Mažytėje Savicko paveikslų galerijoje keičiamųjų parodų erdvėje kabo itin ryškių potėpių ir spalvų Andriaus Makarevičiaus kūriniai. Parodos pavadinimas „Matymo virpesiai“ taikliai nurodo į menininko drobių paviršiuje spalviniais potėpiais kuriamą virpėjimą, iš kurio galiausiai išnyra vaizdiniai, figūros, bei atsiveria ištisas gyvenimas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tik įžengus į „ArtVilnius‘16“ meno mugės erdves, įsikūrusias „Litexpo“ Lietuvos parodų ir kongresų centre birželio 9-12 dienomis, kilusi pirma mintis buvo – ką naujo pasiūlys šis, jau septintą kartą vykstantis meno mylėtojų širdis glostantis reginys. Šiais metais žiūrovams buvo pristatytos 60 galerijų iš 12 šalių. Taip pat buvo pakviesta šalis-svečias – Lenkija (pernai metais šalies-svečio teisėmis buvo pakviesta Ukraina). Lėtais žingsniais pirmąją dieną vaikštinėjant po šią meno mugę ir džiūgaujant, kad nėra žmonių gausos, kuri kitomis mugės dienomis buvo tikrai nemenka, kilo klausimas: ką ši meno mugė atskleidžia – ar parodo kryptį, į kurią linksta menas? O gal veikiau atveria dabarties, šiandieninio, šiuolaikinio meno užkaborius?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...
Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Vilniaus festivalio tradicijos kibirkštį įskėlė Mstislavas Rostropovičius. „Galime tvirtinti, kad jau pirmasis festivalio vakaras, Operos ir baleto teatre maestro Mstislavo Rostropovičiaus diriguotas „Romeo ir Džuljetos“ spektaklis, tai, kad šis menininkas atvyko į Vilnių, tapo tik tik prasidėjusio festivalio kulminacija. Sausakimšoje Operos ir baleto teatro salėje užgniaužę kvapą klausėmės didžiojo muzikos riterio išgyventos, įprasmintos, išjaustos ir įvaizdintos Prokofjevo muzikos“, – 1997 m. rašė pirmosios festivalio muzikologinės (t.y. ne žurnalistinės) recenzijos autorė Živilė Ramoškaitė. Recenzija paskelbta „7 meno dienose“, kur šio festivalio renginiai nušviečiami jau 20 metų ir, beje, pateikiant realų vaizdą, kas sukūrė virpančią festivalio istoriją.
Pagrindinis Vilniaus festivalio organizatorius Gintautas Kėvišas Mstislavą Rostropovičių laiko festivalio įkvėpėju ir vienu idėjinių vadovų. Festivalio programose šiam Maestro skiriamas reikšmingas dėmesys. Pats Mstislavas Rostropovičius dar yra koncertavęs su Nacionaliniu simfoniniu orkestru 2004 m. – dirigavęs Piotro Čaikovskio muzikos vakarą. 2007-ųjų festivalis jau, deja, a.a. Maestro pagerbė dideliu, teatralizuotu Johanno Sebastiano Bacho „Jono pasijų“ pastatymu Operos ir baleto teatre. Šiemet, birželio 9 d., XX Vilniaus festivalis Mstislavui Rostropovičiui paskyrė grandiozinę Gustavo Mahlerio 5-ąją simfoniją ir M. Rostropovičiaus fondo stipendininko Žilvino Brazausko pasirodymą Nacionalinėje filharmonijoje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Birželio 9 d. Birštono kurhauzo salėje ir birželio 11 d. Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skambėjo kamerinė muzika. Wolfgango Amadeus Mozarto Fortepijoninį kvartetą g-moll (KV 478) ir Gabrieliaus Fauré Fortepijoninį kvartetą Nr. 1 c-moll, op. 15, atliko Kauno styginių kvarteto muzikantai Karolina Beinarytė-Palekauskienė (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas), Saulius Bartulis (violončelė) ir pianistas Gabrielius Alekna.
Lietuvoje ne taip dažnai galima pasiklausyti gero fortepijoninio kvarteto. Priežastis labai paprasta – visi pianistai nori būti žymiais solistais, arba, jei nepavyksta, siekia bent pritarti žymiems vokalistams. O kamerinės muzikos tradicija, jungianti daugiau nei tris gerus muzikantus, tarp kurių būtų ir pianistas, Lietuvoje nėra tokia jau tvirta, kokia galėtų būti. Dėl to mes lyg prarandame (labai retai turime progą pasiklausyti koncertuose) nemažai nuostabių kūrinių, parašytų fortepijoniniams kvartetui, kvintetui ar dar didesnės sudėties kameriniams ansambliams, kuriuose būtinai skambėtų ir fortepijonas.
Į Pažaislio festivalio programą įsispraudęs fortepijoninio kvarteto koncertas priminė, kad kamerinė muzika niekuo nenusileidžia kitiems muzikos žanrams, publikos yra laukiama ir mėgstama. Tiek į Birštoną, tiek į Zapyškį susirinko pilnos salės melomanų. Išties, tikrų muzikos mylėtojų, neišsigandusių nei orų permainų, nei kelio remonto, nukreipusio ne vieną klausytojų ekipažą duobėtu aplinkkeliu. Čia galima būtų plėtoti ir toliau – kodėl melomanai, kodėl ne profesionalai ir pan.? Bet apsistokime prie muzikos.
![]() |
Čikagos, Glazgo, Melburno, Sevilijos, Stokholmo, Tesalonikų ir Valjadolido kino festivaliuose turkų režisierės Deniz Gamze Ergüven filmas „Mustangės“ („Mustang“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, 2015) laimėjo žiūrovų simpatijų prizus. Šalia šių apdovanojimų per praėjusius metus ir šių metų pradžią filmas susišlavė dar daugiau nei 20 kino apdovanojimų ir dar tiek pat nominacijų. Tarp jų – ir „Oskaro“. Filmas tapo festivalių favoritu. Jis buvo laukiamas, apie jį kalbėta, auditorija jį puikiai sutiko.
Simpatijų prizus laimintys filmai mane visada verčia svarstyti – kas juose yra tokio, kas jaudina auditoriją? Kas yra tas universalus elementas, su kuriuo tapatinamasi? Apskritai, ar festivalių žiūrimiausiuose filmuose įmanoma rasti kokių nors bendrų vardiklių? Manau, taip.
Tokie kūriniai žiūrovams nesiūlo pernelyg daug mąstyti. Už juos tai padaro pats kūrėjas. O žiūrovas dažnai gauna kiek supaprastintą realybės versiją, kurioje jau aiškiai nubrėžtas savotiškas „jausmų žemėlapis“, kuris aiškiai, minučių tikslumu nurodo, kaip publika turėtų pasijusti vienu ar kitu metu – kur susigraudinti, kur nusijuokti, kur piktintis. Tokiame žemėlapyje dažnai aiškiai atskirta, kas yra balta, o kas – juoda. Žiūrovui turi būti lengva orientuotis, jo neapsunkina kažin kokia „pilka“ spalva.
![]() | ![]() |
„Prospekto“ fotografijos galerijoje birželio 7 d. atidaryta vokiečių fotografo Hennrico Jokeito paroda „Negatyvo vizija / Negative Vision“. Autorius siūlo pažvelgti į fotografijas, sukurtas paverčiant skaitmeninę fotografiją negatyviniu vaizdu. Vaizdo ir suvokėjo santykis bei pats žiūrėjimo momentas Jokeitui svarbesnis už technologinius fotografijos ypatumus. Apžvelgusi parodą, sutinku su kritiko Enno Kaufholdo nuomone, kad Jokeito darbų esmė yra negatyvinio vaizdo kuriamos papildomos reikšmės apmąstant santykį su pozityvu.
Negatyvas, įprastai buvęs pozityvo atsiradimo sąlyga, Jokeito darbuose atskleidžia vaizdą, trikdantį suvokėją. Viskas ne taip, kaip reikia – buitiniai, gamtos ir urbanistiniai peizažai išraižyti švytinčia tamsa iš pakampių, užkaborių, medžio šaknų. Jokeito fotografijose sniegas ant kalnų juodas, o medžių šakos – kaip mirusiųjų pamėklės. Suvokimo procesai sutrinka ir žvelgdami į negatyvą pradedame spręsti rebusą – kaip atrodo pozityvinis vaizdas? Galbūt galėtume tai pavadinti regos ir suvokimo mankšta? Nors vaizdų srauto suvokimas nevalingas, žiūrėjimas ir pastangos vaizdą pakeisti daro žiūrėjimo procesą sąmoningą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Užupio dramos teatras pristato juodosios komedijos žanro spektaklį pagal airių dramaturgo M. McDonagho pjesę „Vienarankis iš Spokano“.
Pagrindinis spektaklio veikėjas Vienarankis prarado gyvenimo džiaugsmą, kai po traukinio avarijos jam buvo amputuota ranka. Vienintelis jo tikslas – turėti naują ranką, už kurios pristatymą jis siūlo premiją. Norėdami pasipelnyti narkotikų prekeiviai Tobis ir Merlina bando apgauti Vienarankį, atnešdami jam iš muziejaus pavogtą ranką. Tačiau Vienarankis ne iš tų, kuriuos galima pykdyti. Jis – nesukalbamas, užsispyręs, nenuspėjamas, gąsdinantis.
![]() |
Neretai išgirstame, kad vienas ar kitas muzikos kolektyvas pakliuvo tarp penkių, dešimties ir t.t. savo žanro geriausiųjų. Šios naujienos labiausiai, regis, domina jaunus vadybininkus ir reklamos specialistus. Profesionalūs muzikantai į tuos sąrašus dažniausiai žvelgia su didesne ar mažesne skepsio doze. Ir nieko peiktino čia nėra, juk profesionalui svarbiausia tuos „išrinktuosius“ išgirsti pačiam, o jau tada spręsti apie jų pajėgumą. Būna labai smagu, jei minėtas skepsis išsisklaido.
Laukiant į Vilniaus festivalį atvykstančio Vengrijos festivalio orkestro, apie „dešimtuką“ taip pat kalbėta. Mat šis kolektyvas yra patekęs taip geriausiųjų pasaulio orkestrų, tik mes Lietuvoje iki šiol jo negirdėjome. Tad pirmoji pažintis intrigavo ir buvo labai laukiama. Dabar po svečių koncerto, birželio 7 d. vykusio Operos ir baleto teatre, drąsiai tvirtinu, kad laukimo viltys pasiteisino su kaupu, o išrinktųjų dešimtukas jokių abejonių nekelia. Ir muzikos profesionalai, kurių šiame koncerte buvo kaip niekada daug, ir gausiai susirinkusi publika koncertu liko sužavėti. Orkestras, jo dirigentas ir solistas pianistas Dénesas Várjonas tiesiog pritrenkė nepaprastai paveikiu muzikavimu ir išpuoselėta meistryste.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Džiaugiuosi, kad po dvidešimt šešerių karjeros metų aš vis dar debiutuoju“, – apie pirmąjį koncertinį vizitą Lietuvoje šypsodamasi kalbėjo Angela Gheorghiu. Gausiems Lietuvos operos entuziastams jos atvykimas – tikra šventė. Pagaliau švytinti operos diva dainavo ne kine, ne internete ir ne garso bei vaizdo įrašuose, o mūsų teatro scenoje. Šis pasirodymas, spėju, išliks atmintyje taip pat ilgai, kaip Mstislavo Rostropovičiaus toje pačioje scenoje diriguotas baletas „Romeo ir Džuljeta“ – pats pirmasis „Vilniaus festivalio“ renginys, apie kurį savaitraštyje rašiau prieš dvidešimt metų.
Angelos Gheorghiu koncertas vyko birželio 3 d. sausakimšoje Nacionalinio operos ir baleto teatro salėje. Kartu su soliste pasirodė dar du rumunų muzikantai: Briuselyje gyvenantis tenoras Marius Brenciu ir Bukarešto nacionalinės operos dirigentas Ciprianas Teodoraşcu. Grojo Operos ir baleto teatro orkestras, nuotaikingai ir azartiškai atlikęs operos „Karmen“ uvertiūrą, IV veiksmo antraktą, Piotro Čaikovskio Polonezą iš „Eugenijaus Onegino“ ir Johanneso Brahmso penktąjį „Vengrų šokį“, tiesą sakant, iškritusį iš operinės muzikos konteksto. Energingas dirigentas uždegė orkestrą, bet buvo ir jautrus solistų partneris.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |