Kai publika nesijaučia nesupratusi

Kai bandai prisiminti dvidešimt Vilniaus festivalio vasarų, kaip viršūnės iškyla jo inicijuoti specialūs naujų lietuvių kompozitorių kūrinių užsakymai. Be festivalio turbūt neturėtume nei Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“, nei Vidmanto Bartulio oratorijos „Nelaimėlis Jobas“, Algirdo Martinaičio „Pietos“, „Muzikinės aukos“, Ramintos Šerkšnytės kūrinio „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ ar Mindaugo Urbaičio baleto „Acid city“. Čia surengti V. Bartulio, M. Urbaičio, Onutės Narbutaitės autoriniai koncertai. O štai Faustui Latėnui pasisekė net du kartus – jo autorinį girdėjome 1998-aisiais ir šiemet, autoriui svarbios sukakties metais.

Fausto Latėno kūryba yra puikiausias pavyzdys, kad šiandienos muzika gali būti klausoma daug kartų. Apima savotiškas azartas, kai eini į koncertą, kurio muziką beveik moki atmintinai, ir vis tiek tikiesi kažko naujo. Tokio koncerto privalumai yra tai, kad bent dvi dedamosios jau būna užtikrintos – atlikėjai žino, kaip groti, ką toje muzikoje akcentuoti, klausytojai – kaip klausyti, o vertintojai vis tiek turi atrasti kažką naujo. Negali parašyti to paties, nes laikas jau būna kitas ir neišvengiamai išryškėja nauji dalykai. Štai klausydamasi šį sykį suvokiau, kad Latėno kūrybos metodui labai tiktų terminas iš vieno O. Narbutaitės kūrinio pavadinimo – skiautinys. Niekada negali numatyti, kas bus „susiūta“ ir atsidurs greta, bet prilips kaip čia buvęs. Toks metodas puikiai atitinka gyvenimo kaleidoskopą. Klausant pirmą kartą daug kas būna netikėta, sukelia prasminių šifruočių poreikį, o vėliau jau gali stebėti, kaip tai padaryta.

Teatro dramaturgijos pagrindas – kontrastas, slidi riba tarp juoko ir ašarų. Ties ja Faustas Latėnas balansuoja tikrai meistriškai. O kaip puikiai pagaunamas šmėkščiojantis būties disonansas („Žvilgsnis pro aštunto aukšto langą“) – tarp šokio šėlo ir už kampo tykančios tragiškos nuojautos! Dar pagalvojau, kad kompozitoriaus kelias galbūt būtų buvęs visiškai kitoks, jei jaunystės metais būtų įvertintas jo radikaliai antiakademinis požiūris, jei nebūtų visi šukuojami pagal vieną standartą, į kurį Faustas niekaip neįtilpo. Dabar sunku įsivaizduoti, kiek drąsos reikėjo jam atsilaikyti. Iš to laiko kamerinės muzikos matyti, kad minti savo takelį jis bandė keliomis kryptimis: vienur balansavo ties reikalaujamo akademiškumo ir prasiveržiančio teatrališkumo riba, kitur, kalbant šios dienos terminais, siekė konceptualaus pagrindimo, kaip kad „Musa memoria“ magnetofono juostai, kur buvo panaudota autentiška psichikos ligonių garsinė medžiaga. Turint minty ne tik patį metodą, bet ir sukeliamas asociacijas apie vyksmą už psichiatrinių ligoninių sienų, tai buvo išties drąsu. Bet tuomet galbūt daug būtų praradęs teatras...

Nors jubiliejinis koncertas turi tarsi laisvesnį savo kanoną, kai atėjęs pasveikinti autoriaus negali labai kritikuoti to, kuo esi „vaišinamas“, labiau suveržta apimtis (muzikos buvo beveik trims dalims) gal būtų padėjusi geriau išryškėti dominantėms. Nors tikrai suprantamas autoriaus noras parodyti kuo didesnį pluoštą darbų, pristatyti bene visus geriausius savo muzikos atlikėjus. Ir tam atsispirti tikrai sunku.

Kai kurie autoriai turi bėdą, kad nauji kūriniai išstumia ankstesnius, o Faustas vis atsigręžia į savo jaunystės laikų aukso fondą, kurį papildo labai negausiai, naujas mintis dažniausiai atiduodamas teatrui. Jis turi tvirtumo būti tuo, kuo yra, nors jautrumą kartais ir slepia už ironijos. Nebijo tylių kolegų šypsnių dėl sentimentalumo.

Faustas Latėnas, kaip ir kiekvienas kompozitorius, turi savo mėgstamus tembrus, savo instrumentus. Jam ypač svarbūs styginiai, fortepijonas. Šį kartą tai buvo pakylėtai groję jam atsidavę atlikėjai: violončelininkas David Geringas, smuikininkė Rūta Lipinaitytė, azartiškoji pianistė Indrė Baikštytė, altistas Tomas Petrikis, „ArtVio“ ir Čiurlionio kvartetai, taip pat koncerte pasirodė valstybinis choras „Vilnius“, fleitininkas Giedrius Gelgotas, vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur, antroje dalyje grojo Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko. Trūko tik charakteringo Petro Vyšniausko saksofono. Įstrigo viena Fausto Latėno mintis, pasakyta per knygos apie jį – „Muzika kaip teatras“ – pristatymą: „Man svarbu žmonių vidinė kokybė. Kartais man visai nereikia to saksofono, bet kviečiu Petrą į įrašą, nes jo gera energija.“ Ir jau apie teatrą: „Sutinku su visais pasiūlymais, nes kiekvienas darbas yra susitikimas su žmonėmis.“ Jau užaugo kita atlikėjų karta, kuriai nebereikia teisinti Latėno kitoniškumo. Ištikimą

kūrybos propaguotoją Dalią Balsytę (ji yra ir koncerto programos sudarytoja), galima sakyti, pakeitė jos dukra I. Baikštytė, Raimundą Katilių – Rūta Lipinaitytė.

Didžiausia autorinio koncerto intriga buvo kelių kūrinių aranžuotės orkestrui. Iki šiol Latėną vadinome teatro ir kamerinės muzikos kūrėju. Suprantama, kad kiekvienam autoriui svarbus simfonizmo, kaip aukščiausio pilotažo, įvaldymas. Orkestras atskleidžia ir pačios muzikos gelminės apimties dydį. Matyt, ir pačiam Faustui Latėnui buvo įdomu išgirsti, kaip skamba jo muzika, atliekama orkestro. Girdėjome ir jo paties, ir Rimanto Giedraičio, ir Donato Zakaro orkestruotes su Tomo Petrikio versija. Pavyzdžiui, dvigubam kvartetui ir simfoniniam orkestrui perkurtas styginių kvartetas „Šviesiam atminimui“ dar labiau išryškino šio kūrinio sąsajas su klezmerių tradicija. Apskritai manau, kad aranžuotės pasiteisino, gal kompozitorius dar pridės prie jų ranką, padarys jas drąsesnes. Ir gražu buvo stebėti, kaip Robertas Šervenikas emociškai įsiūbuotą koncerto atmosferą saugiai atplukdė į kulminacinį uostą.

Kartais pamiršti, iš kurio kūrinio koks motyvas, bet kad jis faustiškas, – gali pasakyti neabejodamas. Šiandien žmonės, bijodami būti banalūs, vengia būti ir nuoširdūs. Faustas tokios baimės neturi.