7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Abstrakčiai dekoratyvus straipsnis

Apie Gintaro Znamierovskio parodą „Introspektyva 2“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 23 (1175), 2016-06-10
Dailė Tarp disciplinų
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.

Spėju, suprantate, kad apie Gintaro Znamierovskio kūrybą kalbėti nėra paprasta. Paliksiu skliausteliuose faktą, kad su šia paroda gyvenu jau beveik mėnesį, diena iš dienos, tiesa, dažniausiai kalbuosi su Vytauto Radžvilo portretu („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su V. Radžvilu“, 2014, MMC nuosavybė). „Aš tai varau maudytis į Merkį, – sakau, – o tu negali, nes kabi čia, įtvirtintas savo paveikslinėje tamsoje!“ Ir kas jam belieka? Tik apsimesti, kad negirdėjo. Su autoriumi kalbamės ne taip vienpusiškai (pašnekesius apie dalgius, piktžoles ir religiją paliksiu skliausteliuose), nors kalbos apie meną, na, tą puikiai žinote... Bet aptarusi Jano Vermeerio paveiksluose visur slypinčias schemas, lyg slaptus karkasus, laikančius ir tvirtai vedžiojančius žiūrovo žvilgsnį ten, kur nori autorius, pabandysiu pasinaudoti ir Znamierovskio paveiksluose viską laikančiomis ir sujungiančiomis, dažniausiai juodomis Pieto Mondriano linijomis, kartais virstančiomis katalikišku kryžiumi, kartais stačiakampiais – Kazimiro Malevičiaus ir ne, nors jos čia ne tik karkasas, bet ir idėjos dedamoji, viena iš pagrindinių veikiančių paveikslo dalių. Turbūt nereikia sakyti, kad Znamierovskis garsėja atlikimo meistriškumu, hiperrealistinę tapybą tiek priartindamas prie fotografijos, kad paveikslai nežinančiam atrodo lyg skaitmeniniai atspaudai ant drobės. Pažiūrėję iš arčiau, ir net labai iš arčiau, nepamatysite jokio potėpio, tik minkštus perėjimus nuo vienos aitriai ryškios spalvos prie kitos. Jokių aštrių linijų virstančiame iš mėsmalės mėsos farše, plastilino formose ar Lazdynų „Vėtrungės“ vaizde. Ryškios tik tos Mondriano linijos, stačiakampiai, rodyklės, kurias ir bandysiu brėžti šiame tekste, nesibraudama giliau, nes kiekvienai reiktų atskiros, platesnės analizės su probleminio lauko išmanymu, citatomis ir t.t. Apsimesiu, kad plėstis neleidžia tik šio nedidelio straipsnio formatas...

 

1. Pirmiausia krenta į akis, kad Znamierovskis – vienas nedaugelio menininkų, kurio kūryboje taip įvairiapusiškai skleidžiasi moters tema, pasirodanti feminizmo kritikos pavidalu ar apsireiškianti ikonine moterimi-motina, ji – mūza, valdingoji baudėja, taip pat ir senstantis kūnas ar vėl tas įprastas seksualinis objektas. Čia galime justi ir komplikuotą paties autoriaus santykį, balansuojant tarp vyrų sukurtų stereotipų, besitęsiančių per visą dailės istoriją, juos suvokiant, išjuokiant, bet ir įžūliai liekant šių pažiūrų kaliniu, tik ragana, Salomėja, Atėnė ir t.t. pakeičiama abstraktesne feministe, o Marija, maitinanti kūdikėlį Jėzų, suvesta iki krūties su pieno lašu. Žodžiu, ištisas fejerverkas įvairių moters emanacijų. Kita vertus, galima rasti ir radikaliai priešingų kūrinių, kaip „Kompozicija su seno feministo koja ir geltonu stačiakampiu“ (2012), tiek savo pavadinimu, tiek vizualika aiškiai žengiančių šiuolaikybės žingsniais, tačiau Znamierovskio vaizdas nėra toks paprastas, jis skirtas apgauti, pačiupti ir traukt žiūrovą paskui save. Taigi, kur?

 

2. Sakyčiau, kad „Seno feministo koja“, nors primygtinai rodydama į lyties klausimą, iš tiesų brėžia jau kitą liniją, kur lygūs tiek vyrai, tiek moterys, – senatvės horizontalę. Horizontalę, nes menininkui tai neatrodo kaip ėjimas žemyn. Senėjimo problematika irgi nėra dažna viešnia socialinius ir kitus klausimus, atrodo, taip mėgstančiame kelti šiuolaikiniame mene. Bent jau Lietuvos mene. Ši tema dar dramatiškesnė kitame paveiksle – „Rombo pavidalo kompozicijoje su dviem linijom“ (2010), kur nutapyta senos moters krūtis, tiesa, kiek ironizuojant, panaši į Salvadoro Dali nutįsusius laikrodžius („Atminties atkaklumas“, 1931). Jaunystės kultu paremtame sovietmetyje senatvės raukšlėmis išraižyti veidai, kaimo žmonių rankų fotografijos buvo kritikuojamos kaip neatitinkančios į šviesią ateitį žengiančios kovingos socializmo idėjos, dabar, „selebričių“ jaunystės kulto laikais, senukų rankos, aišku, yra klišė, tačiau lėto ėjimo į neišvengiamą pabaigą tema taip pat nėra dažna. Senas kūnas negražus, todėl sportas, dietos, plastikos chirurgija mus nuo to išgelbės, investuokime į savo gražią ateitį jau dabar! Kartais atrodo, kad mūsų visuomenėje senti yra tiesiog gėdinga. Nes mes – tik yranti materija, kam reikalinga išmintis? Išmintis yra google, o ne mūsų patirtis, įgūdžiai. Net atsiminimai yra tik google, mūsiškiai – niekam tikę.

 

3. Taigi, ėjimas į mirtį, mirtis yra dar viena linija, ši jau tikrai vertikalė, gražiai susikabinusi su prieš tai buvusia. Menotyrininkui, menininkui ir parodos svečiui Kęstučiui Šapokai skirtas antkapis, Znamierovskio įtaisytas ant prieškambario komodos šalia vaiko gumyčių plaukams ir kitų niekų, mano galva, nėra pats ryškiausias šios temos įkūnytojas. Mirtis slepiasi beveik kiekviename kūrinyje, tūno giliai po ironija ir mojuoja ginklais pačiame paviršiuje – apsivilkusi pagrabine menininko močiutės suknele („Suknelė feministei namų ruošos darbams“, 1992–2016), ji ramstosi katalikiškais kryžiais, tūno po suartais arimais. Tik Šapoka paveiksle „Svečiuose pas K. Šapoką“ (2016) sveiksta, kaip teigia menininkas. Znamierovskio kūryboje čia pat ištryškusi spalvingiausiais vaizdais nuolat miršta pati materija („Materijos triumfas“, 2015).

 

4. Nacionalizmo kritika. Dar viena visai nedažnai mūsų lietuviškame meno lauke pasitaikanti tema, čia Znamierovskiui tam tikra prasme antrinti galėtų nebent rašytojo Andriaus Jakučiūno tekstai-utopijos. „Maironis-Janonis“ (2013), kiti klasikų veikalai, taip ir vaizduojami sunkių nepatrauklių knygų pavidalu, tautinės juostos ir suraikyta juoda duona, elementorius ir begalė ginklų atrodo jau ne kaip ironija, bet mūsų pačių rankomis sukurta bedvasė šovinistinė distopija („Nauji rytojai“, 2014). Čia nuolat pasirodanti švietimo, kaip priemonės nuo mažumės formuoti buką minią, šmėkla mūsų žvilgsnį kreipia vėl atgal į kūdikystės, motinystės temas.

 

5. Taigi, distopija. Vaikiškas čiulptukas (soskė), įspraustas Karlo Marxo „Kapitalo“ puslapiuose („Kovo 9-oji“, 2013), kitas – pakabintas ant kasteto-durtuvo („Abstrakčiai dekoratyvi kompozicija su kvadratu“, 2015), asocijacijų grandine prikabinti prie Marijos Teresės Rožanskaitės Madonos, laikančios automatą („Lietuvos partizanė Sofija Butėnaitė (Ramunė)“, 2004). Galima sakyti, kad Znamierovskio fotorealistinė tapysena, spalvinė gama remiasi į šios menininkės kūrybą tarsi pratęsiant tiek jos raiškos, tiek tam tikrą turinio tradiciją. Kūdikiai-lėlės, žiūrintys į sieną (jiems prieš nosį priberta spalvotų piliulių ir pristatyta ryškiaspalvių buteliukų su sintetiniais skysčiais), gali būti tikru distopijos pavyzdžiu, tačiau taip pat neleidžia užmiršti Rožanskaitės „Laidotuvių“ (1981) ir „Gimimo“ (1983) ar instaliacijos Užsienio reikalų ministerijoje Berlyne „Lėlės stebėtojos“ (2000). Ir štai vėl ta pati mirties tema, kyščiojanti savo amžiną tiesą, nors šįkart jau ne iš Znamierovskio, o iš lietuviško modernizmo klasikės, nepriklausomybės laikais sugebėjusios lengvai žaisti ir postmodernizmo žaidimus arba tiesiog kūrusios aktualų meną, diptiko.

 

6. Taip, ji nėra tas modernizmo simbolis, kurį nuolat vartoja, juo remiasi, dievina, studijuoja, nekenčia ir savo kūryboje išjuokia Znamierovskis, visai kaip ir moterį. Menininko vėliava – suprematizmas. Kaip ir viskas – pateikiama karingai, tačiau taip pat ir abejingai, lyg bravūriškai netikint, bet ginant radikalias vertybes tik todėl, kad jos keistos. Šiaip sau. Gal prie modernizmo linijos turėčiau pridėti dar vieną pastabą – Znamierovskio paveiksluose erdvės problema sprendžiama taip pat savaip – ji yra, tik visai nedidelė, viskas lyg sutalpinta mažose itin negiliose dėžutėse. Jokių tolumų, žvilgsnis beveik iš karto atsiremia į galinę sieną, išskyrus gal vieną diptiko „Nenumaldomas siautulys“ (2010) dalį su nutapytais niūriais suartais laukais. Šiek tiek gelmės supa ir Radžvilo portretą, bet tikrai jis puikiai telpa savo tamsos dėžutėje. Mažyčiai scenografijos maketai, pertapyti menininko, štai kaip man atrodo jo paveikslai.

 

Pokalbyje Znamierovskis kategoriškai neigė konstruojąs savo paveikslus, tačiau vis dėlto šie pačių skirtingiausių personažų, dalių, geometrinių formų rinkiniai mažytėje paveikslo scenoje ryžtingai atlieka pasirinktus vaidmenis. Netgi galėčiau teigti, kad tai yra asambliažai, tik pertapyti Gintaro Znamierovskio. Tačiau vėlgi, kaip teigia pats menininkas, tai, ką mes pirmiausia matome kūrinyje, yra tik interfeisas, skirtas pagauti žiūrovą ir po to jau jį nepastebimai veikti taip, kaip numatyta autoriaus. Ką gi, mano nuomone, pačiupę savo ekstravagantiška išore toliau veikia šio menininko kūriniai?

 

7. Materijos triumfas. Pagyvenusi su socialinės bei kitokios kritikos prisodrintais, aktyviais ir aštriadančiais, aštriaspalviais paveikslais (taip pat rūbų modeliavimo, fotografijos, keramikos ir instaliacijos kūriniais) drįstu teigti, kad Znamierovskis yra nuobodulio menininkas. Ne nuobodulio estetikos, taip nagrinėtos Agnės Narušytės, bet to jos minimo egzistencinio nuobodulio, besislepiančio po beveik macho išore. Šio pasaulio materijos triumfą autorius rodo kaip visiškai nykų, apgailėtinos yra ir mūsų pastangos bei aistros, idėjos, kuriomis tikime – tuščiavidurės, beprasmės. Ir tik galima nujausti, kad menininkas turi omenyje kažkur ten, už viso ko paslėptas kitas vertybes. Tik nujausti, nes paveiksluose to nėra. Gimimas, augimas, mirtis – štai tie dalykai, mus įkalinantys mažose dėžutėse be jokio gylio. Čia net nėra laiko – gimimas ir mirtis menininkui tėra konstantos, o ne procesai. Be abejo, begalinio nuobodulio pasaulyje negali būti jokių procesų. Amžinoji nebūtis.

 

Kyla dideliausia pagunda prieštarauti tokiai nuostatai, tačiau, ačiū Dievui, mane riboja straipsnio formatas, išgelbėdamas nuo ginčų apie pasaulio sandarą. Kada nors kitą kartą, Gintarai, sakau. O dabar svarbu paminėti, kad paroda turi ir du ryškius svečius – Kęstutį Šapoką, šokantį ir šokantį monitoriuje („Šokis pagal Alfonso Andriuškevičiaus straipsnį „Dailės kritika keičia funkcijas“, 2008) bei Donatą Srogį, kurio dvi nedidelės geometrinių linijų schemutės („Grafika“, 1990) jau iš tiesų taiko į puikiąją nuobodulio estetiką.

 

Paroda veikia iki birželio 23 d.

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Aplankyti galima iš anksto susitarus tel. +370 693 58318

Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.
Gintaras Znamierovskis, parodos „Introspektyva 2“ fragmentas. 2016 m. Autoriaus nuotr.