7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Arfos arpeggio gamtos fone

Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-mečio koncertas filharmonijoje

Jurgita Valčikaitė
Nr. 12 (1164), 2016-03-25
Muzika
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.

Nacionalinėje filharmonijoje kovo 19-ąją vyko ilgai lauktas koncertas, skirtas Lietuvos ir Flandrijos bendradarbiavimo 20-ies metų sukakčiai paminėti. Savotišku vakaro prologu tapęs žemos ir pavasario susitikimas savaip atsispindėjo ir koncerto programoje, kurioje siekta priminti ir dviejų šalių kūrybinę bendrystę. Mūsų šalį tuokart reprezentavo ne tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), bet ir jaunoji lietuvių arfininkė Joana Daunytė, baigusi magistro studijas Amsterdamo konservatorijoje. O Flandrijos regionui atstovaujantis belgų dirigentas Hermanas Engelsas pristatė dviejų savo kraštiečių muzikinius paveikslus: XIX–XX a. sandūroje gyvenusio Augusto de Boecko bei šiuolaikinio belgų kūrėjo Woutero Lenaertso (g. 1981 m.) kūrinius.

 

„Uvertiūriniu“ opusu tapo M.K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Tiek šiam kompozitoriui, tiek jo kūriniui, be abejonės, jaučiame didžiulius sentimentus. Tai pirmoji lietuviška simfoninė poema, gimusi tautinio atgimimo metu, tapusi vienu iš romantizmo saulėlydžio atspindžių. Tai įkvėptas, išgyventas opusas, gyvas iki šiol, kas kartą jaudinantis iš naujo, jame iš naujo atrandame ir save. Visada įdomu, kai lietuvišką partitūrą atsiverčia svečias. H. Engelso diriguojamas „Miškas“ įgavo savitą iškilmingo himno, tarsi anuomet pranašaujančio nepriklausomybės aušrą, charakterį. Atrodo, perregimi pradžios akordai atvėrė vizualųjį šio kūrinio pradą – didingo miško paveikslą, kurio spalvas, atrodo, galėjai paliesti. Tokiomis valandėlėmis pagalvoji, kad vis dėlto Čiurlionis tapė ne tik paveikslus, bet ir muziką. „Mišką“ kompozitorius „piešė“ Varšuvoje. Vedamas vidinio imperatyvo kūrė paveikslą, kurio fone vienijantis styginių koloritas įprasmina kiekvieną kruopščiai apgalvotą detalę. Individualizuoti tembrai, maži motyvai įkūnija kompozitoriaus regėtus vaizdus, kuriuos nesunku įsivaizduoti ir klausytojui. Vis dėlto kai kuriuose epizoduose šis politembrinis audinys buvo kiek išretėjęs. Akivaizdu, atskiras detales nėra paprasta sujungti į visumą, ypač esant tokiai plačiai spalvų paletei. Vargu ar šiuo atveju galima kaltinti dirigentą, juolab kad tokį „iširimą“, ypač pučiamųjų grupėje, pastebime dažname koncerte. Vis dėlto panašu, kad H. Engelsui pavyko užčiuopti tą „lietuvišką stygą“, apie kurią rašė Čiurlionis, ir šį kartą ji buvo užgauta drąsiau, užtikrinčiau.

 

Svarbu paminėti, jog dirigentui tai nebuvo pirmas susitikimas su lietuvių muzika. H. Engelsas yra M.K. Čiurlionio ir Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos propaguotojas, beje, vedęs dirigavimo meistriškumo kursus Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Koncerte maestro įteiktas padėkos raštas už prasmingą indėlį puoselėjant Lietuvos ir Flandrijos muzikinius ryšius.

 

Po didingos įžangos, buvo, ko gero, laukiamiausia koncerto dalis – arfininkės Joanos Daunytės pasirodymas. Lietuvos scenoje pirmą kartą suskambo šiuolaikinę belgų muziką reprezentuojančio kompozitoriaus Woutero Lenaertso tik pernai sukurtas opusas – Koncertas arfai ir orkestrui (beje, šį autorių Lietuvos publika pažįsta ir kaip dirigentą – 2008 m. jis dirigavo Kauno miesto simfoniniam orkestrui). Šio kūrinio pasaulinė premjera įvyko 2015 m. Gdanske. Jį su Baltijos filharmonijos orkestru atliko kompozitoriaus sesuo arfininkė Anneleen Lenaerts – Vienos filharmonijos simfoninio orkestro artistė.

 

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šiam „jos Didenybės arfos“ pasirodymui meškos paslaugą padarė blankoka kompozicija, o tiksliau, solisto partija, turbūt ne mane vieną nuvylusi. „Tai neįprastos, dviejų dalių formos kūrinys, improvizacinio pobūdžio, tarytum į kosmosą vedantis Misterioso, kurį nutraukia energingas liaudies dainos motyvas, dominuojantis antrojoje kūrinio dalyje – Molto sostenuto – presto“, – mintimis dalinosi kūrinio atlikėja J. Daunytė. Reikia pripažinti, mistikos, spalvų, ekspresijos, kūrinyje būta. Arfos tembras ir nerimastingumu persmelkta melodija, į kurią tarsi spinduliai pro tamsius debesis skverbėsi šviesūs arpeggio akordai, savitai ir gana organiškai pratęsė Čiurlionio leitmotyvą. Akimirką buvo galima jausti aliuziją į metafizinio paslaptingumo kupinus šio menininko paveikslus. Vis dėlto kompozicijos muzikinė kalba labiau priminė kino filmo garso takelį, o ne solidų koncertinį opusą.

 

Šiandienos kūrėjų praktikoje tapo simptomiška laisvai interpretuoti žanrą. Klausantis Lenaertso kompozicijos nesunku buvo rasti sąsajų su kitų kompozitorių to paties žanro opusais. Šiame kontekste neišvengiamai atsidūrė 2015-ųjų „Gaidos“ festivalyje nuskambėjęs Jameso Dillono (g. 1950) koncertas fortepijonui ir orkestrui „Andromeda“, kuris savo forma ir muzikinės medžiagos pateikimu, blankia fortepijono partija labiau priminė koncertą orkestrui, bet ne fortepijonui. Panašu, jog Leneartso kūrinys šiuo aspektu irgi vargiai galėtų pretenduoti į koncerto žanrą. Ypač dėl solisto partijos. Arfos melodija tarsi išnirdavo iš orkestro sukurto debesies, tačiau ir vėl jame išnykdavo, ypač orkestro forte epizoduose.

 

Dėl arfininkės J. Daunytės profesionalumo klausimų nekyla. Visgi, kai kurių klausytojų nuomone, atlikėja iš Amsterdamo grįžo pasisėmusi ne vien atlikimo meistrystės, bet ir tam tikros sceninės vaidybos. Karjeros pradžioje jos santykis su instrumentu buvo natūralus ir atsargus, judesiai savaime grakštūs ir trapūs. Įgijusi daugiau patirties, J. Daunytė demonstruoja išraiškingesnį kūno dinamikos stilių, kuris kartais nė nesusijęs su pačiu grojimu, instrumento valdymu. Tiesa, vienu itin dramatišku koncerto momentu J. Daunytė, perjungdama arfos pedalus ir retsykiais mesdama žvilgsnį į dirigentą, pridėjo muzikai daugiau įtampos – tai buvo grakštūs, profesionalaus intuityvumo nulemti gestai. Vis dėlto neretai jos žvilgsniai ar judesiai atrodė perdėtai egzaltuoti, nenuoširdūs. Kūrinio pabaigą papuošusi baletiniais rankų mostais, deja, muzikai nepridėjo gracijos ir atlikimui nesuteikė jokio vertingo atspalvio. Akivaizdu, jog tiek solistė, tiek dirigentas iš šio kūrinio stengėsi „išspausti“ viską, kas įmanoma. Tokias pastangas publika įvertino negailėdama aplodismentų.

 

Antroje koncerto dalyje pasigirdus pirmiesiems Augusto de Boecko „Fantazijos dviejų flamandų dainų temomis“ akordams, atrodo, galėjai justi lengvą pavasarinio vėjo dvelksmą. Kaip Čiurlionio poema priminė lietuviško miško paveikslą, taip Boecko Fantazija iliustratyviai perteikė Flandrijos gamtovaizdį. Šventiniu džiugesiu alsuojanti kompozicija visiškai išsklaidė ramią, net niūroką vakaro nuotaiką. Koncertą vainikavo prancūzų kompozitoriaus Césaro Francko simfoninė poema „Prakeiktasis medžiotojas“. Gamtos paveikslas, medžioklės garsai, miško leitmotyvas susisiejo su poema „Miške“ ir tarsi sujungė dviejų skirtingų kraštų peizažą. Klausantis Franko kilo komiška mintis: kažin, kaip ši medžioklė atrodytų Čiurlionio miške? Akivaizdu, lietuviškose giriose demonai medžiotojų nesivaiko, kaip tai savo poemoje perteikia Franckas (pagal Gottfriedo Augusto Bürgerio romantinės literatūros balades „Laukinis medžiotojas“). „Nesivaikė“ jie ir atlikėjų, matyt, romantinis repertuaras jiems labiau pažįstamas ir artimesnis. Tai liudija sklandžiai, išraiškingai ir lengvai atlikta antrosios koncerto dalies programa. Panašu, jog ir dirigentui šios kompozicijos buvo lengviau suvokiamos. Dirigento mostų aiškumą, lengvumą pajuto ir klausytojai, koncerto pabaigoje ploję stovėdami.

 

Daugelis nustebo, kai po audringų ovacijų dirigentas prabilo, prašydamas dar akimirkai suklusti. Prisipažinęs, kad jam patinka sniegas, tačiau ne mažiau ilgisi ir pavasario saulės, maestro pakvietė pasiklausyti, jo nuomone, šiltos, romantiškos Augusto de Boecko „Dahomese Rapsodie“ orkestrui. Iškilmingomis fanfaromis pasibaigęs koncertas paliko dvejopą vakaro įspūdį. Kai kažkurią akimirką pajunti šiek tiek nusivylęs, širdis nurimsta išgirdusi gryną, švarų, stabilų orkestro skambesį. Tuomet belieka džiaugtis, jog mūsų šalies neaplenkia talento nestokojantys muzikai.

Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Joana Daunytė. D. Matvejevo nuotr.
Herman Engels. D. Matvejevo nuotr.
Herman Engels. D. Matvejevo nuotr.