Tarsi nematomas tarpininkas

Kovo 19 d. Kauno filharmonijos Didžiojoje salėje kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru Wolfgango Amadeaus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 24 c-moll (KV 491) skambino Niujorke gyvenantis ir VDU Muzikos akademijos vizituojančiu docentu dirbantis pianistas Gabrielius Alekna. Tarptautinį pripažinimą pelnęs ir dažniau užsienyje nei Lietuvoje koncertuojantis pianistas šį kartą Kauno publikai pristatė vieną retai pas mus atliekamų Mozarto šedevrų. Koncertas Nr. 24 c-moll sukurtas lygiai prieš 230 metų Vienoje (1786 m. kovo 24 d.). Šį koncertą Mozartas parašė per tris savaites, o dar po poros savaičių atliko Vienos teatro salėje. Repeticijoje koncertą išgirdęs Ludwigas van Beethovenas buvo sužavėtas – „mes nieko panašaus nebesukursime“, – prasitarė savo bičiuliui, pripažindamas Mozarto talentą ir kūrinio genialumą. Neatsitiktinai muzikos kritikai šį koncertą įvardijo kaip patį brandžiausią ir sudėtingiausią šio žanro opusą.

Pianisto Gabrieliaus Aleknos skambinimas visuomet pasižymi ypač aukšta atlikimo kultūra, giliu muzikos suvokimu ir puikia interpretacija. Klasika – atlikėjui viena iš artimiausių epochų. Tai patvirtina ir 2005 m. laimėtas vienas prestižiškiausių ir sudėtingiausių pasaulio konkursų – tarptautinis L. van Beethoveno konkursas Vienoje. G. Aleknos koncertuose ypač ryškus atlikėjo kaip tarpininko tipas. Scenoje jo tarsi nėra, yra tik muzika, tik autorius. Šiuo požiūriu G. Alekna aiškiai skiriasi nuo šiuo metu fortepijoninės muzikos pasaulyje dominuojančių atlikėjų „artistų“, kurie muziką iliustruoja kūnu ar veido mimika (šios srities „pasaulio čempionas“ – kinų pianistas Lang Langas) ar atlikėjų „cirkininkų“, kuriems svarbiausia yra skambinimo greitis (šia prasme nepralenkiamas buvo vengrų kilmės prancūzų pianistas György Cziffra). Vidutinių gabumų atlikėjai vaidybos priemonėmis bando pridengti profesinių įgūdžių trūkumą, ribotas technines galimybės, o dažniausiai – talento stoką. Kad ir kokia triukšminga bei daug žadanti būtų vidutinybių reklama, talento trūkumo nepaslėpsi. Dėl to tikras muzikos atlikimas, čia ir dabar vykstantis meno aktas – koncertas – ir traukia muzikos meno stebuklo besitikinčius, meninį katarsį išgyventi pasiruošusius ir tikro talento laukiančius klausytojus. Gabrieliaus Aleknos skambinimas nuo pat pirmų garsų leidžia suvokti, kad šiandien tokia galimybė yra. Tad nėra lengva išskirti, kas koncerte buvo labai gerai, o kas – tobula. Akivaizdžiai jautėsi, kad solistui materialus pasaulis neegzistuoja, jis gyvena muzika, ja tiki ir per ją teigia esmines meno tiesas. Klausydamasis atsipalaiduoji, nebegalvoji apie tas fizines priemones, kuriomis yra kuriamas menas ir su kuriomis labai dažnai „kovoja“ ne vienas scenos „ringe“ atsidūręs mūsų atlikėjas. Tokių kliūčių Gabrieliaus Aleknos koncertuose nėra. Jam skambinant gali laisvai sekti kompozitoriaus mintį, net neįtardamas, kad tarp jo ir tavęs dar yra pianistas.

Bisui Gabrielius Alekna paskambino Roberto Schummano–Ferenco Liszto „Dedikaciją“. Čia dar laisviau ir įtaigiau atsiskleidė neeilinio Lietuvos pianisto talentas – daugiaplanė polifonija, virtuoziška pedalizacija, logika ir gebėjimas valdyti fortepijono garsinę visumą kėlė didelį pasigėrėjimą. Norisi tik palinkėti, kad tokių koncertų Kauno filharmonijoje būtų daugiau, ir, beje, jie būtų anonsuojami tiksliau (filharmonijos interneto svetainėje nurodyta, kad bus atliktas Mozarto koncertas K. 941 – tokio numerio Ludwigo von Köchelio kataloge apskritai nėra).

Reikėtų paminėti, kad koncertui dirigavo Güntheris Stegmülleris iš Vokietijos, o programoje, be Mozarto fortepijoninio koncerto, taip pat skambėjo Edvardo Griego pirmoji siuita iš muzikos Henriko Ibseno dramai „Peras Giuntas“, o antroje dalyje – Antonino Dvořako Devintoji simfonija „Iš naujojo pasaulio“. Ir visa tai kažkodėl pavadinta Čiurlionio–Grygo festivaliu.