Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas, tačiau tuo pat metu jis yra tik statistinis skaičius, genetiškai panašus į visus kitus planetos žmones, žmogbeždžiones, net į salotas. Tad kas gi padaro žmogų asmenybe? Kas suteikia to unikalumo, kuriuo manome pasižymintys? Kaip elgtumėmės ir suvoktume save, jei lygiai tokių kaip mes būtų daugiau, jei būtume klonuoti? Kaip tada atsakyti į klausimą „kas aš esu“? Tokius klausimus kelia jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis, pristatydamas savo diplominį darbą – spektaklį „Skaičius“ (kurso vadovas – Gintaras Varnas).
Jaunasis režisierius žiūrovus pakviečia į Mažąją Nacionalinio Kauno dramos teatro salę, kuri atitinka spektaklio temą ir nuotaiką. Mažoje erdvėje egzistenciniai klausimai nuskamba nuoširdžiai ir tikrai. Joje užtenka vietos savoms, privačioms mintims, o ir scenos veiksmas vyksta taip arti, kad kyla jausmas lyg aktoriai kalbėtų ir veiktų asmeniškai Tau, žiūrove. Kadangi gvildenamos identiteto, savęs suvokimo temos, užmegztas tamprus ryšys su žiūrovu yra vertybė ir labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kurioje salėje sėdintis žmogus nesijaustų lyg stebėdamas kito asmenybės virsmą, o pats dalyvautų virsmų ir suvokimų procese. Įvertinti pavyko, ar nepavyko šio uždavinio įgyvendinimas būtų sunku, nes tai subjektyvus, intymus santykis, kuriuo retai kas nori dalintis su kitais.
Vėjo Aliuko scenografijos sprendimai, tikriausiai apriboti erdvės ir biudžeto – minimalistiniai, funkcionalūs. Keturios sienos, ribojančios erdvę, sudarančios kambario sienas, atstojančios veidrodžius, bei judanti platforma, ant kurios Tėvas (Liubomiras Laucevičius) prabūna viso spektaklio metu, yra reikšmingiausi scenos elementai. Tokie daiktai kaip stalas, kėdės, televizorius, seifas yra mažiau reikšmingi pačiai veiksmo plėtotei. Simbolišką reikšmę būtų galima suteikti tik stalui, kaip Tėvo atsiribojimo nuo sūnaus ir sūnų (visus tris sūnus vaidino Saulius Čiučelis), konservatyvumo ir kategoriškumo simboliui. Pagrindinių dviejų aktorių vaidyba įtikinanti ir paveiki. Čiučeliui skirta įkūnyti tris personažus. Tai sudėtingas uždavinys, o ir pats identiteto ieškojimas psichologiškai varginantis procesas, kurį aktoriui puikiai pavyko atskleisti bei įkūnyti. Paveikiausios viso spektaklio dalys – scenos su veidrodžiais, kurios papildė prasmių lauką gilesnėmis, nei tekstu išsakyta, reikšmėmis. Laucevičiaus personažas taip pat kintantis, išgyvenantis virsmus, kurie didžiąją spektaklio dalį žiūrovui nematomi, nors ir pabaigoje tik šiek tiek atskleidžiami, taip paliekant didesnę interpretavimo laisvę aiškinantis personažo motyvus. Išoriškai šis personažas gali ir atrodo paprastesnis, lengviau suvaidinamas, tačiau užpildyti giluminį charakterį, suteikti jam tamsaus turinio ir išlaikyti tai viso spektaklio metu atskleidžiant po mažą dalelytę nėra taip paprasta. Tokiam vaidmeniui reikia patyrusio ir psichologiškai stipraus aktoriaus, o kad Laucevičius toks yra, niekam nekyla abejonių.
Scenų perėjimą papildo Arturo Bumšteino muzika, kuri yra įtaigus spektaklio elementas, padedanti susikurti nuotaiką bei kontekstą. Muzika, kaip ir pelės, vaidinamos keturių Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos studentų, sukuria laboratorijos, mokslo kaip galingo įrankio ir šiurpios didybės atmosferą.
Pelių vaidmuo padėjo pereiti nuo vienos scenos prie kitos – jos perstumdė keturias sienas, darė iš jų kompozicijas, suderintas su muzika, ruošė sceną naujam epizodui. Jų išėjimas į sceną ir dekoracijų keitimas prisidėjo prie spektaklio fragmentacijos: žvelgiant konceptualiai, galima įžvelgti prasmę veiksmo skaidyme kaip sąmonės būsenos atspindyje (ieškant savo asmenybės vaizdo, bandant save suvokti sudėtinga būti nuosekliam, mintys šokinėja). Kita vertus – veiksmas nutrūksta, todėl sunkiau suvokti, į kurią istorijos dalį sugrįžtama pakeitus scenografiją. Šiuo atveju galima įžvelgti žaidimo su žiūrovu elementų, nes taip apsunkinamas veiksmo suvokimas – numetama tik keletas siužeto kąsnelių, faktų, užpildančių pasakojimo tarpelius, nors ir ne visus. Kai režisierius taip žaidžia, pasidaro smalsu – kur gi žiūrovo dėmesys iš tiesų kreipiamas, jei siužetas, pasakojimo chronologija nėra tokie esmingi.
Pasakojimo centras yra Tėvas ir Sūnus. Būtų galima teigti, kad už jų istoriją svarbesni šių veikėjų virsmai ir buvimo būdai. Spektaklio pradžioje pirmasis žiūrovui matomas Sūnus sužino, kad jis turi klonų ir kalbasi apie tai su Tėvu. Sūnus pasimetęs ir sutrikęs, o Tėvas ramus ir pasišalinęs nuo problemos, mat ši jam nemaloni. Panašu, kad istorija vystosi aplink naują Sūnaus savęs suvokimą. Pokalbio eigoje jis sužino, kad tėra vienas iš klonų, o ne originalas tokiu pat vardu, iš kurio buvo sukurti kiti. Tai šiam personažui smogia dar vieną smūgį, po kurio prasideda klono identiteto ieškojimo kelias. Vėliau, pas Tėvą ateina, kaip išaiškėja, originalas, vardu Bernardas, kuris atskleidžia daug vaikystės nuoskaudų, sumišusius jausmus Tėvui tarp meilės ir neapykantos. Šiame personaže ryškus bandymas susitvarkyti su prisiminimais, praeities šmėklomis ir nuoskaudomis, likusiomis nuo vaikystės. Nors jis yra originalas, tačiau nekenčia klonų, nes jie buvo mylimi jo Tėvo, kai tuo tarpu jo buvo atsisakyta. Įdomus giluminis posūkis įvyksta, kai Tėvas netenka abiejų sūnų – ir originalo, ir klono, kurį augino. Tėvui susitikus antrą kloną, Maiklą Bleiką, ieškant pakaitalo savo užaugintam sūnui, spektaklio fokusas nuo Sūnaus kaip klono identiteto krizės pereina prie Tėvo jausmų ir santykių su sūnumis krizės. Svarbesnis pasidaro Tėvo vidinis pasaulis, jo pasvarstymas kaip jis jaučiasi netekęs sūnų. Spektaklio pradžioje nekentęs klonų ir vadinęs juos padarais, pabaigoje jis net iškelia mintį, gal reikia su visais susipažinti ir išsirinkti sau tinkamiausią sūnų, mat antruoju klonu liko ne itin patenkintas. Tėvo figūra šaltakraujiška. Jam viso spektaklio metu trūksta žmogiškumo. Jis beatodairiškai meluoja abiems sūnums ir tiesą išrėžia tik antro susitikimo su originalu metu, o ji tokia pat žiauri kaip ir melai, kuriuos skiedžia. Nors režisierius tėvui suteikia žodį pabaigoje tam, kad žiūrovas galėtų pamatyti ir kitą poziciją, ne tik sūnų santykius su tėvu, sumišimą, virsmus, tačiau tėvas nesiteisina ir nesijaučia ką nors daręs negerai. Nepavyksta išteisinti, o tik parodoma jo pozicija, žiūros taškas.
Po spektaklio klausimų tik padaugėja, tačiau jie pernelyg sudėtingi, kad būtų galima į juos atsakyti šiandien. Visgi spektaklis yra vizionieriškas, bandantis pažvelgti kaip atrodytų šeimos ir individo gyvenimas klonų pasaulyje. Tik tokia vizija nedžiugina ir greičiau primena distopiją nei geresnio rytojaus vaizdą.