Keli postromantinės atminties štrichai

Kai 1838-aisiais Robertas Schumannas nuvyko į Vieną, iš ten parsivežė vieną apdulkėjusią neįprastą partitūrą. Taip dešimt metų po jos autoriaus mirties – o jis buvo vienietis Franzas Schubertas – pirmą kartą nuskambėjo devintoji, Didžioji, C-dur simfonija, ankstyvojo romantizmo manifestas, kurio svarbą sunku pervertinti, kurio išsišakojimai ir kerai persmelkė visą romantizmą iki pat Brucknerio, Dvořako ir Borodino. Dar beveik trisdešimt metų praėjo, kol George’as Grove’as ir Arthuras Sullivanas 1867 m. surado kitas septynias simfonijas, keletą operų, mišių ir daugybę kitos pamirštos Schuberto muzikos.

Gali atrodyti, kad Schuberto istorija nėra įmanoma skaitmeniniame, nerimo ir greitos informacijos paieškos persmelktame amžiuje. Deja, jautrių ir kūrybingų žmonių gyveno gerokai daugiau, nei į juos visus įsigilinti mes turime laiko. Ir kiek daug gali priklausyti nuo vieno žmogaus pastangų! Vernonas Handley – žymus britų dirigentas, po ilgų metų darbo propaguojant britų kompozitorių kūrybą, pasakė: „Deja, per greitai buvo peršokta nuo XIX a. pabaigos prie avangardo“ (t.y. po 1945 m. sukurtos muzikos).

Taip ir vyksta paskaitos muzikos akademijose: Wagneris, Franckas, Musorgskis, Bruckneris. Neriame į XX a. – Skriabinas, Mahleris, Richardas Straussas, Stravinskis. Ir staiga – antroji Vienos mokykla (1903–1925), o nuo jos jau driekiasi gijos į 1945-uosius ir vėlesnius metus, į patį avangardą. Lyg ir viskas aišku – transformacija buvo tokia. Tiesa, yra unikalių kūrėjų, sukūrusių visiškai savitą romantizmo, modernizmo ir archaikos (liaudies muzikos) amalgamą – Bartókas, Vaughanas Williamsas. Apmąstant tą laikotarpį, nuskamba ir kiti vardai, kita nuostabi muzika – Dukas „Burtininko mokinys“, Hindemitho ekspresionistinės operos, Poulenco koliažai ir žaidimai stiliais, Respighi „Romos pinijos“, šiaurės dvelktelėjimai Nielseno ir Sibelijaus kūryboje, rusai Rachmaninovas ir Kalinikovas, austras Wolfas, nuostabieji lietuviai Gruodis ir Jakubėnas.

Ir štai vieną kartą iš muzikos įrašų parduotuvės parsinešiau keturias amerikiečių minimalisto Philipo Glasso simfonijas – 2-ą, 3-ią, 5-ą ir 6-ą. Ir – o siaube! – tik namie pamačiau, kad nusipirkau visai ne tai, ko norėjau. Penktosios ir šeštosios simfonijų autorius buvo visai ne tas Glassas, o kažkoks kitas, Louisas Glassas (1864–1936), danų kompozitorius.

Tokia yra istorijos pradžia. Negaliu papasakoti šios istorijos pabaigos – ji tik įsibėgėja. Joje – danai H. Børresenas ir A. Enna, suomiai L. Madetoja, U. Klami ir E. Melartinas (šešios simfonijos, išleistos firmos „Ondine“), švedai W. Stenhammaras ir E. Kallstenius, olandas J. Wagenaaras, austrai bei vokiečiai E. Rudorffas, F. Weingartneris, E. von Reznicekas, F. Woyrschas, R. Wetzas, W. Furtwängleris. Atskira labai ilga kalba būtų apie britus – F. Deliusą, A. Baxą, G. Bantocką, W. Waltoną, G. Holstą, J. Irelandą, G. Finzi, P. Warlocką, A. Ketèlbey, E. Baintoną.

Postromantizmas... Štai tas žodis! 1905–1935 metais sukurta muzika. Muzika, kuri dar remiasi į romantizmo įvaizdžius, mitologiją, epinius įvykius, kurią įkvepia nuožmūs šiaurės peizažai ir gaivus orientalizmas, ir drauge – tai kino amžiaus muzika, kai veiksmas turi vykti nuolatos, vieną sceną keičia kita, nes kitaip klausytojui bus nuobodu. Štai, Reinoldo Gliero trečioji simfonija „Ilja Muromietis“ (1911). Epiniai įvykiai, didžiulė autoriaus ambicija, bet talentas tą ambiciją atitinka, tad lieki sukrėstas – „...ir nuo to laiko dingo karžygiai mūsų Žemėje...“. Taip pat ir (muzikine kalba niekuo nepanaši į Gliero simfoniją) Prokofjevo opera „Meilė trims apelsinams“ (1926) – pats autorius jos veiksmo intensyvumą ir kaitą lygino su kinu.

Postromantizmo muzika – tai muzika, kuri, esu tikras, didžiajai daliai „filharmoninės publikos“ nepaprastai patiktų! Šiuo terminu avangardo kūrėjai ir mėgėjai – šiek tiek iš aukšto, bet šiltai, nors ir globėjiškai – vadina tuos, kurie eina klausytis į filharmoniją romantizmo epochos muzikos; o man terminas „filharmoninė publika“ skamba kaip didelis komplimentas. Bet tas minėtasis šuolis į avangardą buvo toks staigus, avangardo atstovai buvo tokie įtakingi, pasitikintys, drąsūs ir kartais įžūlūs, o kartu ir baisiųjų karų traumos buvo tokios skausmingos, kad reikėjo, jog atsirastų tokie žmonės kaip jau minėtasis dirigentas Vernonas Handley, kuris po 30 metų neskambėjimo koncertuose pradėjo propaguoti Baxo muziką. Kartą paklausęs Baxo 5-osios simfonijos lieki didžiai suglumęs – kaip tai? Trisdešimt metų to niekas negrojo?! Arnoldo Baxo, Granville’io Bantocko ir Louiso Glasso muzika dėl šios priežasties – kokybės, talento ir žinomumo disproporcijos – nepaprastai stebina, ir net po daugybės melomanijos metų verčia daug kuo abejoti.

Vis dėlto, atsitiktinai nusipirkęs to kito Glasso muzikos, ilgai jos neklausiau, nes buvo nemaža tikimybė rasti tai, ką anglai vadina run-of-the-mill, arba „pagaminta malūne“ (ne itin įdomi ir įkvėpta muzika, panašios į ją daug girdėta, kad ir ką žodžiai „įdomi ir įkvėpta“ reikštų konkrečiam klausytojui). Ir iš tiesų, dalis postromantizmo muzikos, tenka pripažinti, tikrai netoli tepažengusi nuo romantizmo, jai stinga ryškesnio originalumo, savitumo ir skaidrumo. Bet pagaliau pasiklausęs Louiso Glasso likau sukrėstas. Tada ilgai negalėjau išjungti grotuvo, negaliu to padaryti iki šiol.

Pirmoje kompaktinėje plokštelėje įrašytos dvi simfonijos – Nr. 5 C-dur, op. 57, „Svastika“ (1919) ir Nr. 6, op. 60 „Skjoldungeaet“ (1926) (Skyldingų, danų mitinių herojų, gimimas). Pirmoji jų buklete aprašoma kaip „idilinė, pastoralinė simfonija“, nors muzika visai nesentimentali, o labai įsimenama, herojinė, pilna patoso. Lėtoji dalis kažkodėl primena muziką iš senųjų animacinių filmų. Ir apskritai, abi šios simfonijos labai tiktų įgarsinti filmą, kuriame pateikiama saga, legenda, svarbus mitinis ar kosmogoninis įvykis. Patosas ir ambicija nėra komplimentai, jei autoriaus talentas ir jautrumo lygis tos ambicijos nesiekia. Bet yra daug pavyzdžių, kur milžinišką ambiciją talentas – ką ten talentas, genijus! – atitinka. Kad ir Antonas Bruckneris – dalies muzikos gerbėjų nuomone, didžiausias visų laikų kompozitorius. Kaip kad dalis melomanų Vienoje mano, jog geriausia visų laikų, visų tautų opera – tai Richardo Strausso „Moteris be šešėlio“ („Die Frau ohne Schatten“). Bet, kaip rodo simfonijų pavadinimai, Glasso ambicijos irgi buvo didžiulės. Liūdniausia (dėl to, kad mažai kas šią muziką žino) ir skaidriausia (dėl to, kad ji vis dėlto yra!), kad ir šiuo atveju talentas atitinka ambiciją. Tai, kad 1905–1935 m. muzika mums asocijuojasi su epiniais pastarųjų dešimtmečių filmais, tikrai nėra nieko keisto. Užtenka pajusti, kiek stipriai Holivudo muzika sėmėsi iš anglų Holsto, Vaughano Williamso postromantizmo.

Antroje kompaktinėje plokštelėje įrašyta Glasso simfonija Nr. 3 D-dur, op. 30 „Miško“ (1901), ir siuita simfoniniam orkestrui „Vasaros gyvenimas“ (1902). Taip, Glassą smarkiai paveikė Bruckneris, bet jis sugebėjo gilią Brucknerio filosofiją pakeisti švelniu ilgesiu, gamta, mitologija, žaismingumu, o kartu išsaugoti patosą. Glassas taip apibūdina simfoniją: „Mano trečioji D-dur simfonija gimsta iš mūsų besikeičiančių jausmų, kai mes ieškome vienatvės ir leidžiame tik jai vienai mums kalbėti. (...) Lenktyniaujantys debesys, vėjo dvelktelėjimai, lapų čežėjimas; mėnulis, kuris retkarčiais apšviečia supuvusius medžių kelmus – visa tai mus priverčia patikėti nematoma aplink visur esančia gyvybe.“ Muzika tikrai turi kai ką bendra ir su Juozo Gruodžio kūriniais, ypač baletu „Jūratė ir Kastytis“ (keista, bet Gruodis su Glassu ir išoriškai šiek tiek panašūs). Kito kūrinio pavadinimas – „Vasaros gyvenimas“ – taikliau pačios muzikos apibūdinti jau niekaip negali. Prierašas kompaktinėje plokštelėje – „pirmasis įrašas“ – dar kartą sukrečia. Nejaugi tikrai pirmasis? Ar mano muzikinis skonis labai specifinis, ar netiesa yra tai, kad spalvomis ir jausmų paletės subtilumu ši siuita galėtų konkuruoti kad ir su Griego „Peru Giuntu“? „Vasaros gyvenimo“ muzika – tai koliažo pagrindu suręstas audinys, kurio temos yra kaip nepriklausomi, vaiskūs ir nuolat vienas kitą mainantys vasaros dvelktelėjimai. Kartais girdisi intonacijos, panašios į ankstyvuosius Prokofjevo baletus („Juokdarys“, „Sūnus palaidūnas“ bei „Plieno šuolis“) – na, aišku, Glassas kūrė pirmiau už Prokofjevą. O vienu metu keletą kartų nuskamba tema, taip jaukiai primenanti Viačeslavo Ganelino dainą „Žozefina“ iš Arūno Žebriūno filmo „Seklio Kalio nuotykiai“...

Leidybos įrašų firma cpo (Classic Produktion Osnabrück) yra suplanavusi visų šešių Glasso simfonijų leidybą. Kad suprastume, koks beribis yra muzikos pasaulis, užtenka vien pavartyti cpo katalogą, kur postromantizmo muzika užima labai svarbią vietą. Aišku, tokių įrašų leidyba nebūtų įmanoma, jei Vokietijos ir Skandinavijos orkestrai nebūtų remiami savo šalių ir žemių vyriausybių.

Trečiojoje kompaktinėje plokštelėje, kurią turiu (kaip ir antroji, išleista firmos cpo), įrašytas sekstetas styginiams G-dur, op. 15, ir fortepijoninis kvintetas C-dur, op. 22. Taip, filosofijos Glasso muzikoje tikrai mažai – jei filosofija nelaikytumėm mitologijos, ir kiek gali simfoninėje muzikoje iš viso nebūti filosofijos. Bet tuos, kurie vertina momentinius įspūdžius, kažkokius keistus ataidėjimus, sakmes, poeziją, Glasso muzika nustebins. Eskapizmas nėra tik gynybinis mechanizmas, tai kartais yra ir tvirta vertybinė deklaracija. Štai Pirmojo pasaulinio karo metais sukurta Granville’o Bantocko „Hebridų simfonija“ yra nuostabus to pavyzdys. Glasso muzikoje, bent jau turimose trijose kompaktinėse plokštelėse, – ir, sprendžiant iš visko, tai yra dėsnis su greičiausiai labai mažai išimčių, – nėra nė vieno nuobodaus takto! Ir visa tai daug kartų perklausius norisi stoti greta Vernono Handley’aus ir kiek leidžia jėgos prisidėti prie postromantizmo muzikos sklaidos. Posakis, kad ši muzika to verta, – gerokai per blankus.