Kinas
Lietuvių komercinis kinas pateikė staigmeną balandžio 1-ajai. Nauja Donato Barbvydo, Vidmanto Tadeušo ir Alvydo Šlepausko komedija „Vyrai muša tiksliau“ dar kartą įrodė, kad jauni lietuvių kino kūrėjai apdovanoti nepakartojamu humoro jausmu. Kaip jau įprasta, ir šis lietuviškas filmas reklamuoja ne tik specifiškas lietuviškas prekes bei paslaugas, bet ir nacionalinio atgimimo spiritus movens – pažangius lietuvių verslininkus bei jų liberalų požiūrį į kultūrą.
Pagrindinis filmo herojus – jaunosios kartos verslininkas Alfonsas (Marius Repšys) – turi problemų su savo seksualine tapatybe, mat jam patinka ir blondinės, ir blondinai. Ištikimi draugai Petras ir Povilas (Sakalas Uždavinys ir Arūnas Sakalauskas) nusprendžia jam padėti. Kartu su draugais Alfonsas vyksta medžioti į Lietuvos miškus kažkur Lenkijos pašonėje. Atvykę į pamiškės kaimą, išalkę draugai nusprendžia užkąsti kaimo užeigoje. Čia juos užpuola degradavę vietos gyventojai, kuriuos suvaidino lietuvių kino žvaigždės – Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Užkalnis ir Mantas Jankevičius. Draugai meniškai sutalžo užpuolikus ir pelno žavios blondinės Daivos (Edita Užaitė), kuri turi nuostabų balsą, bet priversta užsiiminėti striptizu pakelės bare, simpatijas.
Ji pasikviečia tris draugus į savo rūsį. Čia vaidenasi. Alfonsas nusprendžia susikauti su vaiduokliu. Tačiau netrukus paaiškėja, kad vaiduoklis – viso labo buvęs emigrantas Balys (Augustinas Gricius), kuris negali sau rasti vietos nei Anglijoje, nei Lietuvoje. Jis padeda Alfonsui su draugais pastatyti užkardas pasienio kelyje, kad lietuviai nevažiuotų apsipirkti į Lenkiją, o užsieniečiai pabėgėliai nepatektų į Lietuvą.
Lietuvišką kaimo žemę planuojantis supirkti lenkas parduotuvės savininkas (Andrius Žiurauskas) priverstas atsisakyti savo planų, o Alfonsas supranta, kad jo biseksualumas buvo slopinamo poreikio tarnauti tautai (jis atsisakė eiti į kariuomenę) pasekmė. Su draugais Alfonsas nusprendžia privatizuoti gamtos draustinį ir piliakalnio papėdėje kartu su Baliu rengti tautinę misteriją „Raudoni vakarai“. Netrukus kaimelis sulaukia turistų antplūdžio, įsigyja dainuojantį fontaną. Alfonsas pastato vandens parką ir pradeda naują pelningą verslą – šantažuoja korumpuotus politikus, o Daiva laimi „Euroviziją“.
Siužetas gana sudėtingas, bet filmo autoriai nuosekliai plėtoja judėjimo AXX pagimdyto lietuvių komercinio kino idėjas. Svarbiausia, kad salė žvengtų. Filmo veikėjai prabyla naujakalbe, kurioje puikiai atsispindi daugiakultūrinė šalies patirtis ir veikėjų ekspresiją nuolat pagyvinantys keiksmažodžiai. Personažus tiksliai apibūdina ne tik kalba, bet ir rankose dažnai laikomi ginklai, lazdos, nudaužti buteliai. Filmo kūrėjai visiškai atsisako art-house kinui būdingo pigaus psichologizavimo – jų personažai atsiskleidžia per veiksmą, kovodami su kaimiečiais, vaiduokliais ir lenkais, visa krūtine traukdami Mikutavičiaus dainas. Aktoriai demonstruoja ne tik lašinius primenančius kūnų apvalumus, bet ir gerą fizinę formą, o kartu drąsiai atsisako visko, ko juos mokė aukštoji mokykla. Jie atiduoda pirmenybę gyvenimiškai, todėl dar labiau įkvepiančiai, televizijos serialų ir šou patirčiai.
„Vyrai muša stipriau“ nuosekliai plėtoja ir specifišką lietuvių kino požiūrį į moteris – jos čia meluoja geriau, turi daugiau krūtų ir vaginų, yra dar seksualesnės, todėl į jas pagrindiniai filmo veikėjai reaguoja dar konkrečiau. Taip pamažu autoriai ryškina ir vieną pagrindinių filmo minčių – moteris yra geras daiktas. Jos paskirtis – būti gražiai ir tenkinti šaunių lietuvių vyrų fantazijas. Juk neatsitiktinai filmo pabaigoje triumfuoja geranoriška ir visais požiūriais maloni dainininkė Daiva.
Filmas nuosekliai griauna ir tradicinį komercinio kino modelį (beje, šią kryptį vienas pirmųjų pradėjo dar Emilis Vėlyvis): tradiciniame kine visada triumfuoja senamadiškos šeimos ir kitokios vertybės, o „Vyrai muša tiksliau“ tęsia ir papildo „Zero“, „Nepatyrusio“ ar „Patriotų“ idėjas – jie visiškai diskredituoja tradicines vertybes, čia triumfuoja ne šeima, o liberalus rinkos požiūris. Nes tai, sutikite, kinas, kuris bene geriausiai atspindi tikrąją lietuvišką svajonę.
Reikėtų pagirti ir kostiumų dailininkus – ilgi dryžuoti moterų sijonai primena mados šou iš Valdovų rūmų ir tiesia jungtį su tradiciniu lietuvių moters įvaizdžiu, o gilios iškirptės (tokias itin pamėgo Inesa Stasiulytė) ar ryškiai raudoni apatiniai pabrėžia šiuolaikinės moters privalumus. Ypač komplimentų nusipelno aliejais įtrinti spindintys vyrų torsai – kartu su suplyšusiais džinsais jie pabrėžia specifišką lietuvišką gyvybingumą. Įdomūs ir interjerai – lietuviškas minimalizmas puikiai dera su raritetais iš Vakarų, kurių gausu sendaikčių parduotuvėse. Tačiau ryškiausiu lietuviško prestižo ženklu ir šiame filme išlieka automobiliai. Jų „Vyrai muša tiksliau“ daug, kiekvienas tiksliai atitinka veikėjo socialinį statusą ar bent ambicijas.
Manau, kad netrukus „Vyrai muša tiksliau“ sulauks ir tarptautinio pripažinimo, nes filmą jau pakvietė bene dešimtys festivalių, o užsienio lietuvių bendruomenėms filmą – naują nacionalinio kino industrijos viršūnę – rengiasi pristatyti Lietuvos kino centras, parengęs specialią tautiečiams skirtą lietuvių kino sklaidos programą. Centras rengia ir specialiai filmui skirtą jaunojo kritiko konkursą. Jo nugalėtojas filmuosis naujame edukaciniame, gūdžius tautos istorijos tarpsnius prisimenančiame Donato Barbvydo, Vidmanto Tadeušo ir Alvydo Šlepausko filme „Runkelio rauda“.
Trumpai tariant, jei jums, mieli skaitytojai, atrodė, kad lietuvių kinas jau pasiekė visišką dugną, galiu pradžiuginti, kad tokio dugno kaip „Vyrai muša tiksliau“ iki šiol dar nematėte. Vis dėlto, viliuosi, kad tik laikinai, kol į tėvynę iš Rusijos platybių grįš Emilis Vėlyvis.
