Parduotuvėse neprasigrūsi pro šokoladinius zuikučius ar kiaušinius, gatvėje – šlapdriba ir purvas, oras surūgęs lyg Ritos Miliūtės šypsena – pavasario nematyti. Televizijų šventinės programos prigrūstos dokumentinių filmų apie popiežius ir holivudinių niekalų, tačiau šios savaitės programoje matyti ir kelios premjeros. Tad trumpai apie jas.
Man svarbiausia – Xavier Dolano „Mamytė“ (LRT, 31 d. 22 val.). Tai penktasis 1989 m. gimusio Kanados režisieriaus filmas. Vieni jį vadina apsišaukėliu, kiti – genijumi, bet Dolanas tikrai savitas menininkas. Jis viską daro pats – rašo scenarijus, kuria kostiumus, montuoja, vaidina. Kiekvienas jo filmas – lyg intymus prisipažinimas. Dolanas kuria filmus apie save – sudėtingus santykius su artimaisiais, tapatybę, šeimos paslaptis, bet kartu tai ir linkusio į autodestrukciją šių dienų pasaulio liudijimai. Formaliai „Mamytė“ (2014) tarsi tęsia debiutinio filmo „Aš užmušiau savo mamą“ temas, nes abiejuose rodomi dramatiški motinos ir sūnaus santykiai.
„Mamytės“ veikėjas – paauglys Styvas (Antoine-Olivier Pilon) yra hiperaktyvus, jis ką tik buvo išmestas iš internato už tai, kad sukėlė gaisrą. Jo vieniša motina Diana (Anne Dorval) nesugeba kontroliuoti Styvo pykčio, neapykantos, grasinimų nusižudyti. Ši vulgari, energinga, besijauninanti moteris kartais atrodo apgailėtina, kartais sukelia gailestį, bet greit supranti, kad jos meilė sūnui – tikra. Diana negali be Styvo, bet ir gyventi su juo tampa neįmanoma. Į šią psichodramą, kurios uždarumą paryškina ankšti namai, Dolanas įterpia ir dar vieną keisto trikampio personažą – kaimynę (Suzanne Clement), kuri po patirtos dvasinės traumos nesugeba grįžti į normalų gyvenimą. Rodydamas audringus šios keistos šeimos santykius – vienintelė jų realybė yra ne iliuzinės svajonės apie ateitį, nes iliuzijų neužtenka, kad jų pasaulis išliktų, bet visus tris siejantis ryšys, – Dolanas nenori šokiruoti žiūrovų. Greičiau atvirkščiai – kaip pavyzdingas Augusto Strindbergo ar Tennessee’io Williamso mokinys jis bando prasibrauti iki artimų žmonių santykių esmės, apnuogina slapčiausius savo personažų jausmus ir nestoja nė vieno jų pusėn.
„Mamytė“ – virtuoziškai nufilmuotas, sumontuotas, įgarsintas filmas. Dolanas laisvai elgiasi su kino kalba, tai įrodo kad ir epizodas, kuriame tikrąja to žodžio prasme išplečiamas kadras. Tai filmo kulminacija: kelyje, „vairuodamas“ parduotuvės vežimėlį, Styvas pasijunta visiškai laisvas ir rankomis išplečia erdvę aplink save.
Tokio visiškos laisvės pojūčio stinga bene garsiausiam ir labiausiai pervertintam pastarųjų metų filmui – Paolo Sorrentino „Didis grožis“ (LRT, 26 d. 23.40). Režisierius tarsi persiėmė savo personažo – vienos knygos autoriaus, rašytojo, kritiko ir garsenybės, kuriuo visi žavisi ir kuriam nori įtikti ar patikti, kompleksais. Sorrentino kuria satyrą – jis rodo, kaip Toni Servillo suvaidintas Džepas, sulaukęs šešiasdešimt penkerių, pradeda suvokti, kad visas gyvenimas buvo tik apsimetinėjimas, įspūdingose amžinojo miesto dekoracijose suvaidintas spektaklis. Kiti šio spektaklio dalyviai – Džepo meilužės, kolegos, bendraminčiai – taip pat tik apsimeta, kad turi sielą. Sorrentino nori parodyti, kad toks yra visas Romos elitas, kad vertybės neteko prasmės, bet elgiasi taip, tarsi būtų vienas iš jų. Todėl filmas kupinas užuominų į Federico Fellini „Saldų gyvenimą“ ir kitų didžiųjų italų kūrinius, kurie kadaise iš tikrųjų kūrė naujas prasmes ir naują kiną. Sorrentino gana akiplėšiškai stilizuoja Fellini šedevrus (kameros judesį, scenografiją, siužetus, motyvus...), bet kartu visa tai redukuoja iki savo tuščiavidurių personažų suvokimo. Sorrentino akivaizdžiai mėgaujasi sugebėjimu kurti įsimenančius barokiško grožio vaizdus. Žinoma, kartais juose galima įžvelgti ir pakaruokliško humoro blyksnius.
Dauguma lietuvių šventes leidžia prie vaišių stalo ir prie televizoriaus. Todėl Johno Wellso (aš jį įsidėmėjau po filmo „Šeimos albumas: rugpjūtis“) komedija „Nudegęs“ (TV3, 28 d. 21.50) bus naudinga, juolab kad filmo nepatartina žiūrėti tuščiu skrandžiu. Pagrindinis „Nudegusio“ veikėjas virėjas Adamas (Bradley Cooper) – taip pat garsenybė. Tik buvusi. Kulinarijos kritikai tiesiog apdainuodavo jo sugebėjimą jungti skirtingus skonius. Ko gero, logiška, kad pasaulyje, kurį rodo Sorrentino ir Wellsas, virėjai įgyja menininko, žvaigždės statusą. Bet „Nudegęs“ – filmas iš Holivudo, todėl čia būtinas konfliktas. Intensyvi sekso, alkoholio ir narkotikų dieta atvedė Adamą prie logiškos pabaigos – jis prarado reputaciją, draugus ir turtus. Bet nori viską pradėti iš naujo. Spėkite, ar pavyks?
Jūsų –
