7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Šeštadienį apdovanoti 56-ojo Krokuvos kino festivalio nugalėtojai. Trumpo metražo konkurse dalyvavęs Lino Mikutos filmas „Šaltos ausys“ gavo „HBO Polska“ prizą už geriausią operatoriaus darbą Kristinai Sereikaitei. Žiuri taip suformulavo savo sprendimą: „Už darbą, kuriame pavyko užfiksuoti subtilią pusiausvyrą tarp tėvo, sūnaus ir gamtos, protingai ir subtiliai atskleidžiant šalia esantį pasaulį, lydintį mus dar ilgai po peržiūros.“

„Prix Efa Kraków 2016“ geriausiam Europos filmui (nominacija Europos kino apdovanojimui trumpo metražo filmo kategorijoje) skirta filmui „Čia aš tik svečias“ („Yo no soy de aqui“, Čilė, Lietuva, Danija), kurio režisierės yra Giedrė Žickytė ir Maite Alberdi. Žiuri apdovanojimą skyrė už „giliai humanistinį gyvenimo, atminties ir orumo vaizdą moters, kuri nepaisydama sunkios ligos įkūnija garbę ir ryšį su savo tėvyne, kultūra ir kalba. Ir nors jos istorija rutuliojasi toli už Europos ribų, ji skamba kaip tobulas Europos Sąjungos moto „In Variete Concordia“ įgyvendinimas“.

Keturiuose festivalio konkursuose ir 12 nekonkursinių programų buvo parodyta 250 filmų iš Lenkijos ir viso pasaulio. 114 iš jų dalyvavo konkursuose, filmus pasižiūrėjo apie 25 tūkstančius žiūrovų. Festivalio garbės apdovanojimas už kūrybos nuopelnus „Drakonų drakonas“ įteiktas režisieriui Marceliui Łozińskiui – vienam didžiausių lenkų kino dokumentininkų, ne kartą tapusiam Krokuvos laureatu.

Į Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus atvyks I. Vyrypajevas ir „Mūsų klasės“ autorius T. Słobodzianekas

Baigiantis 76-ajam sezonui Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovus kviečia į Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus. Birželio 15–22 dienomis vyksiančių nemokamų renginių metu bus pristatytos keturios pjesės. Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymų organizatoriai užsimena, kad tai – puiki proga pirmiesiems susipažinti su galbūt būsimų premjerų medžiaga. Po pjesių skaitymų vyks susitikimai su juos parengusiais menininkais, tekstų autoriais – iš Lenkijos atvyksta garsūs dramaturgai Ivanas Vyrypajevas ir Tadeuszas Słobodzianekas.
„Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymais, organizuojamais kaip dalis LNDT vykdomos išplėstinės šiuolaikinės dramaturgijos skatinimo programos,  siekiama suteikti galimybę Lietuvos teatro kūrėjams ir žiūrovams susipažinti su originalia nūdienės Europos dramaturgija, skatinti aktorių ir režisierių kūrybinę veiklą, – pasakoja LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis, – žiūrovai bus supažindinti su LNDT užsakymu į lietuvių kalbą išverstomis žinomų dramaturgų pjesėmis: Ivano Vyrypajevo „Nepakeliamai ilgais apkabinimais“, Tadeuszo Słobodzianeko „Jokūbo istorija“, taip pat su pjesėmis, išverstomis bendradarbiaujant su Goethe institutu – Ewaldo Palmetshoferio „Viengunge“ ir Elfriedės Jelinek „Prašytojais.“

 

Klaipėda, donʼt stop

Man įprastą vilnietišką maršrutą Markučiai–Arklių gatvė, vedusį mane į pažintį su lėlių teatru, ne taip seniai pakeitė ilgesnis Vilnius–Klaipėda, kurio paskutinėje stotelėje įsikūręs Klaipėdos lėlių teatras, kitais metais švęsiantis visai nebe paauglišką 25 metų jubiliejų. O dabar Klaipėdos universitetas išleido ir trečiąjį oficialų (nors galimybės režisūros studentams rinktis papildomą lėlininko kvalifikaciją būta ir anksčiau) lėlininkų kursą, vadovaujamą lėlių teatro režisierės, dailininkės, dramaturgės ir pedagogės Jūratės Januškevičiūtės. Tad ir vėjuotai saulėtą, nuotykių pažadais vilnijantį – kokie paprastai stotyse aplanko – gegužės 20-osios rytą į vakarus patraukiau ne džiazų klausyti ir ne šaltosios Baltijos pušynais kvėpuoti, o būtent to minėtojo kurso, trumpam pasivadinusio „Trupe 459“, diplominių darbų pažiūrėti. Lietuviškame kontekste Klaipėda, jei ir ne lėlių teatro Meka, yra ta vieta, kur vyksta vieni įdomiausių lėliškų reiškinių – čia jaunatviškai gaivališkos drąsos eksperimentuoti, keistis, ieškoti kol kas neaptraukė (ir, tikiuosi, niekada ar bent jau dar ilgai neaptrauks) akademiškumo ir valstybinio statuso apnašas, o kuriama, regis, iš vidinio poreikio ir tikėjimo idėja (gal netgi – bet oi koks nuvytęs žodis! – misija).

 

Visų mūsų klasė

Yana’os Ross režisuotas spektaklis pagal Tadeuszo Słobodzianeko dramą „Mūsų klasė“ stebina dar nematytu, šokiruojančiai originaliu Holokausto vaizdavimu. Drama pasakoja apie tragiškus 1941-ųjų metų įvykius Jedvabnės kaimelyje Lenkijoje, kuomet daržinėje buvo sudeginti visi to kaimo žydai. Siaubą kelia ir tai, jog nusikaltimą vykdyti padėjo artimi miestelio žmonės, šalia gyvenę kaimynai, draugai. Bendraklasiai. Sunku patikėti, tačiau šį kraupų nusikaltimą visą XX a. gaubė tyla. Išlikę gyvi jo liudytojai, ar net tiesioginiai vykdytojai, apie tai nekalbėjo, stengėsi nuslėpti ir užmiršti, o ir šiomis dienomis tokia istorija sunkiai skinasi kelią į žmonių sąmonę. Yana Ross apie šią nepatogią ir žeidžiančią tiesą nusprendė papasakoti su laukine ekspresija.

Juoda – geriau nei mėlyna

Naujojo Baltijos šokio pabaiga žadėjo būti įspūdinga. Festivalį uždarė islandų Ernos Omarsdottir ir Valdimaro Jóhannssono koncertas „Lazyblood“. Bet labiausiai žiūrovai vilioti Marie Chouinard trupės (Kanada) spektakliu „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“, prieš daugiau nei dešimtmetį parodžiusiu scenoje netikėtą, naują santykį su kūnu. Šis baletas iš tiesų pasirodė įdomus netikėtomis žmonių kūnų transformacijomis naudojantis daugiausiai ligoninėse randamais daiktais, dažnai šokėjus paverčiančiomis keistais gyviais.

Bet visa transformacijų jėga žiūrint šį darbą rodėsi išsivadėjusi. Nors spektaklis kokybiškas, atlikimas puikus, tačiau, kaip ir atidaryme rodytas Jo Strømgreno „Ten“,  „bODY_rEMIX/gOLDBERG_vARIATIONS“ labiausiai traukė galimybe pamatyti gyvąją klasiką, nors ir šiek tiek atsiduodančią naftalinu. Jei ne kiek netikėtas šventiškas akcentas apdovanojant Audronį Imbrasą Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu  „Nešk savo šviesą ir tikėk“ (ir taip įrėminant festivalį padėkų ir dovanų A. Imbrasui teikimu), gegužės 19 d. būtų atrodžiusi kaip ne visai reikalingas festivalio priedas. Juo labiau kad netikėtai stipriu spektakliu festivalis man buvo uždarytas gegužės 9-ąją.

Teatrinė atmintis – ne vien teoretikų galvose

Kad ir kaip stengtųsi būti šiuolaikiškas, teatras yra vienas archajiškiausių menų, nes jame veikia gyvi žmonės. O žmogus negali būti be atminties, asmeninio ir istorinio laiko refleksijos. Teatro trumpalaikiškumas užaštrina atminties darbą. Todėl jį nuolat persekiojo ir persekios „praeities šmėklos“. Teatre dabartį suvokiame per atmintį. Atmintis gali būti teatrinė ir asmeninė, būtent per pastarąją patiriame identifikaciją su sceniniu įvykiu. Tai teatre brangiausia. Teatrinė atmintis gyva ne vien teoretikų galvose. Esu įsitikinęs, kad ją turi nemaža dalis teatro publikos. Ypač kalbant apie Jaunimo teatrą. Daugumai teatralų šio teatro atmintis yra susijusi su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės ir Eimunto Nekrošiaus kūrybos periodu. Jo neįmanoma ir nereikia stengtis pakartoti. Bet norint tęsti teatro kūrybinį gyvenimą, neišvengiamai kyla klausimas – kaip dabartyje įprasminti jo atmintį? Manau, per kūrybines idėjas, galinčias prasmingai susieti skirtingas kartas, galbūt ir laikus. Norėčiau pabandyti Jaunimo teatre tokias idėjas įgyvendinti. Nežinau, kaip pasiseks. Esu nemažai dirbęs su šiuolaikine dramaturgija ir eksperimentais netradicinėse erdvėse. Norėčiau kažką šioje srityje nuveikti ir Jaunimo teatre. Kaip žinia, padarytų darbų atmintis teatro esamajam laikui nieko nereiškia. Naują darbą pradedi nuo tuščio lapo. Prieš tokį lapą dabar ir esu.

Akmuo lange

Kartais taip būna: penktadienį parodoje prisižiūri išdaužytų langų; tą patį vakarą po tavo langais kažkas tyčia sulaužo du konteinerius – ne bomžai, šiaip chebrytė linksminasi poškindama plastmasę; pirmadienį randi, kad sugurinto stotelės stiklo faktūra sušvelnino reklamos teiginius, kurie dabar su tavim kalbasi lyg žuvys po ledu. Jei ne šie įvykiai, tikriausiai Dano Aleksos parodą „Iš...ti langai“ tektų praleisti, nes ji jau pasibaigė – į „Artifex“ galeriją užsukau paskutinę dieną. Bet dabar jau nebegaliu apie tai nerašyti – smurtas, kuris gyvenime atrodo tiesiog kaip neabejotinas blogis, parodoje blyksteli netikėtomis briaunomis. Bet juk į galeriją išdaužytus langus Aleksa sunešė kaip tik iš gyvenimo... Kaip čia yra?

Įvairiais laikais skirtingose vietose įvykdyto smurto atvejus menininkas tyrinėja kaip nuo žmogiškų aistrų atitrūkęs mokslininkas. Ir tarsi Juliaus Greimo palikuonis surašo juos į semiotinį kvadratą, kuris čia įgyja tikro ir negailestingai išdaužto lango pavidalą. Dar sveikuose trijuose segmentuose – lyg muziejinėje vitrinoje – eksponuojamas lauko špatas, degto molio plyta ir bazaltas kartu su enciklopediniais šių uolienų aprašymais ir smurto istorijomis. Patys langų daužymo įrankiai taip pat suskilę – jau atidirbę, atvėrę savo žaizdas, savo vidurius, tarsi tik tam, kad galėtume savo akimis įsitikinti, ar tai, kas parašyta apie jų sandarą, yra tiesa. Kitaip tariant, aprašai kviečia mus perimti neutralų tyrinėtojo žvilgsnį ir žiūrėk – vaizduotė jau teka mineralinėmis gyslomis, laipioja magminėmis intruzinėmis ir efuzinėmis uolienomis, gyvena molio ir smėlio nuosėdų sluoksnius kaupusių prieledyninių ežerų laiku, stebi, kaip vandenynų gūburiuose auga žemės pluta.

Svarbiausia, kad būtų smagu

Pirmadienį LRT „Teisės žinoti“ pabaigoje išgirdau Ritos Miliūtės prisipažinimą: „Man buvo visai smagu.“ Iš tikrųjų, visą valandą vedėja smaginosi įžeidinėdama, nutraukinėdama, pašaipiai reaguodama į laidos svečių žodžius, nors jos funkcija šįkart buvo elementari – leisti piliečių iniciatyvinės grupės nariams pristatyti jų siūlomo referendumo tezes. Bet, matyt, vedėja savo užduotį suvokė kitaip ir visais būdais stengėsi diskredituoti ne tik laidos dalyvius, bet ir jų sumanymą. Antraip, ko gero, nebūtų rinkusi „kompromato“ apie kažkaip su jais susijusią pensininkę iš Kauno, kuri pati klojo plyteles ir nesumokėjo mokesčių.

Miliūtė niekad nepraleidžia progos įgelti laidos svečiams ir su tuo per kelis dešimtmečius, ko gero, jau susitaikė visi. Bet šįkart akivaizdu buvo kas kita. LRT vedėjai visada pabrėžia, kad priklauso elitui, jie jaučiasi iškilesni ir leidžia suprasti reiškiantys elito nuomonę, net jei tai tik paslaptingieji Edmundo Jakilaičio informatoriai. Šįkart tas požiūris buvo kaip reta akivaizdus, nes juk šiam elitui nepriklausantys žmonės, regis, dar iš Kauno, negali kėsintis į valdžios, politikų bei turčių privilegijas, aiškinti, kad dabar piliečiai neturi svertų, kad paveiktų valdžią, ir siūlyti savo sprendimo būdus. Kas jie tokie? Kodėl jie kalba, kad nėra valstybės vizijos? Kodėl jie teigia, kad nereikia bijoti žmonių?

Naujai atgimęs „Šventasis pavasaris“

Po metų pertraukos atgimė naujai. 2015 metų gegužę urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pristatyta premjera – šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“,  praėjus beveik lygiai metams nutarė atgimti ir prisikelti iš naujo. 2016 metų paskutinįjį gegužės savaitgalį buvo pristatyta nauja spektaklio versija pakitusi tiek choreografiniu principu, tiek šokėju sąstatu.

Siekiant tobulybės

Į Vilnių Londono simfoninis orkestras atvyko tiesiai iš Vroclavo, kuriame grojo prieš metus atidarytoje puikios akustikos koncertų salėje. Mes apie tokią nenustojame svajoti, nors jos kaip nėr, taip nėr. Matyt, esame itin nereiklūs, nes neprotestuojame, kai naujomis koncertų salėmis pavadinami pigūs turgaus ir kitokios paskirties statiniai su prasta akustika, kuri ten „padaroma“ pasitelkus elektroniką. Popmuzikai to užtenka, o klasikai?.. Nesusivaldžiau nepadejavusi net po labai gerai nuteikusio svečių koncerto, vykusio gegužės 26 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tiems, kurie lankosi Londone, nereikia aiškinti, kas yra Londono simfoninis orkestras ir kokią vietą jis užima šalies muzikiniame gyvenime. Bet, pasirodo, ir jam kyla su akustika susijusių problemų. Mat kolektyvo rezidencijos vieta, žinoma „Barbican“ centro koncertų salė, akustiniu požiūriu netenkina jautrių melomanų klausos. Visai įmanoma, kad naujasis Londono meras imsis iniciatyvos statyti šiam orkestrui salę. Tokie gandai, bent jau žiniasklaidoje, pasklido.

Kokia iš tiesų toji salė, nežinau, nes nesu ten buvusi. Užtat džiaugiuosi, kad Londono simfoninio orkestro Lietuvos melomanai galėjo klausytis Vilniuje ir net ne trečią, kaip kažkur skelbta, o jau ketvirtą kartą. Orkestras atvyko su pirmąsyk pas mus pasirodžiusiu garsiuoju maestro Antonio Pappano ir smuikininku virtuozu Nikolajum Znaideriu. Programoje numatyti du puikūs klasikos opusai atspindėjo reikšmingą orkestro įvairiakryptės veiklos dalį, pagarbą klasikinei ir savos šalies muzikai. Tai Ludwigo van Beethoveno Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur ir Edwardo Elgaro Simfonija Nr. 2 Es-dur. Orkestro grojimo precizikai ir laisvai alsuojančiam muzikavimui apibūdinti reikėtų sukurti naujų žodžių, nes tie dažnai naudojami jau vargina. Bet... Kaip kitaip negu žodžiu idealiai apibūdinsi gyvą ir paveikų simfonijos bei koncerto atlikimą, tiksliai pulsuojantį, vienu kvėpavimu grįstą solisto ir orkestro ansamblį, žavėjusį per visas tris smuiko koncerto dalis?!

PUSLAPIS
IŠ
1002