7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Giedrius Alkauskas

Giedrius Alkauskas

Apie nežinomus žvaigždžių spiečius

Pažintis su danų romantizmo ir XX a. pradžios kompozitoriais

Kalbėdami apie muzikos meno raidą ir reiškinius, galime taikyti metaforas, ateinančias iš kosmologijos ir astronomijos; jei reiškinys yra tikrai artimas ir išjaustas, metaforos gali būti taiklios. Pavyzdžiui, 1842 m. sprogo dvi supernovos – „Skrajojantis olandas“ bei „Ruslanas ir Liudmila“. Pirmoji jų, ryškiai nutvieskusi viską aplinkui, XX a. antrąją pusę pasiekė tik kaip nedidelis branduolėlis, neutroninė žvaigždė, kurios centras yra, žinoma, Viena. Ten iki šios dienos kuriamos serializmo technika grįstos operos. Tokia tad neišsipildžiusi Arnoldo Schönbergo pranašystė (koks yra nelengvas orakulo darbas!). Koks ryšys tarp „Olando“ ir serializmo, telieka atskiro pokalbio „Mitai ir pranašystės muzikoje“ tema. Antroji supernova pasklido po visą erdvę kaip viską persmelkiantis ūkas, sustiprintas Claude’o Debussy, Maurice’o Ravelio ir Ralpho Vaughano Williamso gravitacinės jėgos, ir sunkiųjų metalų pavidalu įsiskverbė į daugumą muzikinių reiškinių. Tai, be abejo, subjektyvi nuomonė.

Giedrius Alkauskas

Keltiškos ir slaviškos paralelės

Kai kurie Granville’o Bantocko ir Nikolajaus Rimskio-Korsakovo bendrumai

Vakarų profesionalioji muzika niekada iki tol nebuvo patyrusi tokios įvairovės ir aprėpties, niekada nebuvo tokia ambicinga ir fundamentali, veržli ir visaapimanti, kokia ji tapo vėlyvojo romantizmo periodu. Sakralumas ir tamsumas, neviltis ir egzaltacija, mitologija ir politika, liaudiška kaimo fantastika ir miestietiški buffa nutikimai – romantizmas apėmė visą gyvenimą. Austrų ir vokiečių simfonistų siaučiančios harmonijos, muzikinės dramos ir netgi Ein Bühnenweihfestspiel (Bairoito scenos konsekracija), verizmas, bethoveniškos ambicijos, srūvančios iš Prancūzijos (Hectoras Berliozas), saviti ataidėjimai iš Čekijos, Vengrijos, Lenkijos, Danijos, Norvegijos, Suomijos, Olandijos.

 

Vis dėlto, nepaisant šitokios įvairovės, negali nestebinti dviejų muzikinių kultūrų paralelės ir panašumas. Jos abi ryškiausiai iškilo tik romantizme. Jos abi transformuotą romantizmą (postromantizmą ar impresionizmą) dėl visai skirtingų priežasčių kultivavo dar ilgai, gerokai po 1945-ųjų, kai likusioje Europoje dominavo jo didenybė Avangardas. Nepaisant tokių paralelių, postromantizmo likimas, palankumas šioms idėjoms skleistis abiejose terpėse XX a. buvo labai skirtingas. Tos muzikinės kultūros – tai Rusija ir Didžioji Britanija. Iki pat romantizmo Rusija nebuvo sukūrusi jokios ryškesnės profesionaliosios muzikinės kultūros. Didžioji Britanija – po Renesanso (Thomas Tallis, Williamas Byrdas) ir ankstyvojo baroko (Henry Purcellas) – galima sakyti, taip pat. Šis tekstas skirtas vienam nuostabiam britų kūrėjui – Granville’ui Bantockui (1868–1946). Visų neįtikėtinų paralelizmų tarp rusiško bei britiško romantizmo neišnagrinėsime. Vis dėlto, jei reikėtų atrasti rusiškąjį Bantocko analogą, tai būtų Nikolajus Rimskis-Korsakovas (1844–1908).

Giedrius Alkauskas

Keli postromantinės atminties štrichai

Arba netikėta pažintis su danų kompozitoriumi Louisu Glassu

Kai 1838-aisiais Robertas Schumannas nuvyko į Vieną, iš ten parsivežė vieną apdulkėjusią neįprastą partitūrą. Taip dešimt metų po jos autoriaus mirties – o jis buvo vienietis Franzas Schubertas – pirmą kartą nuskambėjo devintoji, Didžioji, C-dur simfonija, ankstyvojo romantizmo manifestas, kurio svarbą sunku pervertinti, kurio išsišakojimai ir kerai persmelkė visą romantizmą iki pat Brucknerio, Dvořako ir Borodino. Dar beveik trisdešimt metų praėjo, kol George’as Grove’as ir Arthuras Sullivanas 1867 m. surado kitas septynias simfonijas, keletą operų, mišių ir daugybę kitos pamirštos Schuberto muzikos.


Gali atrodyti, kad Schuberto istorija nėra įmanoma skaitmeniniame, nerimo ir greitos informacijos paieškos persmelktame amžiuje. Deja, jautrių ir kūrybingų žmonių gyveno gerokai daugiau, nei į juos visus įsigilinti mes turime laiko. Ir kiek daug gali priklausyti nuo vieno žmogaus pastangų! Vernonas Handley – žymus britų dirigentas, po ilgų metų darbo propaguojant britų kompozitorių kūrybą, pasakė: „Deja, per greitai buvo peršokta nuo XIX a. pabaigos prie avangardo“ (t.y. po 1945 m. sukurtos muzikos).