Bausti negalima pasigailėti

Kovo 16 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje atidaryta Evaldo Butkevičiaus fotografijų paroda „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m. fotografavęs Kauno berniukų kolonijoje, dabar Butkevičius sukūrė seriją, kurios visumą pats apibūdina kaip tam tikrą spalvą, tiksliau – pilkybę ar spalvos nebuvimą, o tai išreiškia autoriaus neutralumą, nešališkumą vaikų nusikalstamumo atžvilgiu. Vienu iš svarbiausių tikslų autoriui buvo užfiksuoti sovietiškumą – sovietines buities nuotrupas, iki XXI a. užsilikusias uždarose institucijose. Autoriaus teigimu, tai, kas liko fotografijose, yra Sovietų Sąjungos reliktas. Stebint fotografijas, išryškėja ne tik institucijų sovietinės buities leitmotyvai, bet ir psichologizuoti nepilnamečių nusikaltėlių portretai.

Butkevičius neslepia, kad jį šokiravo daugumos nusikaltusių vaikų požiūris į savo poelgį. Autorių trikdė švelni, vaikiška berniukų išvaizda, atvirkščiai proporcinga jų elgesiui. Akivaizdu, kad buvo sunku matyti berniuką „aniuolėlio“ veidu, pasakojantį, kaip jis nužudė seserį, ir neparodžiusį nė menkiausio jautrumo ar gailesčio. Tačiau kaip ir Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus Raskolnikovas, berniukai kolonijoje ne taip ir lengvai pasiekia kritiško savo poelgio vertinimo stadiją. Nesupratę poelgio esmės nepilnamečiai mokomi, ugdomi, nes įstaigoje galbūt dar yra vilties juos „išgydyti“ – suformuoti moralę pasitelkus discipliną ir religiją. Šios pastangos fotografijose atsiskleidžia per paprastus buities darbus – indų plovimą, drabužių skalbimą ar mokantis rašyti žodį „mama“, per religines apeigas – Pirmąją Komuniją, meldžiantis prie stalo prieš valgį. Nuoširdus Butkevičiaus žvilgsnis į vaikišką prigimtį, dar visiškai „nesuteptą“ žiaurumu, blogiu, šioje fotografijų serijoje susipina su visuomenės paribiuose slypinčiais nemoraliais principais – nusikalstamu pasauliu.

Tyrimas tokio pobūdžio institucijoje leidžia fotografui stebėti rutiną, nes ten besikartojantis dienos režimas vyksta griežtu ritmu, suvaldančiu grupę paskirų individų. „Bespalviame danguje“ nepilnamečių kolonijos buities stebėjimas išsiskleidžia keliose veiksmo vietose: valgykloje, prausykloje, kamerose, kieme. Šalia šių įprastų tokiai institucijai kasdieninės rutinos erdvių fotografijų serijoje fiksuojama ir edukacinė bei religinė veikla. Buitinės berniukų kolonijos scenos kažkuo netgi žaismingos, nes vaikai atrodo guvūs ir nerūpestingi. Tai greičiausiai priklauso nuo fotografo buvimo – kaip kito ir toje erdvėje jiems neįprasto žmogaus, sukeliančio nuostabą, norą parodyti maištą, nepritarimą. Butkevičiaus teigimu, ir jis vaikams buvęs atrakcija, ir vaikai jam. Abipusis smalsumas galbūt ir lėmė tai, kad šalia nespalvotos fotografijos kuriamo melancholiško įspūdžio serijoje vyrauja nepažabotos vaikiškos emocijos ir nesutramdytas maištas.

Žiūrint fotografijas neapsigauti to maišto tyrumu padeda vienoda berniukų apranga – „pilkos šimtasiūlės“, ant krūtinės prisegtos medinės lentelės su išdegintomis pavardėmis, grotos, aukštos betoninės ir spygliuotos tvoros, juosiančios kolonijos teritoriją su užrašais „Stok! Draudžiama zona. Kolonijos teritoriją saugo tarnybiniai šunys“. Visa tai liudija šiurpią tiesą, kad žiūrime į nusikaltėlius. Sovietinius laikus menančios prausyklos, aliuminiai valgyklos indai, geležinės dviaukštės lovos kamerose sukuria fotografijose vaizduojamos institucijos šaltumo bei nejaukumo įspūdį ir padeda jose matomus žmones atpažinti kaip visuomenės marginalus. Nors serijoje vyrauja bendros scenos, keli portretai kalinius individualizuoja ryškiau. Taip žiūrovui suteikiama galimybė akis į akį susidurti su kolonijos gyventojais.

Nepilnamečių kalinių portretus kūrusiam vokiečių fotografui Ingarui Kraussui, po 1990-ųjų keliavusiam po buvusias Sovietų Sąjungos šalis, labiausiai rūpėjo atskleisti vaikų žvilgsniuose slypinčias nevaikiškas istorijas. Fotografuoti nepilnamečių kalėjimuose Kraussą pastūmėjo jo vaikystės patirtis Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Iš ten atsineštus prisiminimus apie gyvenimo kasdienybę jis galėjo lengvai apčiuopti posovietinių šalių institucijose. Turbūt dėl to, kad tokios institucijos dar ilgą laiką buvo tarsi laiko mašinos, nukeliančios į sovietmetį. Kaip pasakoja Butkevičius, 2005 m. vėl lankęsis toje pačioje Kauno berniukų kolonijoje, sovietiškumo reliktų jau nebelikę ir kameros atrodo lyg „kuklūs viešbučio kambariukai“.

Žvelgdama į maištaujančių „Bespalvio dangaus“ nepilnamečių kalinių portretus nejučia prisimenu kai kuriuos Stanley Kubricko filmo „Prisukamas apelsinas“ (1971) motyvus. Kas kaltas dėl tokio vaikų elgesio ir jei niekas nekaltas, gal egzistuoja prigimtinis žiaurumas? Verta pasvarstyti, ar nusikalstamas vaikų elgesys sovietmečiu nekilo iš to, kad viešumoje buvo manifestuojamas militarizmas, karinė galia? Vertinant iš sovietmečio pozicijų, agresyvus ir baimę „skiepijantis“ elgesys vaiko akimis tapo kažkokio mistinio didvyriškumo forma. Vaikams įstatymai nėra savaime suprantami, tai – moralinės normos, kurias jie turėtų gauti iš tėvų, globėjų, mokymosi įstaigų. Tačiau tiek „Prisukamas apelsinas“, tiek Butkevičiaus „Bespalvis dangus“ priverčia dar kartą atkreipti dėmesį į bendrą visuomenėje tvyrančią nuotaiką, visada artimai susijusią su politika. Taigi „Bespalvis dangus“ išreiškia sovietinėje visuomenėje vyravusią atmosferą – siekį visus suvienodinti, naikinti individualumą, politizuoti kiekvieną gyvenimo sritį ir tokiu būdu lengvai prarasti ryšį su humaniškumu. Panašias sovietinės visuomenės problemas tyrinėję Lietuvos fotografai Alfonsas Budvytis, Algimantas Aleksandravičius ir Virgilijus Šonta taip pat fotografavo institucijose. Institucijų fotografijos tampa priemone atrakinti visuomenės paribiuose uždarytas problemas.

Butkevičiaus fotografijų serija analizuoja sovietinius socialinius diskursus, moralines vertybes, bendrus humaniškumo standartus. Taip stipriai veikiančios fotografijos, kaip ši serija, užfiksuota Kauno berniukų kolonijoje, nukelia į sovietines institucijas ir visuomenės marginalybės teritorijas. Akivaizdu, kad gyvenamoje aplinkoje tvyrančios įtampos lengviausiai paveikia dar nesusiformavusias asmenybes, negebančias kritiškai vertinti savo elgesio. Kiekvienas visuomenės dėmuo tampa svarbus ir lemiantis – pradedant šeima, švietimo institucijomis ir baigiant valstybės politika. Lemiantis dėmuo šiuo atveju yra ir fotografas, užduodantis mįslę: kur jo fotografijų serijos herojai dėtų kablelį rusiškame animaciniame filme skambančioje frazėje „bausti negalima pasigailėti“? Nes vis dėlto sąmoningumą turi pasiekti jie – nuteistieji, kitaip visam gyvenimui pasiliksiantys „Neišmoktų pamokų šalyje“.

Paroda veikia iki balandžio 9 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.