijono muzikos atlikimo meistro Andriaus Žlabio šešių Georgo Friedricho Händelio siuitų klavyrui traktuotės. Sunku patikėti, kad senovinės muzikos skambesiai galėtų taip stipriai veikti dabarties klausytojus. Stebėtina, jog didžiojo Johanno Sebastiano Bacho, gimusio net tais pačiais metais kaip ir Händelis, siuitas fortepijonui pedagogai nuolat įtraukia į pažengusių studentų mokymo programas, pavienes siuitas viešuose koncertuose skambina besižavintys jo muzika atlikėjai. Puikiai prisimename ir išskirtinius A. Žlabio rečitalius, kuriuose jis įtaigiai ir įspūdingai paskambino genialiojo Bacho kūrinius. O su Händelio klavyrinėmis siuitomis susipažinome A. Žlabio dėka tik kovo 23 d., jo rečitalyje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tiesa, atskiras kai kurių Händelio siuitų dalis retkarčiais paskambina pavieniai pianistai, tačiau tokį gausų pluoštą nuostabios muzikos išgirdome pirmąkart. Sunku suprasti priežastis, kodėl atlikėjai vengia šių įspūdingų kūrinių – ar dėl puošmenų gausos, techninių užduočių sudėtingumo? Nejau iki šiolei neatsiranda tokių pianistų kaip A. Žlabys, kurie ryžtųsi į savo koncertines programas įtraukti retai atliekamą senovinę muziką?

Kauno mažojo teatro spektaklyje „Tarnaitės“ – pavydas ir teatro užkulisių bjaurioji pusė

Balandžio 9, 17 dienomis Kauno mažajame teatre premjera – vienos dalies kriminalinis spektaklis pagal Jean Genet pjesę „Tarnaitės“.


Spektaklis pastatytas pagal XX amžiaus viduryje sukurtą prancūzų autoriaus Jean Genet pjesę „Kambarinės“, kuri paliečia amžinas problemas – konkurenciją ir socialinę nelygybę. Spektaklio režisierė Raimonda Kimbraitė garsiąją pjesę interpretavo atsižvelgdama į šiandienines realijas ir XX amžiaus kūriniui suteikė visiškai naują, modernų pobūdį: „Kūrinį pastačiau per savo prizmę dėl to, kad teatras man artimiausias dalykas, o pjesėje viskas vyksta tarsi teatras teatre.“ J. Genet pjesės veiksmo vieta – virtuvė – spektaklyje virsta grimo kambariu, tačiau jame verdančios intrigos, profesiniai, tarpasmeniniai bei psichologiniai konfliktai, kartu su jų autoriais – aktoriais, persikels ir į jų „namų“ erdvę, susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, pokalbius „Skype“.  Purvas, gimstantis konkurencinėje aplinkoje, persikelia ir į asmeninę aplinką, šeimą.

 

„Lino lėlės“ Vilniuje

Balandžio 2 d. (šeštadienis) 12 val. „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje teatras „Lino lėlės“ iš Klaipėdos pristatys premjerinį lėlių vaidinimą vaikams ir visai šeimai „Alesiutė“.

„Alesiutė“ – tai jautri lietuvių liaudies pasaka apie mergaitę, kuri neturi jėgų atsispirti pagundoms ir atiduoda Vilkui jai patikėtas aveles. Atidavusi aveles, Alesiutė kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus – ji meluoja dangiškiesiems Tėvams, bando įtikinti save, kad viskas liko kaip buvę, nors akmuo, slegiantis sąžinę, su kiekviena diena tampa vis sunkesnis.

Kino naujienos trumpai

Kovo 18 d. Prahoje mirė kino režisierius, vienas čekų Naujosios bangos kūrėjų Janas Němecas. Jam buvo 79 metai. Debiutinis pilno metražo Němeco filmas „Nakties deimantai“ (1964) pasakojo apie du jaunus žydus, pabėgusius iš konclagerin važiuojančio traukinio. Jau šiame filme, apdovanotame Manheimo kino festivalio prizu, Němecas atsisakė tradicinio pasakojimo. Vėliau jis ne kartą eksperimentavo su kino pasakojimo galimybėmis, filmuose dažnai pasitelkdavo alegoriją, satyrą, poetinio ir siurrealistinio kino elementus. Němecas savo stilių vadino „sapnų realizmu“. 1965 m. kartu su Jiři Menzeliu, Vera Chytilova ir Jaromiru Jirešu Němecas ekranizavo Bohumilo Hrabalo noveles – filmas „Perlai dugne“ tapo naujojo čekų kino manifestu ir iki šiol lieka viena 7-ojo dešimtmečio autorinio kino viršūnių. Provokuojanti Němeco „Ataskaita apie vakarėlį ir jo svečius“ (1966) tapo karčia totalitarinės sistemos ir kartu žmonių elgesio joje satyra. Filmas įsiutino tuometinius valdančiuosius. 1968 m., kai sovietų tankai nuslopino „Prahos pavasarį“, Němecui pavyko slapta nufilmuotą medžiagą išvežti į Vakarus. Ją režisierius panaudojo filme „Oratorija Prahai“ (1968). Netrukus Němecas pateko valdžios nemalonėn, jam buvo uždrausta kurti filmus. 1974 m. režisierius emigravo, jis dirbo Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje ir JAV. 1989 m. jis grįžo į Čekiją, kūrė filmus ir dėstė Prahos kino mokykloje (FAMU). Prieš mirtį Němecas filmavo autobiografinę komediją „Vilkas iš Karališkųjų vynuogynų gatvės“. Pernai rudenį „Scanorama“ Vilniuje parodė trijų režisieriaus filmų retrospektyvą, pavadintą „Janas Němecas iš arčiau“.

Daug nostalgijos

Kai įvairiuose lietuviško interneto šiukšlynuose po kiekvienos premjeros režisieriai giriasi savo nauju komerciniu „kūriniu“, ne tik jiems sveika atsiversti naują „Kiną“ ir paskaityti, ką prancūzai rašo apie Šarūną Bartą. Neringa Kažukauskaitė parengė pluoštą žiniasklaidos atsiliepimų apie Paryžiaus Pompidou centre surengtą režisieriaus kūrybos retrospektyvą. Susižavėjimas begalinis. Ji taip pat pateikia žurnalo „Chaos reigns“ anketą. Atsakydamas į ją Bartas netiesiogiai liudija, kas formavo jo kinematografinį skonį. Daug ką galima buvo ir nuspėti, bet kad filmas, padalijęs gyvenimą į „iki ir po“, būtų Romano Balajano „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“, niekad nebūčiau pagalvojęs.

 

Jei pavargote nuo kino teatrų siūlomo repertuaro, balandį galima pabėgti į „Kino pavasarį“. Jo programai skirti keli žurnalo straipsniai: Santa Lingevičiūtė atkreipia dėmesį į programos filmus, kurių negalima praleisti, Aistė Račaitytė pristato Shakespeare’o ekranizacijų retrospektyvą, Mantė Valiūnaitė – Raimondą Vabalą, kurio ankstyvųjų filmų retrospektyva taip pat laukia festivalio žiūrovų, Živilė Pipinytė „iš arčiau“ pristato rusų režisierių Aleksandrą Sokurovą – jo naujausią filmą „Frankofonija“ taip pat rodys „Kino pavasaris“, Izolda Keidošiūtė rašo apie lenkų kino ir teatro aktorę Magdaleną Cielecką, kurią bus galima pamatyti dviejuose konkursiniuose festivalio filmuose – „Šokių aikštelės dukterys“ ir „Jungtinės meilės valstijos“.

Magiškas priešnuodis

Balandžio 9–10 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: vieną gražiausių Oskaro Wildeʼo pasakų „Laimingasis Princas“ stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas. Apie naująjį spektaklį kalbamės su jo kūrėjais.

Atgimstantys

Kovo 13-ąją, sekmadienį, kartu su Aurelija Maknyte pas Aistę Kisarauskaitę pasiklausiusios Martyno Švėgždos smuikavimo, sėdėjome Sodų gatvės bare „Dėvėti“ ir tęsėme jau su alumi. Kitoje gatvės pusėje vitrininis langas blykčiojo akinama šviesa. Kitiems galėjo būti keista, kad kažkoks suvirintojas dirba sekmadienį. Mes žinojome: tai Žilvinas Landzbergas ruošiasi naujos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos parodų erdvės atidarymui. Iš Maloniosios g. 6 Žvėryne ji persikėlė į Sodų g. 4 prie stoties, kur dar neseniai veikė vien dėvėtų drabužių, ūkinių ir sekso prekių parduotuvės, kazino, lombardai ir būrėjai. Dabar senosios skurdo iškabos ir seksualinio išnaudojimo, girtuoklystės bei nusikaltimų ženklai tampa turistine atrakcija, šios teritorijos „brendu“, sėkmingai pardavinėjamu „tikro gyvenimo“ patirčių suvenyru. Man, čia gyvenančiai nuo 2000-ųjų, įdomu stebėti šį virsmą iš tikro ir tikrai pavojingo gyvenimo į netikrą, bet malonią pakuotę vartotojams. Menas čia įžengia kaip trūkstamas būsimosios madingo rajono mozaikos elementas. Tuo džiaugiuosi nepaisydama vis didėjančio triukšmo naktiniuose baruose ir perspėjimų apie grobuoniškas verslo užmačias.

PUSLAPIS
IŠ
1003