7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kelionė laiku

Lenkų šiuolaikinio meno paroda „Laiko ženklai“ galerijoje „Meno parkas“

Vytautas Paplauskas
Nr. 14 (1166), 2016-04-08
Tarp disciplinų Dailė
Susana Philipsz, garso instaliacija „Stiklo takelis“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Susana Philipsz, garso instaliacija „Stiklo takelis“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.

Vasario pabaigoje į Kauną atkeliavo Torunės šiuolaikinio meno centro kolekcija „Laiko ženklai“, pristatoma galerijoje „Meno parkas“ ir M. Žilinsko dailės galerijoje. Pasak rengėjų, tai bene išsamiausia lenkų meno paroda Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, joje pristatomi žymių Lenkijos menininkų, jau tapusių lenkų meno klasika, taip pat tarptautiniu mastu pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Nors didžioji (bet nebūtinai svarbiausia) kolekcijos kūrinių dalis eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje, visgi šįsyk norėčiau apžvelgti parodą, pristatytą galerijoje „Meno parkas“.

Vaikščioti po „Meno parko“ erdvę daug maloniau nei M. Žilinsko dailės galerijoje, nes tai kamerinė, kur kas intymesnė erdvė, skatinanti labiau įsiklausyti ir pajausti kiekvieną iš eksponuojamų kūrinių. O ir pačių kūrinių nedaug – pristatomi penki darbai, sukurti menininkų Wacławo Kuczmos, Zbigniewo Liberos, Natalijos LL, Susanos Philipsz, Agnieszkos Polskos ir Suzannos Treister.

Pastangos perskaityti parodą kaip vientisą darinį, atrodo, iš anksto turėtų būti pasmerktos nesėkmei, nes, pasak parodos anotacijos, kuratoriaus siekis buvo daugiau pasislėpti už originaliausių darbų, pasižyminčių neprilygstamu meniniu lygiu ir atspindinčių „jų laiko dvasią“, be aiškaus susitelkimo į kokią nors temą ar problemą. Visgi šokių tokių sąsajų, bent tarp dalies iš eksponuojamų darbų, atrasti pavyko. Štai S. Treister objektas „Rozowka“, A. Polskos videoanimacija „Kalendorius“ ir W. Kuczmos performanso „Rytojus priklauso man“ videodokumentacija tarpusavyje puikiausiai „susikalba“, vienas kitą papildydami, veikdami kaip šalia esančio kūrinio kontekstas ar aktualus fonas. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Stiprų toną parodai užduoda dar belipant į trečiąjį galerijos aukštą pasitinkantys garsai iš Susanos Philipsz garso instaliacijos „Stiklo takelis“. Susikaupimo ir liūdesio nuotaiką transliuojantys ilgesingi garsai menininkės išgauti drėgnais pirštais braukant per skirtingu vandens kiekiu pripildytas stiklines. Ši garso instaliacija iš tiesų buvo sukurta galerijai Berlyne ir dedikuota nestabiliai situacijai, kurioje galerija tuo metu buvo atsidūrusi. Na, o šios parodos kontekste „Stiklo takelis“ veikia kaip stimuliuojantis fonas, nuteikiantis greta esančių kūrinių kontempliacijai.

Tad nostalgiškam „Stiklo takeliui“ glostant ausis, žengiu prie kito, ne mažiau nostalgiško Suzannos Treister kūrinio – objekto „Rozowka“. Menininkei 2010 m. beviešint Torunėje kilo mintis atkurti neįprastos jos senelio gamintos degtinės receptą, paremtą tradicine Lenkijos žydų receptūra, tad bendradarbiaudama su vietiniu alkoholio fabriku menininkė sukūrė 12 tokios degtinės butelių, vienas jų ir eksponuojamas „Meno parke“. Tokiu būdu S. Treister kviečia žiūrovus keliauti laiku ir nusikelti į Antrojo pasaulinio karo metus drauge išgyvenant individualią jos šeimos istoriją.

S. Treister galėtume palyginti su lietuvių menininke Aurelija Maknyte, kurią taip pat domina atminties tema, šeimos istorijos gvildenimas pasitelkiant šiuolaikinio meno kalbą. Tačiau Maknytė kūryboje naudoja tik autentiškus ar rastus objektus, o S. Treister renkasi rekonstrukcijos kelią, būtent tokiu būdu žadindama atmintį. Be to, menininkė siekia ne tik atskleisti individualią senelio istoriją, bet įamžinti ir visą tuometinę epochą. Jos „Rozowka“ degtinės butelis – tarsi netradicinis monumentas, dedikuotas Lenkijos žydų holokausto aukoms.

Keliauti laiku siūlo ir kitas parodoje eksponuojamas kūrinys – Agnieszkos Polskos videoanimacija „Kalendorius“. Šiame kūrinyje itin svarbus pats vaizdų konstravimo būdas, derinant menininkės rasto 1939-ųjų kaimą iliustruojančio kalendoriaus vaizdus, nuotraukas, publikuotas vokiškuose 4-ojo dešimtmečio laikraščiuose, ir animuotus vabzdžius. Tačiau šįsyk man rūpi patys vaizdai, jų turinys, nukeliantis į prieškarinį laikotarpį. Nors menininkė nesiekė susieti savo vizualaus pasakojimo su kokia nors konkrečia epocha ar vieta, aš, vis dar gyvendamas prieš tai matyto kūrinio „Rozowka“ nuotaikomis, lengvai galiu įsivaizduoti S. Treister protagonistą, jos senelį, vaikštantį po A. Polskos videoanimacijoje viena kitą keičiančias kaimo vietoves ir gal tik menkai tenutuokiantį apie ateisiančius kruvinus įvykius. Ši įtampa kūrinyje subtiliai išlaikoma vis pasirodančių dviprasmiškų vaizdų, kuriančių tylos prieš audrą nuotaiką.

Iš praeities į dabartį nusikelti kviečia Wacławo Kuczmos performanso „Rytojus priklauso man“ videodokumentacija. Performanso metu menininkas lenkų vėliava plovė grindis, paskui, kruopščiai ją išlyginęs, pritvirtino prie pagalio ir sukdamas ratus bėgiojo galerijos erdvėje. Šiuo savo simboliniu aktu W. Kuczma siekė suprobleminti dabartį, atkreipti dėmesį šiandieninę manipuliaciją nacionaliniais simboliais ir naratyvais. Tad Kuczmos kūrinys priverčia susimąstyti apie dabartį, komplikuotą ne ką mažiau nei prieš tai matytuose kūriniuose praeitis.

Beje, norisi priminti, kad tautinę vėliavą viename iš savo performansų yra naudojęs ir lietuvių menininkas Dainius Liškevičius. Performanso „Kliaksas“ metu menininkas savo šokoladu išteptą veidą nusivalė Lietuvos trispalve, tokiu būdu norėdamas atkreipti dėmesį į suvešėjusias iškreipto patriotizmo formas. 2012 m. galerijoje „101“ vykusios menininko parodos „Be pykčio“ kontekste rodyta performanso dokumentacija tuo metu sulaukė nemažai prieštaringų vertinimų. O kaip lenkų publika sutiko Wacławo Kuczmos performansą, galime tik spėlioti.

Apie paskutinį parodos „Laiko ženklai“ eksponatą, Natalijos LL fotoinstaliaciją „Natalia ist sex“ šįsyk nekalbėsiu, mat jis sunkiai įsipaišo į mano nubraižytą kelionės laiku schemą, o ir norisi palikti šį tą neatskleisto. Įdomumo dėlei tik paminėsiu, kad kūrinyje gausu erotikos, balansuojančios tarp pornografijos ir aukštajame mene įteisinto akto. Tad siūlau darbą įvertinti patiems, taip pat – pasinerti į kelionę laiku, kurią siūlo kiti parodoje pristatomi kūriniai.

 

Paroda veikia iki balandžio 4 d.

Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 11–16 val.

Susana Philipsz, garso instaliacija „Stiklo takelis“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Susana Philipsz, garso instaliacija „Stiklo takelis“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Suzanna Treister, objektas „Różówka“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Suzanna Treister, objektas „Różówka“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Agnieszka Polska, videoanimacija „Kalendorius“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Agnieszka Polska, videoanimacija „Kalendorius“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Wacław Kuczma, performanso „Rytojus priklauso man“ videodokumentacija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Wacław Kuczma, performanso „Rytojus priklauso man“ videodokumentacija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Parodos ekspozicija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Parodos ekspozicija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.