Pirmyn į ateitį

Po sudėtingo, daug jėgų ir pastangų pareikalavusio Ludwigo Minkaus „Don Kichoto“, leidusio pajusti XIX a. pabaigos klasikinio rusų imperatoriškojo baleto dvasią, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai nėrė į ateitį ir jau tradiciniu tapusiame baleto artistų choreografinių kūrinių projekte „Kūrybinis impulsas“ pristatė 12 naujų darbų, kuriuos sukūrė 11 jau pastebėtų ir dar tik pradedančiųjų choreografų.

Penkios „Impulso“ programos, kasmet baigiantis teatro sezonui pristatomos nuo 2012 metų, – pakankamai daug, kad jau būtų galima kalbėti apie Lietuvos choreografijos nūdieną ir pagrindines kryptis. Projektą sumanė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, ir ši jo iniciatyva jau įrašyta į Lietuvos šokio istoriją. Tai svarbi paskata atsinaujinti prieš kurį laiką merdėjusiai Lietuvos choreografijai, o jos kūrėjams – raginimas pasitikėti savo jėgomis, galimybė įkūnyti savo sumanymus pasinaudojant didžiausio Lietuvoje teatro infrastruktūra (bendrą estetinį toną visiems kūriniams suteikė šviesų dailininkas Levas Kleinas). Be to, „Kūrybinis impulsas“ – ne tik choreografijos, bet ir kitų, gretutinių meninės ir vadybinės veiklos sričių laboratorija: programos organizavimas, scenografijos, kostiumų, šviesų dizaino kūryba taip pat atiduota į dalyvių rankas.

Naujausio „Impulso“ choreografinių kūrinių stilistinis spektras – nuo neoklasikinio baleto iki šiuolaikinio šokio, apimant pačias įvairiausias šių skirtingų, dar neseniai vienas kitam ryžtingai oponavusių braižų derinimo modifikacijas. Jos leidžia suvokti, kad ribų dabartinėje choreografijoje nebeliko, kūrėjai atviri ir ilgametėms tradicijoms, ir naujovėms, nevaržo savęs kokia nors viena plastinės raiškos sistema. Taip pat galima teigti, kad choreografai vis labiau pasitiki savo, kaip šokio kūrėjų, jėgomis, vengia šalutinių išraiškos priemonių – aktyvių vaizdo projekcijų, sudėtingų kostiumų, nebent tai būtų svarbi kūrybinės koncepcijos dalis.

Darbų sėkmę daugiausia lemia „Impulso“ dalyvių kūrybinė medžiaga – profesionalūs baleto šokėjai, kurių kūnai, šiai kūrybinei veiklai ruošti daugelį metų, gali kokybiškai perteikti formaliuosius sumanymų pavidalus.

„Gražiojo“ baleto idėjos artimos Jelenai Lebedevai ir Olgai Rudiakevič-Steponkienei. Pernai jos įkvėpimo sėmėsi iš Jano van Eyco, šį kartą – iš Sandro Botticelli „Pavasario“, abiem atvejais – iš plastiškos ir choreografiškos Giedriaus Puskunigio muzikos. Epizode nemažai gražių klasikinio baleto judesių – arabeskų, aukštų ir veržlių šuolių, kurių kontūrus prislopina minkštas apšvietimas bei Imanto Boiko vaizdo projekcijos, apibendrinančios Jelenos Lebedevos scenografiją. Tai estetiškas reginys, apgaubiantis žiūrovus pozityvia aura, tvirtinantis baleto meno trapumo, efemeriškumo, jausmingumo stereotipus – o juos paryškina ir renesanso tapybos šedevro „La Primavera“ veikėjus asociatyviai primenantys Lebedevos ir Jolandos Imbrasienės sukurti kostiumai. Šalia patyrusių solistų Olgos Konošenko, Igorio Zaripovo, Romo Ceizario, Gretos Gylytės, Harukos Ohno, kordebaleto artistės Agnės Ramoškaitės, jų vizijas choreografėms padėjo įgyvendinti jauni, tik pirmąjį sezoną teatre dirbantys šokėjai, kurių pavardės vis dažniau matomos baleto afišose: Gohar Mkrtchyan, Eimantė Šeškutė ir Jonas Laucius.

Baleto, kaip kultūros reiškinio, motyvas akivaizdus Kipro Chlebinsko kompozicijoje „Étoiles“. Pirmiausia tai asociacijos su vienu ryškiausių XIX a. vidurio romantinio baleto kūrinių – 1845-aisiais choreografo Jules’o Perrot sukurtu Pas de Quatre, kuriame dalyvavo pačios garsiausios to meto šokėjos: Lucile Grahn, Carlotta Grisi, Fanny Cerrito ir Marie Taglioni. Penktoji garsenybė – Fanny Elssler – taip pat buvo kviesta, tačiau dėl ne iki galo išaiškintų priežasčių šiuo kvietimu nepasinaudojo, jos vietą užėmė Lucile Grahn. Senovinio baleto estetiką pabrėžė lengvi balti tutu, šiuolaikiškai paryškinti siauromis juodomis detalėmis ir kaspinais (dailininkė – Milda Čergelytė), grakščios, saikingos, neįkyrios romantinio baleto siluetų citatos. Amžiną teatre ir balete konkurencijos temą perteikė aštrūs, ekspresyvūs, šiek tiek groteskiški judesiai, kuriais dėl savo statuso varžėsi penkios šokėjos – matyt, visos be išimties priėmusios XXI a. pradžios choreografo pasiūlymą: Marta Rueda Blanco, Greta Gylytė, Inga Cibulskytė, Maja Dolidzė ir Agnė Ramoškaitė. Jų varžybų garso erdve tapo skaidri Onutės Narbutaitės Winterserenade fleitai, smuikui ir altui – parafrazuojanti Franzo Schuberto „Labanakt“ iš „Žiemos kelionės“. Asociacijos ir sugretinimai paverčia tokius kūrinius įdomiais kultūrinės archeologijos objektais.

Neoklasikinio baleto atšvaitų liko Vaidos Šniurevičiūtės miniatiūroje „Bodhisattva“ pagal Ólafuro Arnaldso muziką (šoko Goran Mkrtchyan, Agnė Steponkevičiūtė, Karolis Šemetas ir Davidas Ollero). Minimalistiniai Imbrasienės kostiumai, šokis „ant pirštų“, šuoliai, griežtos pozos buvo derinami su laisva, vidines būsenas perteikiančia plastika. Panašiu principu rėmėsi ir Agnė Steponkevičiūtė – jos „Inside“ pagal Jono Hopkinso muziką atliko Ignas Armalis, Aistis Kavaliauskas, Jonas Laucius, Charlotte Lejeune, Miquelis Lozano, Haruka Ohno, Karolis Šemetas ir Julija Turkina, atskleidę ritmingą choreografijos temperamentą.

Kiti choreografai vengia klasikinio baleto žodyno, labiau remiasi šiuolaikinio šokio iškovotomis judesio laisvėmis ir sieja jį su įvairiausių jausminių situacijų konstatavimu ir įprasminimu. Vienais atvejais jos konkretesnės, dėliojasi į numanomą pasakojimą, kitais – lieka sunkiai nusakomomis nuojautomis.

Živilės Baikštytės „(Ne)žaidimai“ – šokio pasakojimas, tačiau istorija čia neturi įprastiems naratyvams būdingo dramaturginio karkaso. Tai skirtingų muzikinių motyvų (nuo Georgo Friedricho Händelio iki Christiano Fenneszo ir Ryuichi Sakamoto) ir situacijų koliažas, kurį sujungia Mariaus Miliausko scenovaizdis ir stilizuoti, kasdienybės estetikai artimi Imbrasienės sukurti drabužiai. Veikėjai (Urtė Bareišytė, Mantas Daraškevičius, Kristina Gudžiūnaitė, Rūta Juodzevičiūtė, Marius Miliauskas, Voicechas Žuromskas) sėdi už stalo, vienas paskui kitą palieka judesio ženklus minkštai apšviestoje erdvėje, o ant dešinėje pusėje esančios sienos kreida brėžia linijas, iš kurių formuojasi dar vienas palimpsestas – trapus nykstančių, nespėjamų įamžinti jausmų dokumentas.

Nuotaika ir vaizdų poetika šiam kūriniui artimas Editos Stundytės „Žvilgsnis“ pagal Johno Cage’o „Sapną“. Urtė Bareišytė ir Jeronimas Krivickas įtaigiai perteikė „jausmo choreografiją“ iš judesio niuansų, suderintų su melancholišką nuotaiką paryškinančiu apšvietimu. Scenovaizdžio elementas – erdvėje kabantis švarkas – tampa lyg nejudančiu, bet veikiančiu šios kompozicijos herojumi, išoriniu kiautu, iš kurio išslysta vidinis „aš“.

Abstraktesnėmis vaizdinėmis formomis rėmėsi „Juodos grindys“ – šios kompozicijos bendraautoriai choreografas Eligijus Butkus ir dailininkė Marta Vosyliūtė sukūrė skambančią choreografiją, kurioje šokėjų Neringos Česaitytės ir Ernesto Barčaičio kūnai tapo garsovaizdžiais, choreografija buvo integruota į Imanto Boiko ir Deivido Podvalskio vaizdo projekciją.

Dar vieną duetą – šįkart moterų – sukūrė pati jauniausia „Impulso“ dalyvė Vasara Visockaitė. Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė choreografinės kūrybos yra ragavusi – jau kelinti metai Baleto skyrius skatina savo auklėtinius išmėginti šią kūrybos sritį. Visockaitės „Apie moteris ir meilę“ atliko Charlotte Lejeune ir Eimantė Šeškutė. Tai jautrus, šviesus pokalbis, sudėliotas iš impulsyvių, išraiškingų judesių. Kitas Visockaitės darbas – monologas „–39“, kurį šoko Baleto skyriaus moksleivė Rūta Karvelytė – ryškus, daug energijos reikalaujantis kūrinys, jame savaip transformuota klasikinio baleto technika įgauna grėsmingą, demonišką potekstę. Kostiumus šiems epizodams sukūrė Aleksandra Jacovskytė ir Jolanda Imbrasienė.

Visai kitokį – jausmingą, gundantį, paslaptingą – choreografinį moters paveikslą siūlo Daria Olefirenko. Loreenos McKennitt „Tango to Evora“ pasirinktas įkūnyti portugališką saudade – nostalgijos, melancholijos – būseną, o ją, apsivilkusi efektingu raudonu Viktorijos Zajac sukurtu drabužiu, elegantiškai ir jautriai atskleidė šokėja Marta Rueda Blanco.

Kaip artistė Baltijos baleto grupės spektakliuose dalyvaujanti Vesta Gineitytė savo choreografiniam debiutui didžiojoje scenoje pasirinko Nilso Frahmo „Ambre“ – kompozicija „Tekantis“ pradėjo „Impulso“ programą ir sukūrė tinkamą, jausminiu požiūriu sutelktą, bet nesukaustytą visos programos nuotaiką, kurią perteikė šokėjos Ugnė Milerytė, Neringa Česaitytė ir Greta Leitonaitė.

Pirmyn savo choreografiniu keliu toliausiai nužingsniavęs Martynas Rimeikis – nuolatinis „Impulsų“ dalyvis, į choreografus jau inauguruotas pernai repertuariniu spektakliu „Visur kur mes nebuvom“. Naujuoju savo darbu jis ženklina ne vietą, bet būseną – „Vienas“ sukurtas pagal Lietuvos kompozitorių Monikos Liu, Marijaus Aleksos ir Aurimo Rimeikio muziką. Septyni šokėjai – Eligijus Butkus, Jeronimas Krivickas, Miquelis Lozano, Davidas Ollero Santos, Stanislavas Semianiura, Genadijus Žukovskis, Andrius Žužžalkinas – judesį suvokia ir perteikia kaip būtį, bet jos nedramatizuoja, tiesiog stebi, tyrinėja ir jaučia, o choreografas šių būsenų trajektorijas sujungia ir išskiria, derindamas fizinės energijos proveržius šuoliu ar staigiu posūkiu su minimalistiniais, sukauptais rankos, kojos, galvos judesiais.

Penktojo „Impulso“ programa pasirodė gana tolygi meniniu požiūriu, choreografai nesiėmė temų ar užduočių, kurių nebūtų pajėgę atskleisti ir įgyvendinti. Artistai šoko neforsuodami, nepiktnaudžiavo emocijomis – buvo juntamas optimalus jų santykis su kūrinio idėja, choreografine forma, emocine nuotaika. Darbai neprovokavo sarkastiškų asociacijų ar ciniškų komentarų – prašėsi būti suvokiami, analizuojami ir interpretuojami. Tinkamiausiai tą padaryti galėtų „Impulso“ kultūrinėje terpėje subrendę vertintojai, kurių meninės patirties bagažas lengvesnis – jie galėtų spontaniškiau, emocionaliau, kritiškiau reaguoti į šokio meną, kuris brėžia Lietuvos baleto ateities kontūrus.