7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

4 ir 4

Grupinė paroda „8“ (AV17) galerijoje

Eglė Juocevičiūtė
Nr. 23 (1175), 2016-06-10
Tarp disciplinų Dailė
Dovas Vyšniauskas, „Po stalu“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Dovas Vyšniauskas, „Po stalu“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.

Į parodą neambicingu, užtat nepretenzingu pavadinimu „8“ pirmiausia ėjau dėl gerai pažįstamos Marijos Šnipaitės, taip pat dėl šiek tiek pažįstamo Jono Aničo. Kitos pavardės nesakė nieko, bet pirmosios dvi žadėjo asmenine ir kolektyvine atmintimi penėtus objektų ir vaizdų rebusus. Pasirodė, jog tai dar VDA studijuojančių ir neseniai baigusių skulptorių ir fotografų paroda, kuruota „iš apačios“ – Jono Aničo, vietinio (AV17) galerijoje. Galerija nuosekliai, nors gal ne iki galo sąmoningai kuria savo, kaip vis dar sugebančios nustebinti hibridinės erdvės, reputaciją. Juvelyrikos galerija turistinėje gatvėje, į kurią įėjęs ir pasakęs slaptažodį „aš į parodą“ galėsi apeiti vokiečių turistus ir tau bus atvertos galinės durys, o pro jas pateksi į dvi šiuolaikiniam (objekto) menui skirtas salytes ir panirsi į senamiesčio mūro suteikiamą atsiribojimą.

 

Asmeninio ir kolektyvinio santykis, viliojantis ateiti pasižiūrėti Šnipaitės ir Aničo kūrinių, pasirodė būsiantis gija, jungiančia tarsi nelabai siektus jungti kūrinius. Tik šįkart šiame santykyje išryškėjo asmeninio išsilaisvinimo iš kolektyvui suturėti sukurtos kontrolės sistemų aspektas. Sauliaus Petrošiaus videodarbe „Personal“ (2010) nuogas atletiškas vaikinas suka gimnastika praturtintus ratus ant riedlentės Kalnų parko estradoje, kuri išpaišyta ženklais, skirtais padėti dainų ir šokių kolektyvų atlikėjams nepasiklysti ir nesugriauti pasirodymo kompozicijos. 2011 m. Jurgita Žvinklytė toje pačioje estradoje vykdė vyksmų ciklą pavadinimu „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“, kūnu matuodama atstumus tarp keistųjų, „ateiviams paliktų“ ženklų, tarsi siekdama įrodyti sąmokslinę aukso pjūvio teoriją (tarpai tarp ženklų atitiko įvairius jos kūno dalių ilgius). Kūno talpinimas į numatytus rėmus Jurgitos atveju atrodė analitiškas, bet susitaikantis, o žiūrėdama Petrošiaus videodarbą laukiau, kol jis išsiverš iš nužymėtų ribų. Ribų klausimas tapo atskaitos tašku, kuriuo vertinau kitus parodoje matytus kūrinius. (Artūro Liamzino siaubo filmų scenų vonios kambaryje klišes ironizuojantis videodarbas pro akis nepraslydo, tačiau liko neaišku, kodėl jie su Petrošiaus kūriniu buvo sudėti į vieną televizorių ir beveik neatskirti, paliekant žiūrovą abejoti, gal tai „Personal“ dalis.)

 

Nerijaus Junevičiaus „Miesto įvaizdžio“ (2015–2016) fotografijose užfiksuota urbanistinėje erdvėje pasiklydusių medžių vienatvė. Fotografijos sufleravo, jog nedaugeliui, kurie tokius vienišius pastebi, jie sukuria asmeninio laiko ir asmeninės erdvės oazes miesto betono dykynėje. Mato Janušonio „Pulse“ (2015) apskritas „motorinis“ veidrodis, tai nutolinantis, tai priartinantis atspindimą vaizdą (ką gerai suvoki tik žiūrėdamas į veidrodžio ribų platinamą ir siaurinamą atspindį) apskritimu aplink žiūrovą apibrėžia jo asmeninę erdvę, bet priverčia suabejoti jos ribų apibrėžtumu. Dovo Vyšniausko „Po stalu“ (2015) – įsitempęs gipsinis kiškis, paslėptas po stalu, dengtu oranžine staltiese, tariamai žvelgiantis pro ta pačia oranžine, bet šįsyk užuolaida, uždengtą langą. Deja, kiškio slėpynės nesėkmingos ir, tarsi prasikirtusios pro stalo plokštumą, išdavikiškai kyšo baltos jo ausys, švytinčios oranžiniame fone. Šįkart peržengtos asmeninės slėptuvės ribos. Tik prieš pat išeinant iš šios salės pastebėta kiek pakelta užuolaida privertė suabejoti, ar būdama (AV17) galerijoje ir manydama, jog esu saugiai pasislėpusi, nebuvau iškišusi savo ausų.

 

Giliau paslėpta antroji parodos dalis rūsyje – Marijos Šnipaitės „Budėtojas“ (2014–2016), Jono Aničo „Be pavadinimo“ (2015) ir Sauliaus Petrošiaus bei Pauliaus Aničo fotografijos. Instaliacijoje „Budėtojas“ mus pasitinka Vyšniausko zuikio mielumą primenančios, šįkart ant gražios, sausos malkos klusniai sudėtos letenėlės, pasak Marijos, nuobodžiaujančios architektūrinėje erdvėje. Architektūra sukuriama netikėtai, paprastai ir tuo genialiai – instaliacijoje atsiranda bent jau man seniai matyta stiklo blokelių sienelė, mėgta sovietinio modernizmo viešųjų erdvių interjeruose (o man asmeniškai sugadinta pradinės mokyklos ir poliklinikos tualetų). Sienelė, iš nugaros apšviesta LED lempa, tamsiame rūsyje sukuria patikimo ir nekintančio elektroninio laužo įspūdį, pastiprinamą šalia stovinčios žvakės nuo uodų. De Chirico paveikslų „laukiančią“ erdvę Marija ironizuoja, perfiltruoja per vaikystės, prabėgusios 10-ajame dešimtmetyje, prisiminimus ir aktualizuoja kontraversijas kuriančiomis lietuviško vėlyvojo modernizmo medžiagomis (stiklo blokeliai vs. malka, stiklo blokeliai vs. letenėlės iš vertingo metalo, LED lempa vs. nedeganti žvakė nuo uodų).

 

Aničo „Be pavadinimo“, susidedantis iš fotografijos ir dviejų objektų, pasakoja istoriją apie lietuviškoje skulptūroje kitas mažai apdainuotas medžiagas – vandenį ir sidabrą. „Aukštai iškilusios“ kiaulės statulėlė iš sidabro, sidabro plokštelė, „archetipinis“ geriamo vandens fontanėlis tęsia Aničo pamėgtą žaidimą tarp rastų medžiagų bei objektų ir sunkiai perskaitomų vizualinių manipuliacijų jais. Tik autoriaus paruoštas aprašymas paaiškina, kad turime galvoti apie sidabro karštligę, apie viltis, susijusias su sidabro ieškojimu upėse – stebuklingai išsiveržti iš Marijos laukimo erdvės ir užkopti aukštai kaip ta kiaulė.

 

Likusi parodos dalis – fotografinė: Petrošiaus fotografijoje matome tiesiogiai iliustruotas pirmoje parodos dalyje keltas mintis apie ribas – „Tvora tvoroje“ (2012), o Pauliaus Aničo „Kiaušinių širdies lašų“ (2016) rastų vintažinių ir veikiausiai paties darytų fotografijų kompozicija pasirodė be aiškios struktūros, bet lengvai pritemptina prie minties apie žmones ir skirtingas – asmeniniam ir kolektyviniam buvimui – skirtas erdves.

 

Senamadiška parodos kūrinius skirtyti pagal medijas, vis dėlto po parodos neapleido mintis, jog fotografijos ir videodarbai šiuo atveju tarnavo kaip ryškios, bet gana vienaplanės iliustracijos, galvojimą apie instaliacijas nukreipiančios iliustratyvaus (ir nelabai produktyvaus) aiškinimo keliu. Belieka tikėtis, kad šių jaunųjų bendradarbiavimas išaugs į produktyvesnį ir ne tokį savieigai paliktą rezultatą, arba kad instaliacijas dar pamatysiu kitame kontekste.

 

Paroda veikė gegužės 11–birželio 5 d. (AV17) galerijoje.

Dovas Vyšniauskas, „Po stalu“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Dovas Vyšniauskas, „Po stalu“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Matas Janušonis, „Pulsas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Matas Janušonis, „Pulsas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Junevičius, „Miesto įvaizdis“, instaliacijos fragmentas. 2015–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Nerijus Junevičius, „Miesto įvaizdis“, instaliacijos fragmentas. 2015–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Marija Šnipaitė, „Budėtojas“, instaliacijos fragmentas. 2014–2016 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Aničas, be pavadinimo, instaliacijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Paulius Aničas, „Kiaušinių širdies lašų“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Paulius Aničas, „Kiaušinių širdies lašų“. 2016 m. A. Narušytės nuotr.