Birutė Mar monoteatrą puoselėja jau daug metų. Dažniausiai, kad ir kokią literatūrą ar temą pasirinktų, ji koncentruojasi į jautrumą ir jausmingumą, ir taip yra papasakojusi ne vienos žinomos moters meilės ar kančios istoriją. Bet tapatintis jai teko ne tik su moterimis – bene įsimintiniausias pavyzdys yra Sofoklio „Antigonės“ pastatymas, kur aktorė-režisierė viena pati suvaidino visus pagrindinius veikėjus. Naujausiame savo darbe „Dostojevskio angelai“ Birutė Mar taip pat ėmėsi iššūkio manipuliuoti skirtingais personažais. Pasirinkusi penkis įvairių Fiodoro Dostojevskio tekstų veikėjus, aktorė pirmu asmeniu papasakojo trumpas jų istorijas.
Spektakliui pasirinkti personažai labiausiai susiję laukimo aspektu. Visi penki laukia: Nastenka – grįžtančio mylimojo, kunigaikštis Myškinas – žmogiško artumo, Stavroginas – atpirkimo, Grušenka – savo mylimojo ar bent nelaimingos meilės pabaigos, o paskutinis scenoje prabylantis berniukas iš „Berniuko prie Kristaus eglutės“ laukia šviesos ir gėrio, kurio šiame pasaulyje jam nėra. Visų penkių laukimo rezultatai skirtingi. Kaip skiriasi ir spektaklio žiūrovų naujos istorijos laukimas. Mat kelias minutes pasidžiaugus jausmingu ir iliustratyviu Nastenkos monologu, galima toliau džiaugtis jos istorija arba laukti kito monologo, tikintis, kad jis bus ne toks iliustratyvus. Ar tiesiog stebėti itin arti publikos vykstančias aktorės transformacijas (spektaklis rodomas Rusų dramos teatro Mažojoje salėje, tad galima matyti ir aktorės akis, ir trūkčiojantį skruostą).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nors Nerijus Erminas pristato dvi instaliacijas, galerijos „AV17“ architektūra jas sujungė į vieną patirtį. Anotacijoje kalbama apie kasdienių daiktų slepiamas reikšmes, „kurių iš tiesų nėra“, prisidengiant jau gerokai nudėvėta simuliakro sąvoka – tegu filosofas Jeanas Baudrillard’as paaiškina, kodėl apčiuopiamų daiktų ir vaizdų gausa tik stiprina jausmą, kad tikrovę darosi vis sunkiau apčiuopti. Sąvokų orientyrai galbūt padeda į šalia Aušros vartų esančią galeriją netyčia užklydusiam turistui, čia neradusiam įprastų meno kūrinių, – padeda pateisinti žemais laiptų skliautais ir įėjimų arkomis nubruožtą viršugalvį ir įsigytą gumbą. Tačiau mes atmeskime visa tai – daiktų pokalbiai šioje vaiduoklių erdvėje veikia kitaip. Ypač kai būni su jais vienas (ar beveik vienas) rūsyje.
Viršuje sukonstruotas daiktiškas memento mori. Nedidelėje užkulisinio kambario erdvėje dominuoja tarp stiklų įspraustas kaukolės piešinys. Pamačiusi kiauše pramuštą didoką skylę, mintyse jai pritaikau į sieną atremtus pagalius – du plonus metalinius ir vieną storą cementinį, lyg būčiau nusikaltimą tirianti detektyvė. Aišku, nustatyti tikrąjį nužudymo įrankį – ne mano nosiai, bet ne tai svarbu. Įdomiau, kad kaukolė sena – seniai įvykusio mirties fakto liudijimas, nežinia kieno mirties, nuasmenintos, abstrakčios. Prisimenu, kaip prieš keletą metų vykusios akcijos „Darom“ metu miškelyje prie Rasų kapinių grėbstydamos lapus su drauge atidengėme negiliai užkastus palaikus – tai buvo išardytas žmogaus kūnas, švarūs kaulai, tarsi nuvirti puode. Apėmė tikra „detektyvinė karštinė“. Atvažiavę policijos tyrėjai nuvylė pasakę, kad čia tikriausiai perlaidojimas, taigi – seni kaulai, sena mirtis. Jaudulys atlėgo. Kažką panašaus pajutau ir tyrinėdama viršutinę Ermino instaliaciją „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ – šiurpus perspėjimas apie būties laikinumą nugrimzdo į praeitį.
Vilniaus miesto savivaldybės choras „Jauna muzika“ Šv. Velykų proga, kaip ir kasmet, miestelėnams ir sostinės svečiams dovanojo koncertą, kuriame parengė ilgai lauktą šiandien žymių ir reikšmingų kompozitorių kūrinių programą. Tai buvo taip puiku ir šventiška, jog ant Šv. Kotrynos bažnyčios įėjimo trūko tik didžiulio impozantiško kaspino, kokie rišami dovanojant didingas dovanas. Tai buvo tikra dovana – viename koncerte persipynė tokių kūrėjų pavardės kaip Johnas Taveneris ir Davidas Langas, nugriaudėjo lietuviškos premjeros „sprogimas“ (beveik tiesiogine prasme), kurio kaltininkas buvo Gintaras Sodeika, ir vienoje scenoje pasirodė du neginčytinai ryškūs ir žavūs Lietuvos muzikantai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, profesoriai – kompozitorius Vaclovas Augustinas ir pianistas Petras Geniušas.
Koncertą pradėjo ankstyvojo baroko kompozitoriaus Heiricho Schützo (aranžuotas V. Augustino) velykinis choralas „Teesie Tavo valia, Valdove“. Kaip koncerto preliudą pristatė pats choro vadovas, tai „intertekstualus pagarbos ženklas Schützui. Muzika iš H. Schützo oratorijos „Die Sieben Worte Jesu Christi am Kreuz“ antros dalies Symphonia, o tekstas iš Johanno Sebastiano Bacho „Jono Pasijų“ choralo „Dein Will gescheh“. Originali Schützo muzika šiek tiek pedalizuota.“ Kaip kompozicija, pirmoji koncerto giesmė nebuvo labai įsimenantis pavyzdys, tačiau choras pademonstravo puikų garsą ir padėjo publikai „įeiti“ į koncertą emociškai.
![]() | ![]() | ![]() |
Ėjau į Vilniaus dailės akademijos „ARgenTUM“ galerijoje eksponuojamą Aistės Kanapickaitės, šiuo metu studijuojančios VDA magistrantūroje, mozaikos miniatiūrų parodą „Mažas žmogus“ daugiau nei dešimt kartų. Ir vis grįždavau. Grįždavau, žiūrėdavau iš arti, iš toliau (iš labai arti, žinoma, atrodė tik dar įdomiau), ieškodama to pavadinime minimo mažo žmogaus. Ir kuo daugiau aš į tuos iš skaldyto stiklo, lyg kokių brangių rubinų ir matinio marmuro gabalėlių sudėliotus, portretus žiūrėjau, tuo jie man didesni rodėsi.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ – tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas. Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai – ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika. Viskas.
Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis. Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės – Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį – Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius. Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką. Tiesa, nė vienas iš tėvų čia jau nebeveikia (ir Saulė paliekama ramybėje), tačiau jie pamoko išsigandusią Alesiutę, vadinasi, našlaitės versija nebetinka.
![]() |
Kai 1985-aisiais Argentiną sudrebino Puccio šeimos skandalas, Pablo Trapero buvo paauglys. Suaugęs jis pradėjo rinkti medžiagą apie šeimą, kurios tėvas ir sūnūs vogė žmones, kankino juos savo namo rūsyje ir žudė, išpirką pasilikdami sau. Kiti šeimos nariai apie viską žinojo, bet apsimetė, kad nemato ir negirdi, kas vyksta namuose. Trapero gyveno netoliese ir prisiminė, kad dauguma kaimynų tikėjo Arquímedeso Puccio žodžiais, esą jis nekaltas. Teisme jis viską neigė.
Filme „Klanas“ (Argentina, Ispanija, 2014) Trapero tiksliai laikosi faktų ir rodo tik tuos nusikaltimus, kurie buvo įrodyti teisme, nors akivaizdu, kad jų buvo ir daugiau. Režisierius tiksliai įvardija visas žinomas datas, vardus ir pavardes, detales, tačiau nekuria tradicinio filmo apie nusikaltimą. Trapero nerodo gaudynių, policijos tyrimo, teismo proceso. Didžioji veiksmo dalis klostosi namuose: šeima tradiciškai meldžiasi atsisėdusi prie pietų stalo, giria motinos pagamintus valgius, tėvas padeda dukterims ruošti namų darbus. Atrodo, kad šios idilės negali sudrumsti niekas, net vonioje ar rūsyje slepiami surakinti žmonės. „Klanas“ – tai bandymas į blogį pažvelgti iš vidaus, suprasti tuos psichologinius mechanizmus, kurie priverčia paklusti tėvui ar bet kuriam autoritetui. Tai ir dar vienas pasvarstymas apie blogio banalumą, nors Arkimedą suvaidinęs Guillermo Francelle neįtikėtinai tiksliai atskleidžia to banalaus blogio dviprasmiškumą. Šeimos tėvas puikiai moka manipuliuoti ne tik savo vaikais, kuriems yra visokeriopo saugumo garantija. Vėliau paaiškės, kad tai apgaulė. Kai prokuroras pasiūlys visą kaltę prisiimti sau ir išgelbėti kitus šeimos narius, tėvas atsisakys. Tai vienas įsimintiniausių filmo epizodų. Jis leidžia maksimaliai priartėti prie to absoliutaus blogio, kuris ir domina filmo kūrėjus.
![]() | ![]() |
Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.
![]() | ![]() |
Kas dveji metai Birštone vykstantis džiazo festivalis šiemet jau devynioliktą kartą sukvietė šios muzikos gerbėjus ir atlikėjus po Birštono kultūros centro stogu. Taip jau susidėliojo, kad šis renginys yra skirtas lietuviško džiazo muzikai ir užsieniečius čia išgirsi tik drauge su mūsų žvaigždėmis. Nors aš dar menu laikus, kai šioje scenoje su savo kolektyvais muzikavo Europos džiazo legendos Davidas Gološčiokinas (Rusija), Zbigniewas Namysłowskis (Lenkija), Davidas Azarianas (Armėnija), Olga Piraga (Latvija) ir daugelis kitų. Dabar tai – Lietuvos džiazo atlaidai, į kuriuos plaukia ne tik mūsų šalies teoretikai, kitų festivalių organizatoriai, bet ir svečiai iš Vokietijos festivalių, Duisburgo filharmonijos, kitų šalių apžvalgininkai ir fotografai.
Prieš pirmąjį festivalio koncertą penktadienio vakare stiprokai nulijo ir pasirodė saulė, kuri atnešė gerą nuotaiką. Kaip ir prieš dvejus metus, mus pasitiko kultūros centro prieigose pražydę įvairiaspalviai krokai. Festivalis prasidėjo labai solidžiu trimitininko Vytauto Skudo projektu „Remembering Miles Davis“, kuriame trimitu grojo Vytautas Skudas, saksofonu Remigijus Rančys, fortepijonu Paulius Zdanavičius, gitara Paulius Volkovas, bosine gitara Domas Aleksa, o mušamaisiais Linas Būda. Beje, visai neseniai girdėjau V. Skudo koncertą pagal Cheto Bakerio kūrybą. Yra gan rizikinga kurti savo muzikinius projektus remiantis tokių žinomų muzikų kūryba. Ji tiek ryški, kad kartais gali būti sunkoka nenublankti. Tą susirūpinimą išduodavo rimta muzikantų veidų išraiška. Tačiau Vytautas to neišsigando ir šiuo atveju Mileso Daviso muzika suskambo kitaip, bet gražiai. Galbūt kiek daugiau buvo galima išnaudoti puikų R. Rančio saksofoną, kartais trūko ir paties Vytauto trimito, labai gražūs buvo fortepijono solo epizodai ir kaip visada nepakartojamas Linas Būda.
Gitaristo Prano Kentros tarptautinis kvartetas, kuris, prisijungus violončelei, kartais virsdavo kvintetu (Lietuva, Nyderlandai, Bulgarija), pademonstravo gražaus balso vokalistę Hiske Oosterwijk, vieną geriausiai vertinamų Olandijos bosininkų Marką Haanstrą ir bulgarų būgnininką Stefaną Goranovą. Man šiek tiek pritrūko stilistinio vieningumo tarp kompozicijų ir muzikos vientisumo. Nors gal tai tik klaidingas pirmas įspūdis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Man didelė garbė, kad kartu su Mariumi Ivaškevičiumi esu apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šis apdovanojimas mane labai pradžiugino ir, turiu pasakyti, išties nustebino. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad po pirmųjų triuškinančių „Didžio blogio“ recenzijų viskas taip apsivers: spektaklis nominuojamas ir net apdovanojamas. Esu nepaprastai laimingas, kad komisija balsavo už mūsų spektaklį. Tai puikus mūsų visos grupės ir ypač nuostabių aktorių darbo pripažinimas. Ačiū jums.
Tai galėtų būti mano padėkos žodis, kurį būčiau taręs per apdovanojimų ceremoniją. Veikiausiai būčiau norėjęs pasidalinti savo džiaugsmu su kūrybine grupe, jei tik atsakingi asmenys būtų mane informavę apie nominaciją ir apdovanojimą ar bent pakvietę į ceremoniją.
Po premjeros mes išsiskyrėme su gerais jausmais, todėl norėčiau, kad kas nors man paaiškintų, kas atsitiko.
![]() |
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Krystiano Lupos sukurto spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjera įvyko pernai, per tarptautinę Teatro dieną. Prabėgus lygiai metams, šių metų teatralų šventės metu spektaklis jau šventė pergalę „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje, kur pelnė keturis apdovanojimus, tris iš jų svarbiausiose kategorijose: geriausio režisieriaus (Krystian Lupa), geriausio pagrindinio aktoriaus (Valentinas Masalskis) ir geriausios pagrindinės aktorės (Eglė Gabrėnaitė). Kovo pabaigoje spektaklio kūrėjus pasiekė dar viena svarbi žinia – patvirtintas „Didvyrių aikštės“ dalyvavimas viename didžiausių ir seniausių Avinjono teatrų festivalyje.
Šiemet Avinjono festivalis vyks 70-ąjį kartą ir tęsis nuo liepos 6 iki 24 dienos. Kasmet 20 skirtingų vietų – tiek salėse, tiek erdvėse po atviru dangumi parodoma nuo 30 iki 40 spektaklių. Neformalesnėse erdvėse pristatomi ir netradicinių meninių formų pasirodymai – miuziklai, šokio, lėlių spektakliai, performansai ir kt. Šiemet festivalio metu bus parodytas 51 spektaklis iš įvairių pasaulio miestų – nuo Niujorko iki Damasko, nuo Monrealio iki Tokijo, nuo Maskvos iki Beiruto. Lietuviai šiemet bus vieninteliai svečiai iš visos Rytų Europos. Šalia garsių režisierių – Krystiano Lupos, Kirilo Serebrenikovo, Ivo van Hoveʼs, Angélicos Liddell, Amoso Gitaï – festivalio afišose įrašyti jaunų, bet jau žinomų teatro menininkų Thomaso Jolly, Julieno Gosselino, Jeano Bellorini, Aurélieno Bory, Arnaud Meunier ir kitų vardai.
![]() |