Ko tikėjausi sužinojusi, jog naujamiestyje atidaroma nauja galerija? Kelių kambarėlių baltomis sienomis, daugiabučio namo, pirmo aukšto vitrininiais langais... Tad birželio 7 d. Vilniuje Teatro gatvėje atsidariusi galerija „SHCH“ nustebino. Tai – kelių šimtų kvadratinių metrų industrinio stiliaus angaras, pasislėpęs namų kiemuose, kurį pasiekti galima kirtus Reformatų parką. Jame eksponuojami kūriniai laisvai siūbuoja nuleisti nuo geležinių sijų, be to, pakanka vietos patogiai atsitraukti ir juos apžiūrėti iš toliau. Jau po apsilankymo „SHCH“ perskaičiau, jog galerija nusprendusi neprisirišti prie konkrečios vietos („Galime atsirasti ir „ŠiČia“, ir „ŠiČia“), tai ir suteikė jai pavadinimą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Kai bandai prisiminti dvidešimt Vilniaus festivalio vasarų, kaip viršūnės iškyla jo inicijuoti specialūs naujų lietuvių kompozitorių kūrinių užsakymai. Be festivalio turbūt neturėtume nei Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“, nei Vidmanto Bartulio oratorijos „Nelaimėlis Jobas“, Algirdo Martinaičio „Pietos“, „Muzikinės aukos“, Ramintos Šerkšnytės kūrinio „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ ar Mindaugo Urbaičio baleto „Acid city“. Čia surengti V. Bartulio, M. Urbaičio, Onutės Narbutaitės autoriniai koncertai. O štai Faustui Latėnui pasisekė net du kartus – jo autorinį girdėjome 1998-aisiais ir šiemet, autoriui svarbios sukakties metais.
Fausto Latėno kūryba yra puikiausias pavyzdys, kad šiandienos muzika gali būti klausoma daug kartų. Apima savotiškas azartas, kai eini į koncertą, kurio muziką beveik moki atmintinai, ir vis tiek tikiesi kažko naujo. Tokio koncerto privalumai yra tai, kad bent dvi dedamosios jau būna užtikrintos – atlikėjai žino, kaip groti, ką toje muzikoje akcentuoti, klausytojai – kaip klausyti, o vertintojai vis tiek turi atrasti kažką naujo. Negali parašyti to paties, nes laikas jau būna kitas ir neišvengiamai išryškėja nauji dalykai. Štai klausydamasi šį sykį suvokiau, kad Latėno kūrybos metodui labai tiktų terminas iš vieno O. Narbutaitės kūrinio pavadinimo – skiautinys. Niekada negali numatyti, kas bus „susiūta“ ir atsidurs greta, bet prilips kaip čia buvęs. Toks metodas puikiai atitinka gyvenimo kaleidoskopą. Klausant pirmą kartą daug kas būna netikėta, sukelia prasminių šifruočių poreikį, o vėliau jau gali stebėti, kaip tai padaryta.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Spėju, suprantate, kad apie Gintaro Znamierovskio kūrybą kalbėti nėra paprasta. Paliksiu skliausteliuose faktą, kad su šia paroda gyvenu jau beveik mėnesį, diena iš dienos, tiesa, dažniausiai kalbuosi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, – sakau, – o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo. Su autoriumi kalbamės ne taip vienpusiškai (pašnekesius apie dalgius, piktžoles ir religiją paliksiu skliausteliuose), nors kalbos apie meną, na, tą puikiai žinote... Bet aptarusi Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčias schemas, lyg slaptus karkasus, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius, pabandysiu pasinaudoti ir Znamierovskio paveiksluose viską laikančiomis ir sujungiančiomis, dažniausiai juodomis Pieto Mondriano linijomis, kartais virstančiomis katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais – Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių. Turbūt nereikia sakyti, kad Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėję iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t. Apsimesiu, kad plėstis neleidžia tik šio nedidelio straipsnio formatas...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Aną savaitę taip ir neparašiau, kad LNK sekmadieniais rodo naują britų serialą „Karas ir taika“ pagal Levo Tolstojaus romaną. Britai serialą išliaupsino, bet ar verta jam skirti šešis sekmadienio vakarus, nes sudėjus visas begalines reklamas reiktų praleisti prie televizoriaus nuo 20.35 iki pat 22 valandos? Pasižiūrėjau ir nepajutau susierzinimo, kuris ištinka, kai Holivudo filmuose rusų aristokratai šaukštais valgo ikrus, dėvi, švelniai tariant, keistus kostiumus ir kažkodėl primena Vladimirą Leniną. Nors pirmoje serijoje Tolstojaus apmąstymų neišgirdau (skaičiusiam romaną bene keturis kartus, jie man išlieka svarbiausi), prabangos ir bučinių buvo aiškiai pernelyg daug, kai kurie kostiumai net iš kito laiko, bet pasižiūrėti verta. Serialas akivaizdžiai skirtas jauniems žiūrovams. Net pradėjau svajoti, kad kai kurie iš jų gal perskaitys romaną. Juk po to, kai BBC radijas perskaitė Vasilijaus Grosmano romaną „Gyvenimas ir likimas“, britai puolė ieškoti rašytojo knygų. Kitas klausimas, ar bėgs lietuviai ieškoti Tolstojaus, ar tik žavėsis Vilniaus vaizdais ir lietuviška masuote. Tačiau už lietuvišką įgarsinimą LNK tikrai galima pagirti.
![]() | ![]() | ![]() |
Į parodą neambicingu, užtat nepretenzingu pavadinimu „8“ pirmiausia ėjau dėl gerai pažįstamos Marijos Šnipaitės, taip pat dėl šiek tiek pažįstamo Jono Aničo. Kitos pavardės nesakė nieko, bet pirmosios dvi žadėjo asmenine ir kolektyvine atmintimi penėtus objektų ir vaizdų rebusus. Pasirodė, jog tai dar VDA studijuojančių ir neseniai baigusių skulptorių ir fotografų paroda, kuruota „iš apačios“ – Jono Aničo, vietinio (AV17) galerijoje. Galerija nuosekliai, nors gal ne iki galo sąmoningai kuria savo, kaip vis dar sugebančios nustebinti hibridinės erdvės, reputaciją. Juvelyrikos galerija turistinėje gatvėje, į kurią įėjęs ir pasakęs slaptažodį „aš į parodą“ galėsi apeiti vokiečių turistus ir tau bus atvertos galinės durys, o pro jas pateksi į dvi šiuolaikiniam (objekto) menui skirtas salytes ir panirsi į senamiesčio mūro suteikiamą atsiribojimą.
Asmeninio ir kolektyvinio santykis, viliojantis ateiti pasižiūrėti Šnipaitės ir Aničo kūrinių, pasirodė būsiantis gija, jungiančia tarsi nelabai siektus jungti kūrinius. Tik šįkart šiame santykyje išryškėjo asmeninio išsilaisvinimo iš kolektyvui suturėti sukurtos kontrolės sistemų aspektas. Sauliaus Petrošiaus videodarbe „Personal“ (2010) nuogas atletiškas vaikinas suka gimnastika praturtintus ratus ant riedlentės Kalnų parko estradoje, kuri išpaišyta ženklais, skirtais padėti dainų ir šokių kolektyvų atlikėjams nepasiklysti ir nesugriauti pasirodymo kompozicijos. 2011 m. Jurgita Žvinklytė toje pačioje estradoje vykdė vyksmų ciklą pavadinimu „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“, kūnu matuodama atstumus tarp keistųjų, „ateiviams paliktų“ ženklų, tarsi siekdama įrodyti sąmokslinę aukso pjūvio teoriją (tarpai tarp ženklų atitiko įvairius jos kūno dalių ilgius). Kūno talpinimas į numatytus rėmus Jurgitos atveju atrodė analitiškas, bet susitaikantis, o žiūrėdama Petrošiaus videodarbą laukiau, kol jis išsiverš iš nužymėtų ribų. Ribų klausimas tapo atskaitos tašku, kuriuo vertinau kitus parodoje matytus kūrinius. (Artūro Liamzino siaubo filmų scenų vonios kambaryje klišes ironizuojantis videodarbas pro akis nepraslydo, tačiau liko neaišku, kodėl jie su Petrošiaus kūriniu buvo sudėti į vieną televizorių ir beveik neatskirti, paliekant žiūrovą abejoti, gal tai „Personal“ dalis.)
Nesitikėjau, kad žodis „liberalas“ Lietuvoje taps beveik keiksmažodžiu, nes primityvūs liberalizmo apaštalai ir ekologiškais produktais prekiaujančios apaštalės savo idėjas pas mus skelbia net katalikiškuose leidiniuose. „Korumpuotas liberalas“ jau skamba gana įprastai, bet lietuvių žiniasklaida ir toliau šlovina verslininkus bei bankininkus. Todėl gaila, bet kritiškas Jodie Foster filmas „Pinigų monstras“ („Money Monster“, JAV, 2016) pas mus pasmerktas likti tik ironišku, sklandžiai parašytu, nufilmuotu ir sumontuotu trileriu. Diskusijų jis nesukels, nors tikrai teikia peno pasvarstymams.
Foster taikiniu pasirinko plačius visuomenės sluoksnius kvailinančią televiziją ir tuo pačiu užsiimančius Volstryto finansininkus. Pagrindinis filmo personažas Li Geitsas (George Clooney) yra televizijos žvaigždė – biržai skirto televizijos šou „Pinigų monstras“ vedėjas. Laidoje jis gali plepėti be perstojo, šokti kartu su šokėjomis, svaidytis juokingomis replikomis ir nurodyti žiūrovams, kokias akcijas reikėtų įsigyti. Kita filmo herojė – laidos režisierė Patė (Julia Roberts) – net neapsimeta, kad laida turi ką nors bendra su žurnalistika. Ji ruošiasi išeiti iš darbo. Filme rodoma jos darbo diena, matyt, bus paskutinė. Bet tai ypatinga diena.
![]() | ![]() |
Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas, tačiau tuo pat metu jis yra tik statistinis skaičius, genetiškai panašus į visus kitus planetos žmones, žmogbeždžiones, net į salotas. Tad kas gi padaro žmogų asmenybe? Kas suteikia to unikalumo, kuriuo manome pasižymintys? Kaip elgtumėmės ir suvoktume save, jei lygiai tokių kaip mes būtų daugiau, jei būtume klonuoti? Kaip tada atsakyti į klausimą „kas aš esu“? Tokius klausimus kelia jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis, pristatydamas savo diplominį darbą – spektaklį „Skaičius“ (kurso vadovas – Gintaras Varnas).
![]() |
Po sudėtingo, daug jėgų ir pastangų pareikalavusio Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“, leidusio pajusti XIX a. pabaigos klasikinio rusų imperatoriškojo baleto dvasią, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai nėrė į ateitį ir jau tradiciniu tapusiame baleto artistų choreografinių kūrinių projekte „Kūrybinis impulsas“ pristatė 12 naujų darbų, kuriuos sukūrė 11 jau pastebėtų ir dar tik pradedančiųjų choreografų.
Penkios „Impulso“ programos, kasmet baigiantis teatro sezonui pristatomos nuo 2012 metų, – pakankamai daug, kad jau būtų galima kalbėti apie Lietuvos choreografijos nūdieną ir pagrindines kryptis. Projektą sumanė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, ir ši jo iniciatyva jau įrašyta į Lietuvos šokio istoriją. Tai svarbi paskata atsinaujinti prieš kurį laiką merdėjusiai Lietuvos choreografijai, o jos kūrėjams – raginimas pasitikėti savo jėgomis, galimybė įkūnyti savo sumanymus pasinaudojant didžiausio Lietuvoje teatro infrastruktūra (bendrą estetinį toną visiems kūriniams suteikė šviesų dailininkas Levas Kleinas). Be to, „Kūrybinis impulsas“ – ne tik choreografijos, bet ir kitų, gretutinių meninės ir vadybinės veiklos sričių laboratorija: programos organizavimas, scenografijos, kostiumų, šviesų dizaino kūryba taip pat atiduota į dalyvių rankas.
Birželio 16 d. Valdovų rūmų kieme prasidės naujas „Kino po žvaigždėmis“ sezonas. Jį atidarys amerikiečių kino klasiko Williamo Wylerio (1902–1981) komedija „Romos atostogos“ („Roman Holiday“, 1953). Pats režisierius yra pavadinęs filmą „pasaka šiuolaikine tema“. Filmas buvo kuriamas niūriais Holivudui laikais, kai vis dar siautėjo komunistų „Sapnų fabrike“ ieškojęs senatorius McCarthy’s. Todėl „Romos atostogų“ scenarijaus autorius Daltonas Trumbo buvo priverstas slėptis po pseudonimu, nes dirbti Holivude jam buvo uždrausta.
Scenarijus rėmėsi amerikiečių žiūrovų pamėgtu siužetu apie tai, kaip princesė įsimyli paprastą žmogų. Kažkokios Ruritanijos princesė, viešėdama su oficialiu vizitu Romoje, įsimyli amerikiečių žurnalistą. Ana (tai pirmasis svarbus Audrey Hepburn vaidmuo) nuobodžiauja per priėmimus, iškilmingas ceremonijas, kur jai tenka kartoti atmintinai išmoktas formules, ji svajoja pasijusti laisva nuo dvaro etiketo. Princesė sumano naktį pabėgti į miestą iš pasiuntinybės, kurioje apsistojo. Ji nežino, kad gydytojas jau suleido migdomųjų, todėl amžinajame mieste iškart prasideda nuotykiai. Mieguistą Aną namo parsiveža žurnalistas Džo Bredlis (Gregory Peck). Iš pradžių jis nežino, kas yra netikėta viešnia. Bet sužinojęs nusprendžia parašyti sensacingą reportažą apie tai, ką veikė princesė, kurios tarnai dingimą oficialiai pavadino liga. Anos atostogos truks vieną dieną, bet joms pasibaigus iškils pasirinkimo tarp pareigos ir meilės problema.
![]() | ![]() |
Styginių kvartetas „Mettis“ – prieš penkerius metus susibūrusių jaunų atlikėjų kolektyvas, intensyviai ir sėkmingai plėtojantis savo veiklą. Nors jo nariai – Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė) – manė, kad susibūrė tik kamerinio ansamblio egzaminui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai iš karto įžvelgė jų potencialą ir paskatino tobulėti, dalyvauti meistriškumo kursuose. Šiuo metu „Mettis“ – Europos kamerinės muzikos akademijos (European Chamber Music Academy – ECMA) narys. ECMA – tarptautinis aštuonias Europos muzikos institucijas jungiantis tinklas, skatinantis kamerinės muzikos tradicijų raidą – talentingiausiems kolektyvams (daugiausiai styginių kvartetams ir fortepijoniniams trio) organizuojantis meistriškumo kursus, paskaitas apie autentišką muzikos atlikimą ir kt. Aktyviai dalyvaudamas ECMA sesijose, taip pat augindamas meistriškumą ir kitur, „Mettis“ jau gali didžiuotis ir garbingu įvertinimu – gegužės mėnesį vykusiame styginių kvartetų konkurse Bordo (Prancūzija) kolektyvas buvo įvertintas antrąja premija. Ta proga su kvarteto nariais Kostu Tumosa ir Roku Vaitkevičiumi kalbamės ne tik apie konkursą, bet ir apie ECMA, autoritetus, ateities planus.
![]() |