Pasaulis sensta, gyvenimas ilgėja ir pagyvenusių žmonių problemos tampa vis aktualesnės. Dar prieš keliolika metų seksualinės šešiasdešimtmetės problemos, ko gero, būtų sudominusios tik neišradingų komedijų kūrėjus. Bet laikai keičiasi. Sebastiano Lelio „Glorijos“ (LRT kultūra, 6 d. 22.30) herojei yra maždaug tiek ir ji kupina įvairiausių talentų. Po skyrybų su vyru, kuris išėjo pas jaunesnę, Glorija jaučiasi vieniša. Vaikai suaugę ir motinai neturi laiko. Ir nors moteris suvokia, kad senėjimo nesustabdysi, artimiausiu metu ji nesirengia tapti senute. Smulkutė, energinga Glorija vaikšto į pagyvenusiems žmonėms rengiamus šokius, pro didelius akinių stiklus smalsiai žvalgosi į potencialius partnerius, lanko įvairiausius užsiėmimus ir nori gyventi visavertį gyvenimą. Šokiuose ji sutinka Rodolfą, kuris prieš metus išsiskyrė su žmona. Tarp jų užsimezgęs ryšys žada tikrą, gal paskutinį jausmą.
Už geriausią moters vaidmenį Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ apdovanota Čilės teatro ir kino žvaigždė Paulina Garcia filme subtiliai atskleidžia staiga gimusią moters viltį ir aistrą. Jos Glorija negali nesižavėti. Režisierius ir aktoriai neslepia pagyvenusių nuogų kūnų, bet sugeba apsaugoti filmą nuo vulgarybių. Glorijos problemas gilina Rodolfo neryžtingumas. Buvęs karininkas, matyt, sėkmingas žmogus, jis nesugeba (ar nenori) suprasti Glorijos, todėl pasirengęs palikti moterį bet kurią minutę, kai jo prireiks nesavarankiškoms dukterims.
Kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad Glorijos viltims nebus lemta išsipildyti, bet Lelio ir Garcia rodo ne herojės neviltį, o ryžtą išbristi iš pažeminimo ar nusivylimo. Filmas teigia, kad galima neišsigąsti vienatvės, atsitiesti po išdavystės ir nebijoti senatvės. Su sąlyga, jei įsiklausysi į save ir išsaugosi nepriklausomybę.
Glorijos bendraamžiai su malonumu prisimins vieną geriausių Agathos Christie ekranizacijų – 1982 m. Guy Hamiltono sukurtą „Blogį po saule“ (TV1, 3 d. 18.40). Jo veiksmas nukels į saulėtą Adrijos jūros salą, kur Puaro visur mato blogį. Seklį suvaidino Peteris Ustinovas, tarp jo partnerių – Jane Birkin, Maggie Smith, Diana Rigg, Jamesas Masonas.
Detektyvai filmuose ieško tiesos, o Ricky Gervaiso ir Matthew Robinsono komedijos „Melo išradimas“ (LRT, 2 d. 22.45) veikėjas – nevykėlis Markas atsiduria pasaulyje, kuriame nėra melo. Čia visi žiauriai atviri, nieko nevynioja į vatą, todėl ir nesupranta, kad Markas meluoja. Filmo sumanymas įdomus, bet būtų daug įdomiau pamatyti, kaip tokiame pasaulyje elgiasi lietuvių politikai. Ar ir jie sulauktų sėkmės kaip melagis Markas?
TV3 šiąnakt (1 d. 0.55) parodys „Slaptąjį brolį“ (2005). Jei domitės JAV juodaodžių kinu, pasižiūrėkite šią filmų apie šnipus parodiją. Ją sukūrė garsiojo Spike’o Lee pusbrolis – aktorius, režisierius, prodiuseris Malcolmas D. Lee. Pagrindinis filmo herojus, pasak filmo kūrėjų, „nevykėlis negras su Robino Hudo kompleksu“, kurį suvaidino Eddie Griffinas, yra slaptos organizacijos, kovojančios už tiesą, teisingumą ir afroamerikietiškas vertybes, narys ir kovoja su šunsnukiais, vykdančiais specialią „balinimo“ operaciją. D. Lee filme išsityčiojo iš JAV juodaodžių stereotipų (muzikos, kalbėjimo manieros, pasišlykštėjimo majonezu ir pan.). Aišku, filmo humoras gana specifiškas.
Dabar veikėjai dažniausiai ieško savo tapatybės. Dougo Limano filmas „Bornas. Sunaikinta tapatybė“ (LRT, 7 d. 22 val.) 2002-aisiais pradėjo seriją filmų, kuriuos įkvėpė kito garsaus detektyvų rašytojo – Roberto Ludlumo knygos. Mattas Damonas suvaidino personažą, kuris, jūreivių ištrauktas iš Viduržemio jūros su šautinėmis žaizdomis, atgavęs sąmonę, neprisimena, kas jis yra ir kas jam atsitiko. Netrukus vyras sužino, kad yra Džeisonas Bornas, ir supranta, kad žudikas seka jo pėdomis. Filmą pasižiūrėsite patys, aš tik priminsiu vieną istoriją, kurią mėgsta pasakoti garsus psichologas Samuelis Goslingas. Jis prisimena, kaip Berklio universiteto profesorė Eleanor Rosch studentams išdalijo popierines kepures, ant kurių buvo užrašyti profesijų pavadinimai – „žurnalistas“, „kepėjas“, „erotinių šokių šokėja“ ir pan. Dėstytoja paprašė, kad kiekvienas, pasinaudodamas savo gyvenimo istorija, pabandytų papasakoti, kaip tapo žmogumi, kuris užrašytas ant kepurės. Goslingo išvada gal ir nuvils, o gal privers susimąstyti: „Deja, jei taip lengvai galime papasakoti istoriją apie tapimą kažkuo, kuo niekad nebuvome, sunku patikėti paaiškinimais, kodėl tapome tuo, kuo esame.“
Jūsų –
Jonas Ūbis
