Aną savaitę taip ir neparašiau, kad LNK sekmadieniais rodo naują britų serialą „Karas ir taika“ pagal Levo Tolstojaus romaną. Britai serialą išliaupsino, bet ar verta jam skirti šešis sekmadienio vakarus, nes sudėjus visas begalines reklamas reiktų praleisti prie televizoriaus nuo 20.35 iki pat 22 valandos? Pasižiūrėjau ir nepajutau susierzinimo, kuris ištinka, kai Holivudo filmuose rusų aristokratai šaukštais valgo ikrus, dėvi, švelniai tariant, keistus kostiumus ir kažkodėl primena Vladimirą Leniną. Nors pirmoje serijoje Tolstojaus apmąstymų neišgirdau (skaičiusiam romaną bene keturis kartus, jie man išlieka svarbiausi), prabangos ir bučinių buvo aiškiai pernelyg daug, kai kurie kostiumai net iš kito laiko, bet pasižiūrėti verta. Serialas akivaizdžiai skirtas jauniems žiūrovams. Net pradėjau svajoti, kad kai kurie iš jų gal perskaitys romaną. Juk po to, kai BBC radijas perskaitė Vasilijaus Grosmano romaną „Gyvenimas ir likimas“, britai puolė ieškoti rašytojo knygų. Kitas klausimas, ar bėgs lietuviai ieškoti Tolstojaus, ar tik žavėsis Vilniaus vaizdais ir lietuviška masuote. Tačiau už lietuvišką įgarsinimą LNK tikrai galima pagirti.
Naujasis „Karas ir taika“, žinoma, skirtas ne tik jauniems, bet ir šiuolaikiniams žiūrovams, kurie skuba. Aš dar galiu prisiminti laikus, kai į kino teatrus rinkdavosi neskubantys žmonės. Prisimenu Holivude pagamintos Kingo Vidoro ekranizacijos nuotrupas, todėl Nataša Rostova man asocijuojasi su Audrey Hepburn. Iš keturių, taip pat kine pamatytų Sergejaus Bondarčiuko „Karo ir taikos“ serijų atmintin įstrigo milžiniškos batalinės scenos (tada nebuvo kompiuterių ir dešimtys tūkstančių karių ekrane – tikri), Viačeslavo Tichonovo suvaidintas Andrejus Bolkonskis ir jausminga Viačeslavo Ovčinnikovo pirmojo Natašos Rostovos baliaus valso melodija. Bondarčiukas kūrė atsaką Holivudui ir Vidorui, bet brangi jo ekranizacija pritrenkė ir amerikiečius, atidavusius filmui „Oskarą“.
BBC dalį šešių serijų „Karos ir taikos“ filmavo Lietuvoje ir Rusijoje – Peterburge, Novgorode, Gatčinoje, nors kompiuteriu taip pat padirbėta sočiai. Tačiau ir keturiasdešimties neturinčio Tomo Harperio „Karas ir taika“ pirmiausia nustebino jaunais veikėjais. Kai praeina pirmoji nuostaba, supranti, kad Tolstojaus herojai ir buvo tokie, tik vėliau prie jų prilipo populiarių vyresnių aktorių veidai. Jau pirmoje serijoje įsimena Paulo Dano Pjeras Bezuchovas. Jei taip ir toliau, bus galima pasakyti, kad šiam Tolstojaus personažui tikrai pasisekė. Natašai Rostovai – nelabai. Ją vaidina Lily James, kurią žiūrovai jau gali sutapatinti su naujausia Disney’aus studijos Pelene ir viena „Dauntono abatijos“ herojų. Užtat senus rusų aristokratus puikiai suvaidino Stephenas Rea, Jimas Broadbentas ir Greta Scacchi.
Istorinių dramų mėgėjams TV3 (13 d. 22.30) primins Anthony Minghellos filmą „Šaltasis kalnas“ (2003). Tai pasakojimas apie du įsimylėjėlius (Nicole Kidman ir Jude’as Law), kuriuos išskiria pilietinis karas. Filmas sukurtas pagal Charleso Fraziero romaną. Ko gero, jis taip pat nebūtų atsiradęs be „Karo ir taikos“: Levas Tolstojus sukūrė romano formulę, kuria rašytojai naudojasi iki šiol. Minghella filme polemizuoja su istorinio kino formulės „išradėju“ Davidu Warku Griffithu – jo filmas apie pilietinį karą „Tautos gimimas“ (1915) pradėjo kino pasakojimą, kuris taip pat iki šiol nepasikeitė. Beje, Griffithas pasakoti mokėsi iš Tolstojaus ir Charleso Dickenso.
Scenaristas ir režisierius Paulas Haggisas filmuose mėgsta suplakti kelias istorijas. Regis, jis vienas pirmųjų po penkiasdešimties metų pertraukos sugrąžino į kiną Griffitho „Nepakantume“ (1916) panaudotą būdą simultaniškai pasakoti iškart kelias istorijas. TV1 „Snobo kinas“ (šįvakar, 10 d. 23.25) parodys filmą „Trečias žmogus“ (2013), kuriame Haggisas supynė tris istorijas, vykstančias skirtinguose megapoliuose. Liamas Neesonas vaidina rašytoją, patiriantį kūrybos kančias prašmatniame viešbutyje. Filme kenčia beveik visi personažai, žinoma, kiekvienas savaip. Bet teisus Neesono herojus, kuris į savo romano leidėjo lūpas įdėjo tokius žodžius: „Tu stengiesi pateisinti savo gyvenimą atsitiktinai parinktų ir sugalvotų personažų kaina.“ Ko gero, tą patį galima pasakyti ir režisieriui, bet snobams gal to ir reikia – 2,5 valandų gražiuose miestuose, interjeruose, su gražiais ir garsiais aktoriais (Mila Kunis, Adrienas Brody, Maria Bello...).
Todėl gerbiu kūrėjus, kurie pasirinko būti kino marginalais. Leos Caraxas yra sakęs, kad visi jo filmai atsiranda iš gyvenimo baimės, baimės prarasti, bet ir iš vaikiškos vilties gimti iš naujo. LRT Kultūra ateinantį trečiadienį (15 d. 22.30) jau ne pirmą kartą rodys Caraxo „Šventuosius motorus“, bet jis iš tų filmų, kuriuose kiekvienąkart pamatau vis kažką nauja. Denis Lavant’as vaidina Oskarą (tikrasis režisieriaus vardas: Alexandre’as Oscaras Dupont’as), kuris per dieną Paryžiuje pakeičia kelias tapatybes – yra žudikas, mirštantis milijonierius, elgeta, pabaisa, išlindęs iš Per Lašezo kapinių vidurių... „Šventieji motorai“ – ir priminimas apie kino galią, ir bandymas suprasti, kur einame, bandydami persikūnyti į visus mums primestus vaidmenis, nes tik taip galime apsiginti nuo liūdesio ir mirties. Kartu tai lyg melancholiškas atsisveikinimas su pasauliu, mylimais žmonėmis (filmas skirtas Katerinos Golubevos atminimui), o gal net ir su savimi, juk neatsitiktinai „Šventieji motorai“ prasideda scena kino teatre, kurioje suvaidino pats Caraxas. Iki šiol nežinau, ar filme kino teatras yra sapnas, ar jame Caraxas mato savo sapnus.
Reikėtų išversti Caraxo tekstus apie Šarūną Bartą ir Kateriną Golubevą. Jie skamba lyg eilėraščiai. Vienas skirtas „Trims dienoms“ ir „Koridoriui“, kurį LRT Kultūra rodys ketvirtadienį (16 d. 22.30.).Tekstas prasideda taip: „Šarūno Barto kinas egzistavo visada, nuo tada, kai pasaulis yra pasaulis. Bet kur buvome mes?“
Jūsų –
Jonas Ūbis
