Autorius: Sandra Kovalik

Sandra Kovalik

Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „Uraganas Theresa“ „Prospekto galerijoje“

„Prospekto“ galerijoje Svajonė ir Paulius Stanikai pristatė naują konceptualų projektą „Uraganas Theresa“ ir katalogą. Apie jų fotografiją rašantis Kęstutis Šapoka teigia, jog tai yra procesuali, performatyvi ir nekonvencionali sistema. Instaliacija pasižymi artikuliuotu siužetu, įtampa, o pasitelkus fotografiją kuriamas baimės įspūdis.

Šiai parodai svarbiausias yra erdvės pajautimas. Reikšmingiausi instaliacijos momentai: tamsa ir tarsi iš gilumų išnyrantis apšvietimas, išlupinėtos lubų plokštės, didelis fotografijų formatas (134 x 205 cm), siaučiančio vėjo garsas bei televizoriaus ekrane rodoma nerūpestingai vėduokle besivėduojanti Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Theresa May. Ji nenutuokia, kokius stiprius vėjus sukelia jos galantiškas vėduoklės mostas! Beveik visos parodos fotografijos, kaip ir būdinga Stanikų kūrybai, pirmiausia sukrečia keistumu, ypač ginklų, peilių natiurmortai, dvelkiantys siaubu, panika ir kartu namudiškumu, nes kompozicijose vaizduojamos kambarinės gėlės, austi kilimai ar švelniu audeklu uždengtas skulptūrinis portretas. Tad kalbėsiu ne apie fotografinę raišką, o apie šį keistumą, apie kuriamo politinio vaizdinio groteską.

Sandra Kovalik

Alvydo Donėlos fotografijų projektas „Kultūros namai“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.

Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.

Sandra Kovalik

Justinos Christauskaitės paroda „Anūkai, rūbai, seneliai“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Rugpjūčio pabaigoje „Vilniaus fotografijos galerijoje“ atidarytoje Justinos Christauskaitės parodoje pristatomas dvejus metus užtrukęs fotografijos projektas „Anūkai, rūbai, seneliai“. Čia išvysime viską, kas primena vasaras pas močiutę, ir tai, kas būdinga šiuolaikinei hipsterių subkultūrai Lietuvoje – nostalgiškus autentiškos tapatybės ieškojimus.

Menininkės tyrimo struktūra aiški – fotografuojama senais juostiniais fotoaparatais, nuotraukoje pamatysime anūką ar anūkę, dėvinčius senelių drabužiais ar prisidengusius išlikusiais audiniais, ir galiausiai – laukujes senelių namų duris, aprėminančias fotografuojamąjį. Šie svarbiausieji projekto momentai dar pasipildo keliais įspūdį lemiančiais elementais, pavyzdžiui, „paauksintu“ rėmeliu ir gaivališkomis, vasariškomis, jaukiomis, vasarą pas močiutę primenančiomis spalvomis.

Parodos visuma irgi daro pasikartojančių struktūrų įspūdį. Dauguma pozuotojų stovi en face arba ¾ poza, juos įrėmina kvadrato formatas, o foną užpildo augmenija ar detalės prie namų įėjimo. Drabužiai, skaros ar staltiesės jungia pozuojantįjį su autentiška aplinka. Kita vertus, tas struktūriškumas nėra tik paviršiaus, formos dalykas. Tvarumas kaip giluminė projekto struktūra yra koncepcijos esmė – gyvenamoji aplinka susipina su audiniais ir taip sujungia dvi kartas. Durys tampa laikotarpių atskyrimo simboliu. Gal, tiksliau, ne šiaip durys, o laukujės durys, nes nuotraukų fonas vis keičiasi.

Sandra Kovalik

Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija“ „Prospekto“ galerijoje

„Prospekto“ fotografijos galerijoje birželio 7 d. atidaryta vokiečių fotografo Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija / Negative Vision“. Autorius siūlo pažvelgti į fotografijas, sukurtas paverčiant skaitmeninę fotografiją negatyviniu vaizdu. Vaizdo ir suvokėjo santykis bei pats žiūrėjimo momentas Jokeitui svarbesnis už technologinius fotografijos ypatumus. Apžvelgusi parodą, sutinku su kritiko Enno Kaufholdo nuomone, kad Jokeito darbų esmė yra negatyvinio vaizdo kuriamos papildomos reikšmės apmąstant santykį su pozityvu.

Negatyvas, įprastai buvęs pozityvo atsiradimo sąlyga, Jokeito darbuose atskleidžia vaizdą, trikdantį suvokėją. Viskas ne taip, kaip reikia – buitiniai, gamtos ir urbanistiniai peizažai išraižyti švytinčia tamsa iš pakampių, užkaborių, medžio šaknų. Jokeito fotografijose sniegas ant kalnų juodas, o medžių šakos – kaip mirusiųjų pamėklės. Suvokimo procesai sutrinka ir žvelgdami į negatyvą pradedame spręsti rebusą – kaip atrodo pozityvinis vaizdas? Galbūt galėtume tai pavadinti regos ir suvokimo mankšta? Nors vaizdų srauto suvokimas nevalingas, žiūrėjimas ir pastangos vaizdą pakeisti daro žiūrėjimo procesą sąmoningą.

Sandra Kovalik

Paroda „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Balandžio 12 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta šiuolaikinio menininko Artūro Railos paroda „Libretas Mærskui Mc-Kinney Mølleriui. Sinopsis“. Tai tekstas ir filmas, sukurtas iš 1600 piešinių. Parodos architektas Darius Čiuta Railos kūrinį papildė garsiniu elementu – šurmuliuojančios minios triukšmu. Visa ekspozicija – viena 40 metrų ilgio ir 3 metrų pločio instaliacija.

Instaliaciją sudaro teksto (ekspozicijos prieangyje) ir vaizdo visuma, ekrano dydis sukuria paveikumo efektą. Ekraną erdvioje NDG ekspozicijoje galima apžiūrėti iš dviejų pusių. Einant siauru koridoriumi didžiulis ekranas nukelia į veiksmo scenas, o kitoje pusėje likusi tuščia erdvė leidžia žiūrovui pasirinkti, iš kokio atstumo maloniau stebėti visumą.

Menotyrininkė Lolita Jablonskienė, šios parodos kuratorė, Railos kūrinį įvardino kaip spektaklio visuomenės kritiką, išsakomą paties spektaklio kalba – libretu. Teksto ir vaizdo ryšys verčia sekti kiekvieną eilutę ir stebėti cikliškai pasikartojančius instaliacijos epizodo veikėjų judesius. Tai, kad tekstas NDG ekspozicijoje buvo pateiktas tolokai nuo vaizdo, šiek tiek kliudė pajusti jų ryšį. Pirmoje šio kūrinio versijoje, 2015 m. pristatytoje Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje, akcentuotas tekstas, o animuoti epizodai rodyti mažose planšetėse.

Sandra Kovalik

Apie Evaldo Butkevičiaus fotografijų parodą „Bespalvis dangus“ „Prospekto“ galerijoje

Kovo 16 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje atidaryta Evaldo Butkevičiaus fotografijų paroda „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m. fotografavęs Kauno berniukų kolonijoje, dabar Butkevičius sukūrė seriją, kurios visumą pats apibūdina kaip tam tikrą spalvą, tiksliau – pilkybę ar spalvos nebuvimą, o tai išreiškia autoriaus neutralumą, nešališkumą vaikų nusikalstamumo atžvilgiu. Vienu iš svarbiausių tikslų autoriui buvo užfiksuoti sovietiškumą – sovietines buities nuotrupas, iki XXI a. užsilikusias uždarose institucijose. Autoriaus teigimu, tai, kas liko fotografijose, yra Sovietų Sąjungos reliktas. Stebint fotografijas, išryškėja ne tik institucijų sovietinės buities leitmotyvai, bet ir psichologizuoti nepilnamečių nusikaltėlių portretai.

Butkevičius neslepia, kad jį šokiravo daugumos nusikaltusių vaikų požiūris į savo poelgį. Autorių trikdė švelni, vaikiška berniukų išvaizda, atvirkščiai proporcinga jų elgesiui. Akivaizdu, kad buvo sunku matyti berniuką „aniuolėlio“ veidu, pasakojantį, kaip jis nužudė seserį, ir neparodžiusį nė menkiausio jautrumo ar gailesčio. Tačiau kaip ir Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus Raskolnikovas, berniukai kolonijoje ne taip ir lengvai pasiekia kritiško savo poelgio vertinimo stadiją. Nesupratę poelgio esmės nepilnamečiai mokomi, ugdomi, nes įstaigoje galbūt dar yra vilties juos „išgydyti“ – suformuoti moralę pasitelkus discipliną ir religiją. Šios pastangos fotografijose atsiskleidžia per paprastus buities darbus – indų plovimą, drabužių skalbimą ar mokantis rašyti žodį „mama“, per religines apeigas – Pirmąją Komuniją, meldžiantis prie stalo prieš valgį. Nuoširdus Butkevičiaus žvilgsnis į vaikišką prigimtį, dar visiškai „nesuteptą“ žiaurumu, blogiu, šioje fotografijų serijoje susipina su visuomenės paribiuose slypinčiais nemoraliais principais – nusikalstamu pasauliu.

Sandra Kovalik

Apie Trimako monografijos pristatymą bei parodą pirmojoje Čiurlionio dailės galerijoje

Vasario 28-ąją, paskutinę Vilniaus knygų mugės dieną, fotomenininkas Gintautas Trimakas pristatė savo kūrybos monografiją. Pristatymo metu anonsavo, jog šiais metais išvysime ir autorinę parodą, apimančią visą jo kūrybą. Tačiau čia dar ne viskas, ką veikia Trimakas. Nepaminėta liko jo veikla Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultete ir paroda pirmojoje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijoje.

Kūrybos monografiją Trimakas knygų mugėje pristatė atlikdamas performansą. Susirinkusi publika tikėjosi diskusijos, gal pasakojimo apie kūrybinius pasirinkimus, nes taip turbūt esame įpratę gauti informaciją apie naują knygą. Tačiau Trimakas, pastaruoju metu itin pamėgęs mini pasirodymus, atsineša į baltą popierių įvyniotą (kaip ką tik iš spaustuvės) naujutėlę knygą, išvynioja, pasideda ant stalo, užsimauna baltas pirštines. Iškart daug įtampos sukelia jo „pirštiniuotoje“ rankoje pasirodantis peilis ir Trimakas ima pjaustyti monografijos puslapius, gražiai, iš lėto atskirdamas puslapį nuo puslapio. Finale jis vos girdimai užsimena apie tai, kaip dėdė išmokė jį rišti knygas, ir tai buvo jam visada taip pat svarbu kaip fotografuoti. Taigi monografija susideda ne tik iš fotografijos, bet ir iš pačios knygos reikšmės. Knygų mugės kontekste Trimako performansas įgavo iškilmingo tyrumo: baltas popierius, baltos pirštinės ir autorius, pirmąkart atveriantis knygos turinį žiūrovams. Monografija „gimė“ prieš mūsų akis, o sklaidydama jos puslapius Trimako įteiktomis pirštinėmis jaučiausi ypatinga, nes supratau, kad dar nesu varčiusi knygos iškart po autoriaus.