Vasario pabaigoje į Kauną atkeliavo Torunės šiuolaikinio meno centro kolekcija „Laiko ženklai“, pristatoma galerijoje „Meno parkas“ ir M. Žilinsko dailės galerijoje. Pasak rengėjų, tai bene išsamiausia lenkų meno paroda Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, joje pristatomi žymių Lenkijos menininkų, jau tapusių lenkų meno klasika, taip pat tarptautiniu mastu pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Nors didžioji (bet nebūtinai svarbiausia) kolekcijos kūrinių dalis eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje, visgi šįsyk norėčiau apžvelgti parodą, pristatytą galerijoje „Meno parkas“.
Vaikščioti po „Meno parko“ erdvę daug maloniau nei M. Žilinsko dailės galerijoje, nes tai kamerinė, kur kas intymesnė erdvė, skatinanti labiau įsiklausyti ir pajausti kiekvieną iš eksponuojamų kūrinių. O ir pačių kūrinių nedaug – pristatomi penki darbai, sukurti menininkų Wacławo Kuczmos, Zbigniewo Liberos, Natalijos LL, Susanos Philipsz, Agnieszkos Polskos ir Suzannos Treister.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Per šeštadienio vakarą vykusią Tarptautinės teatro dienos šventę „Teatro pamokos su...“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įteiktos premijos, prizai ir paskelbtos nominacijos. Metų aktoriais pripažinti Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer ir Juozas Bindokas. Šiemet teatralų trupė parengė tokią programą, kad joje dalyvauti teko net patiems žiūrovams: mokytis šokio, improvizacijos, dalyvauti masuotėje, tapti dubleriais dramatiškuose vaidmenyse.
Pagrindinius apdovanojimus – Geriausio moters ir vyro aktoriaus vardus už sezono vaidmenis bei premijas po 600 eurų – tradiciškai įsteigė Šiaulių miesto savivaldybė. Šiemet geriausiais pripažinti ir apdovanoti aktorė Jūratė Budriūnaitė už Abės vaidmenį Judžino OʼNilo spektaklyje „Meilė po guobomis“ (rež. Paulius Ignatavičius) ir aktorius Juozas Bindokas už Ifreimo Keboto vaidmenį tame pat spektaklyje „Meilė po guobomis“. Prizus įteikė Šiaulių miesto meras Artūras Visockas ir kultūros sk. vedėja Daina Kinčinaitienė. Beje, abu aktoriai šios premijos laureatais tampa jau antrąjį kartą.
Šiemet simboliškai sutapus dviem didelėms šventėms – šv. Velykoms ir Tarptautinei teatro dienai, – Valstybinis jaunimo teatras pastarąją paminėjo balandžio 1 dieną, surengdamas net du didelio susidomėjimo sulaukusius renginius. Teatro pirmojo aukšto fojė penktadienio popietę atidaryta grimo dailininkės Rūtos Miglinaitės ir fotografės Rasos Kuzmauskaitės paroda „Aktoriai“. Na o vakarop Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje susirinkusiuosius sveikino ir savo pasirodymą dovanojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso aktorinio meistriškumo specialybės studentai (kurso vadovas – Algirdas Latėnas, pedagogai – Vidas Bareikis ir Elzė Gudavičiūtė).
![]() |
Kovo 16 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje atidaryta Evaldo Butkevičiaus fotografijų paroda „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m. fotografavęs Kauno berniukų kolonijoje, dabar Butkevičius sukūrė seriją, kurios visumą pats apibūdina kaip tam tikrą spalvą, tiksliau – pilkybę ar spalvos nebuvimą, o tai išreiškia autoriaus neutralumą, nešališkumą vaikų nusikalstamumo atžvilgiu. Vienu iš svarbiausių tikslų autoriui buvo užfiksuoti sovietiškumą – sovietines buities nuotrupas, iki XXI a. užsilikusias uždarose institucijose. Autoriaus teigimu, tai, kas liko fotografijose, yra Sovietų Sąjungos reliktas. Stebint fotografijas, išryškėja ne tik institucijų sovietinės buities leitmotyvai, bet ir psichologizuoti nepilnamečių nusikaltėlių portretai.
Butkevičius neslepia, kad jį šokiravo daugumos nusikaltusių vaikų požiūris į savo poelgį. Autorių trikdė švelni, vaikiška berniukų išvaizda, atvirkščiai proporcinga jų elgesiui. Akivaizdu, kad buvo sunku matyti berniuką „aniuolėlio“ veidu, pasakojantį, kaip jis nužudė seserį, ir neparodžiusį nė menkiausio jautrumo ar gailesčio. Tačiau kaip ir Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus Raskolnikovas, berniukai kolonijoje ne taip ir lengvai pasiekia kritiško savo poelgio vertinimo stadiją. Nesupratę poelgio esmės nepilnamečiai mokomi, ugdomi, nes įstaigoje galbūt dar yra vilties juos „išgydyti“ – suformuoti moralę pasitelkus discipliną ir religiją. Šios pastangos fotografijose atsiskleidžia per paprastus buities darbus – indų plovimą, drabužių skalbimą ar mokantis rašyti žodį „mama“, per religines apeigas – Pirmąją Komuniją, meldžiantis prie stalo prieš valgį. Nuoširdus Butkevičiaus žvilgsnis į vaikišką prigimtį, dar visiškai „nesuteptą“ žiaurumu, blogiu, šioje fotografijų serijoje susipina su visuomenės paribiuose slypinčiais nemoraliais principais – nusikalstamu pasauliu.
Lietuvių komercinis kinas pateikė staigmeną balandžio 1-ajai. Nauja Donato Barbvydo, Vidmanto Tadeušo ir Alvydo Šlepausko komedija „Vyrai muša tiksliau“ dar kartą įrodė, kad jauni lietuvių kino kūrėjai apdovanoti nepakartojamu humoro jausmu. Kaip jau įprasta, ir šis lietuviškas filmas reklamuoja ne tik specifiškas lietuviškas prekes bei paslaugas, bet ir nacionalinio atgimimo spiritus movens – pažangius lietuvių verslininkus bei jų liberalų požiūrį į kultūrą.
Pagrindinis filmo herojus – jaunosios kartos verslininkas Alfonsas (Marius Repšys) – turi problemų su savo seksualine tapatybe, mat jam patinka ir blondinės, ir blondinai. Ištikimi draugai Petras ir Povilas (Sakalas Uždavinys ir Arūnas Sakalauskas) nusprendžia jam padėti. Kartu su draugais Alfonsas vyksta medžioti į Lietuvos miškus kažkur Lenkijos pašonėje. Atvykę į pamiškės kaimą, išalkę draugai nusprendžia užkąsti kaimo užeigoje. Čia juos užpuola degradavę vietos gyventojai, kuriuos suvaidino lietuvių kino žvaigždės – Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Užkalnis ir Mantas Jankevičius. Draugai meniškai sutalžo užpuolikus ir pelno žavios blondinės Daivos (Edita Užaitė), kuri turi nuostabų balsą, bet priversta užsiiminėti striptizu pakelės bare, simpatijas.
![]() |
Gegužės 3–19 d. į Vilnių atkeliauja jubiliejinis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Dvidešimtojo gimtadienio proga festivalyje viešės pasaulinės šiuolaikinio šokio žvaigždės iš Kanados, Islandijos, Belgijos, Norvegijos, kylantys jaunieji Prancūzijos, Ispanijos, Kipro ir Estijos šokio kūrėjai, mūsų kaimynių – Latvijos, Baltarusijos, ir, žinoma, Lietuvos choreografai. Žiūrovų laukia ne tik naujausi trupių spektakliai, bet ir pora anksčiau matytų sėkmingų darbų bei daugybę šalių apkeliavę, kvapą gniaužiantys tolimųjų svečių pasirodymai. Jubiliejinį festivalį globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
![]() |
Neatsitiktinai naujojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės ir režisierės Birutės Mar spektaklio premjera įvyks Lietuvos rusų dramos teatro scenoje – spektaklis „Dostojevskio angelai" kuriamas rusų klasiko F. Dostojevskio prozos motyvais originalo kalba.
Naujojo spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš rašytojo romanų „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, „Demonai“, apysakos „Baltosios naktys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“.
Spektaklyje prabils skirtingi jų herojai: Nastenka iš „Baltųjų naktų“, kunigaikštis Myškinas („Idiotas“), Nikolajus Stavroginas („Demonai“), Grušenka („Broliai Karamazovai“) bei mažasis herojus iš apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“. Rašytojo sukurtuose personažuose, kaip ir visuose mumyse, pasak F. Dostojevskio, glūdi „ano pasaulio“ daigai. Tik jų dėka mumyse egzistuoja tiesos ir išminties, sąžinės ir pasirinkimo laisvės, meilės ir tikėjimo pradai. Birutė Mar: „Kažkada, teatro studijų Sankt Peterburge metais, nemaža savo studentiškų darbų kūriau „pagal Dostojevskį“ – rašytojo kūryba tapo savitu žmogaus prigimties tyrinėjimo kamertonu.
![]() |
Pasaulis sensta, gyvenimas ilgėja ir pagyvenusių žmonių problemos tampa vis aktualesnės. Dar prieš keliolika metų seksualinės šešiasdešimtmetės problemos, ko gero, būtų sudominusios tik neišradingų komedijų kūrėjus. Bet laikai keičiasi. Sebastiano Lelio „Glorijos“ (LRT kultūra, 6 d. 22.30) herojei yra maždaug tiek ir ji kupina įvairiausių talentų. Po skyrybų su vyru, kuris išėjo pas jaunesnę, Glorija jaučiasi vieniša. Vaikai suaugę ir motinai neturi laiko. Ir nors moteris suvokia, kad senėjimo nesustabdysi, artimiausiu metu ji nesirengia tapti senute. Smulkutė, energinga Glorija vaikšto į pagyvenusiems žmonėms rengiamus šokius, pro didelius akinių stiklus smalsiai žvalgosi į potencialius partnerius, lanko įvairiausius užsiėmimus ir nori gyventi visavertį gyvenimą. Šokiuose ji sutinka Rodolfą, kuris prieš metus išsiskyrė su žmona. Tarp jų užsimezgęs ryšys žada tikrą, gal paskutinį jausmą.
Už geriausią moters vaidmenį Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ apdovanota Čilės teatro ir kino žvaigždė Paulina Garcia filme subtiliai atskleidžia staiga gimusią moters viltį ir aistrą. Jos Glorija negali nesižavėti. Režisierius ir aktoriai neslepia pagyvenusių nuogų kūnų, bet sugeba apsaugoti filmą nuo vulgarybių. Glorijos problemas gilina Rodolfo neryžtingumas. Buvęs karininkas, matyt, sėkmingas žmogus, jis nesugeba (ar nenori) suprasti Glorijos, todėl pasirengęs palikti moterį bet kurią minutę, kai jo prireiks nesavarankiškoms dukterims.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Medinė tvirtos konstrukcijos taburetė, lentinės durys, mediniai langų rėmai ir lentinės langinės, rogutės su sėdimąja dalimi iš medžio lentelių. Tai daiktai, kurių paviršiai atsidavė mūsų žvilgsniui Vytenio Tolučio parodoje „Tarpinė stotelė“ iki kovo 26 d. VGMC galerijos „Kairė–dešinė“ salėje „+“. Išgirdę šį sakinį, skaičiusieji Roland’ą Barthes’ą tikėtųsi, jog toliau bus kalbama apie fotografiją ir jos galią apgauti bei nuvilti. Tačiau šįkart susidūrėme su antimetafora, metaforos subuitinimu, o gal ironiška metaforos dekonstrukcija – matėme tikrus nuo minėtų daiktų nuplėštus paviršius. Bet prie fotografijos dar teks grįžti.
Šie nuplėšti paviršiai, aiškina Vytenis, tai atspaudai, atlikti strappo technika paremtu metodu. Ši technika naudojama restauratorių, kai norima perkelti sienos tapybos kūrinį ne išpjovus gabalą sienos, bet nuo sienos nuimant dažų sluoksnį, jį (vėliau karštu vandeniu ištirpinamais) klijais priklijuojant prie drobės. Vytenis su „Tarpine stotele“ baigė VDA grafikos magistro studijas, platesnei publikai pristatė ją grafikos galerijoje, tad į pasirinktą metodą siūlo pažiūrėti iš šios specialybės pusės – jo naudoti daiktai pasitarnavo klišėmis, kurių „veidrodinį“ atvaizdą matome prilipusį prie drobių. Tai, kas atlipo – keletas dažų sluoksnių, ant daikto atsiradusių neįvardijamame laike neįvardijamų dažytojų dėka. Taip pat prilipo keletas iš daikto kūno seniai norėjusių ištrūkti skiedrų ir potencialių rakščių. Naudoti daiktus tarsi klišes – sumanymas nenaujas, dažnai pasitelkiamas norint kalbėti apie tikrovės suvokimą, mus supančių objektų unikalumą ar jų atmintį. Visa tai, atrodo, svarbu ir Vyteniui, tačiau pasirinkęs agresyvesnį metodą nei užtepti dažų ir prispausti popierių šioms temoms jis suteikė aktyvaus tyrimo atspalvį.
Kai 1838-aisiais Robertas Schumannas nuvyko į Vieną, iš ten parsivežė vieną apdulkėjusią neįprastą partitūrą. Taip dešimt metų po jos autoriaus mirties – o jis buvo vienietis Franzas Schubertas – pirmą kartą nuskambėjo devintoji, Didžioji, C-dur simfonija, ankstyvojo romantizmo manifestas, kurio svarbą sunku pervertinti, kurio išsišakojimai ir kerai persmelkė visą romantizmą iki pat Brucknerio, Dvořako ir Borodino. Dar beveik trisdešimt metų praėjo, kol George’as Grove’as ir Arthuras Sullivanas 1867 m. surado kitas septynias simfonijas, keletą operų, mišių ir daugybę kitos pamirštos Schuberto muzikos.
Gali atrodyti, kad Schuberto istorija nėra įmanoma skaitmeniniame, nerimo ir greitos informacijos paieškos persmelktame amžiuje. Deja, jautrių ir kūrybingų žmonių gyveno gerokai daugiau, nei į juos visus įsigilinti mes turime laiko. Ir kiek daug gali priklausyti nuo vieno žmogaus pastangų! Vernonas Handley – žymus britų dirigentas, po ilgų metų darbo propaguojant britų kompozitorių kūrybą, pasakė: „Deja, per greitai buvo peršokta nuo XIX a. pabaigos prie avangardo“ (t.y. po 1945 m. sukurtos muzikos).
![]() |