Aktyvi nostalgija

Medinė tvirtos konstrukcijos taburetė, lentinės durys, mediniai langų rėmai ir lentinės langinės, rogutės su sėdimąja dalimi iš medžio lentelių. Tai daiktai, kurių paviršiai atsidavė mūsų žvilgsniui Vytenio Tolučio parodoje „Tarpinė stotelė“ iki kovo 26 d. VGMC galerijos „Kairė–dešinė“ salėje „+“. Išgirdę šį sakinį, skaičiusieji Roland’ą Barthes’ą tikėtųsi, jog toliau bus kalbama apie fotografiją ir jos galią apgauti bei nuvilti. Tačiau šįkart susidūrėme su antimetafora, metaforos subuitinimu, o gal ironiška metaforos dekonstrukcija – matėme tikrus nuo minėtų daiktų nuplėštus paviršius. Bet prie fotografijos dar teks grįžti.

Šie nuplėšti paviršiai, aiškina Vytenis, tai atspaudai, atlikti strappo technika paremtu metodu. Ši technika naudojama restauratorių, kai norima perkelti sienos tapybos kūrinį ne išpjovus gabalą sienos, bet nuo sienos nuimant dažų sluoksnį, jį (vėliau karštu vandeniu ištirpinamais) klijais priklijuojant prie drobės. Vytenis su „Tarpine stotele“ baigė VDA grafikos magistro studijas, platesnei publikai pristatė ją grafikos galerijoje, tad į pasirinktą metodą siūlo pažiūrėti iš šios specialybės pusės – jo naudoti daiktai pasitarnavo klišėmis, kurių „veidrodinį“ atvaizdą matome prilipusį prie drobių. Tai, kas atlipo – keletas dažų sluoksnių, ant daikto atsiradusių neįvardijamame laike neįvardijamų dažytojų dėka. Taip pat prilipo keletas iš daikto kūno seniai norėjusių ištrūkti skiedrų ir potencialių rakščių. Naudoti daiktus tarsi klišes – sumanymas nenaujas, dažnai pasitelkiamas norint kalbėti apie tikrovės suvokimą, mus supančių objektų unikalumą ar jų atmintį. Visa tai, atrodo, svarbu ir Vyteniui, tačiau pasirinkęs agresyvesnį metodą nei užtepti dažų ir prispausti popierių šioms temoms jis suteikė aktyvaus tyrimo atspalvį.

Tiek žiūrint į „nuosavą Vytenio Kosuthą“ (mano apibūdinimas, ne autoriaus) – taburetę ir jos atspaudus iš visų šešių pusių, primenančius Josepho Kosutho „Vieną ir tris kėdes“ (1965), tiek į rogutes-transformatorių (parodoje eksponuojamas kaip trimatis objektas, rogučių atspaudas dviem lengvais rankos judesiais gali tapti rogučių išklotine), į galva lenda mintys apie kubistus kamavusius klausimus. Kaip pavaizduoti objektus, reaguojant ne į tai, kaip matai juos prisėdęs prie molberto, o į tai, kaip juos prisimeni ir suvoki. Prisimeni juos iš kelių būdingiausių žiūrėjimo taškų, tad „teisingiausia“ kurti išklotines iš objekto elementų, matomų skirtingais rakursais. Praėjus daugiau nei 100 metų po šio „teisingiausio“ būdo atradimo, Vytenis į reikalą žiūri preciziškiau ir mechaniškiau, tarsi duodamas instrukcijas 3D spausdintuvui ir beveik pašalindamas subjektyvumo aspektą – kas gi nuspręs, kuris rakursas būdingiausias? Kaip spekuliatyviojo realizmo profanei, man tai atrodo lyg žingsnis šiuolaikinių tikrovės tyrimų link.

Vis dėlto, grįžtant šiek tiek atgal nuo filosofijos avangardo prie antropocentrinės tikrovės analizės, man pirmiausia į akis krenta Vytenio siekis klibinti atminties stereotipus. Kitaip nei daugybė mūsų su Vyteniu kartos menininkų, jis nesiima mene tvarkytis su savo posovietinės vaikystės vaiduokliais. Vytenio kūriniuose atsimenama gana abstrakti laiko atžvilgiu, bet gana konkreti vietos atžvilgiu praeitis – be racionalių paaiškinimų, daiktai atrodo „savi“. Jei langų rėmų atspaudų kolekcija sukelia norą savaitgalį nuvažiuoti į tarpukariu statytą prosenelių sodybą, Vytenio paaiškinimas, jog tai – apleistų sovietinių kareivinių langai (Literatūra ir menas, 2016-03-11), išmuša iš asociacijų vėžių. Tada, pasižiūrėjus į taburetę, nebegali pasikliauti nuojauta – juk tai galėtų būti tarpukario, ankstyvo sovietmečio ar net ankstyvo 10-ojo dešimtmečio dirbinys. Akivaizdžiausia laiko nuoroda – sovietinės, mano pačios turėtos ir rūdims prarastos rogutės. Vytenio atspaudai tuo pat metu išjudina keleriopus jausmus – ir praradimo, ir užtikrintumo, jog iš mano gyvenimo išnykusius medinius langus ar lentines duris galėčiau rasti nedaug nuklydusi nuo kasdienių kelių.

Su šia tarpine būsena bent pradėti tvarkytis padeda literatūrologė Svetlana Boym, įtraukusi į plačiąją vartoseną ir kritinį nostalgijos terminą. Knygoje „Nostalgijos ateitis“ („The Future of Nostalgia“, 2001) ji išskiria du nostalgijos tipus – atkuriamąją (restorative) ir reflektyviąją (reflective). Ji įvardija daugybę šių tipų skirtumų, kelis jų mėginau pritaikyti „Tarpinei stotelei“. Pavyzdžiui, atkuriamajai nostalgijai praeitis – ne trukmė, o sustingęs kadras, tikslas, prie kurio reikia kuo labiau priartėti. O „Tarpinėje stotelėje“ nematome tokio kadro, bet jaučiame neapibrėžtą, intuityvią trukmę. Atkuriamoji nostalgija siekia, kad atkurtieji objektai neatrodytų seni, atrodytų naudotini – „Tarpinės stotelės“ ciklas šio punkto neatitinka – senumo, nusidėvėjimo sluoksniai ir yra atspaudų formalioji intriga. Atkuriamoji nostalgija reiškiasi naudodama kolektyviai suprantamus, iliustratyvius simbolius – Vytenio atspauduose galima apčiuopti intenciją į emblemiškumą, vis dėlto pabandykime įsivaizduoti Užsienio reikalų ministerijos atstovą, renkantį meno kūrinius, skirtus atstovauti Lietuvai kokiame nors politiniame renginyje. „Gal būtų galima ant langinių nupiešti gėlių ornamentus“, – įsivaizduoju jį klausiantį. O reflektyvioji nostalgija paremta praeities neatšaukiamumu – vėlgi, ar tikrai Vytenio atspausti objektai prarasti? Reflektyviajai nostalgijai būdingas individualus naratyvas ir memorialiniai ženklai – Vytenis gali papasakoti istorijas apie kiekvieną objektą, bet pasirinko to nedaryti. Atkuriamajai nostalgijai Boym priskiria norą įerdvinti laiką, reflektyviajai – siekį įlaikinti erdvę. „Tarpinėje stotelėje“ atsiduriame tarsi daugialaikiame sandėliuke, kuris nesileidžia priskiriamas vienam iš dviejų siekių. Ir, labai nesiplečiant, greičiausias būdas atskirti atkuriamąją nuo reflektyviosios: pirmoji – labai rimta, antroji leidžia ironizuoti. Ironiškiausia, ką pamačiau „Tarpinėje stotelėje“ – rogutės-transformeris. Vytenis žaidžia tarp dviejų nostalgijų tipų, pasirinkdamas naudingiausius principus.

Nostalgijos tyrimai mus grąžina prie fotografijos. Paveldo, atminties ir nostalgijos problemos greičiausiai sprendžiasi pasirinkus fotografijos mediją, tai itin ryškiai parodė 2012 m. Vytauto Michelkevičiaus kuruota paroda „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse“. Pati Svetlana Boym keletą paskutinių savo gyvenimo metų gana aktyviai užsiėmė fotografija (http://www.svetlanaboym.com/main.htm) žaisdama su vaizdo atkūrimo klaidomis. Ir Vytenis apie savo atspaudus kalba tarsi apie fotografijos atmainą. Vis dėlto pasirinktasis metodas, suteikiantis nostalgijos tyrimams fizinį aktyvumą ir galimybę eksperimentuoti su subjektyvumo neigimu, pasirodė gaivus ir intriguojantis.

Paroda veikė iki kovo 26 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.