7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Irenos Giedraitienės fotoalbumo „Moteris su fotokamera“ pristatymas

Sausio 31 d. 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje vyks Irenos Giedraitienės fotoalbumo „Moteris su fotokamera“ (Kultūros meniu: Vilnius, 2016) pristatymas. Pokalbį su autore, knygos sudarytoja ir leidėja Egle Deltuvaite, dalininku Jurgiu Griškevičiumi bei istoriku, monografijos „Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ autoriumi Tomu Vaiseta moderuos menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Knygoje publikuojama I. Giedraitienės archyvo dalis – tarsi sovietmečio Lietuvos kasdienybės metraštis. Tik jame labiau atsispindi ne oficialioji, o pozityvioji, gražioji, romantiškoji gyvenimo pusė. Čia maža politinio gyvenimo atspindžių: komunistinių paradų ar švenčių, partijos ar įvairiausių komitetų suvažiavimų bei kitų socialistinio realizmo proteguotų temų. I. Giedraitienės kūrybai nebūdinga ir santvarkos ar visuomenės kritika, žmonių ar jų ydų pašiepimas. Jos archyve – amžinųjų vertybių atspindžiai ir svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių dokumentai: vestuvės, laidotuvės, vaikai, šventės, atostogų tėkmė, susitikimai su įdomiais ar brangiais žmonėmis. Viskas, kas bent šiek tiek pakilę virš gniuždančios sovietinės realybės. Pati gyvenime būdama geraširdė, pozityvi, atvira, nelinkusi skųstis, I. Giedraitienė ir objektyvą dažniausiai nukreipia į tai, kas gražu ir gera, o jei ir paliečia liūdnesnę temą, vis tiek priverčia fotoaparatą nefiksuoti perteklinių neigiamų emocijų ar išraiškų.

Kino naujienos trumpai

Vienas laukiamiausių metų filmų – Ukrainoje kuriamas Šarūno Barto „Speigas“ („Frost“). Praėjusį gruodį dvi savaites jo filmavimas vyko ties Ukrainos ir Rusijos aneksuoto Krymo siena. Filmo veiksmas nukels į kariaujančią Ukrainą. Pagrindinis jo herojus yra lietuvis Rokas (Mantas Jančiauskas), vežantis humanitarinę pagalbą iš Lietuvos į Ukrainą. Kelyje jis sutinka du karo žurnalistus, juos vaidina prancūzė Vanessa Paradis ir vienas garsiausių šių dienų lenkų kino bei teatro aktorių Andrzejus Chyra (pernai rudenį Vilniuje jį buvo galima pamatyti „Sirenų“ rodytame Krzysztofo Warlikowskio spektaklyje „Varšuvos kabaretas“). Žiauri karo realybė prislėgs filmo personažus ir privers juos stoti akistaton su savo silpnybėmis ir baime, tačiau stiprus ryšys padės išverti sunkiausias akimirkas.

 

„Speigas“ – bendros prancūzų, lietuvių, ukrainiečių ir lenkų gamybos filmas. Anot prodiuserės Janjos Kralj, „Speigas“ – tai „ambicingas užsnigtas kelio filmas, kurio veikėjai keliauja per Lietuvą, Lenkiją ir Ukrainą į karo veiksmų vietas, o kartu tai ypatinga kelionė į Ukrainos tikrovę“. Prancūzų dienraštis „Libération“ parašė, kad „Speigas“ – vienas iš 20 kino kūrinių (kartu su naujais Martino Scorsese, Philippe’o Garrelio, Lavo Diazo filmais), kuriuos bus verta pasižiūrėti 2017-aisiais, tačiau tiksli premjeros data dar nežinoma. Apie filmą užsiminė ir amerikiečių „Variety“.

Pokalbiai tamsoje

Gerą savaitę žiūrėjome lietuvišką serialą apie miegančią provincijos gražuolę, kuri netikėtai atsibudo Seime, ir jos turtingą globėją. Šis serialas dar kartą įrodė, kad nemokame kalbėtis ir susikalbėti, kad Seime dialogas neįmanomas, kad skelbdami negrabius pranešimus lietuviai praranda daug gyvenimo malonumų ir nesupranta: žodis gali būti vaistas nuo melo, vienatvės, ligos, skausmo ar net beprotybės. Apie tai ir Pedro Almodovaro filmas „Pasikalbėk su ja“ (2002), kurį, sakyčiau, laiku primins LRT Kultūra (vasario 2 d. 21 val.). Šiame filme Almodovaras bando įrodyti, kad: 1) monologas autizmo akivaizdoje gali tapti dialogo forma, 2) tylėjimas gali išreikšti iškalbingą kūną, 3) kinas sugeba idealiai suvienyti žmones, 4) žodžiais perpasakotas filmas sustabdo laiką ir tampa pasakotojo bei tos, kuri jo klausosi, gyvenimo dalimi. Kartu tai pasakojimas apie vyrišką draugystę, kaltę, mirtį ir apie tai, kaip ilgai gyja meilės žaizdos. Almodovaras rodo vyrus, kurie kalbasi su galinčiais juos išgirsti, bet labiausiai su tais, kurie išgirsti negali. Jei pamiršote siužetą, priminsiu, kad filmo herojai – slaugas Beninjo ir rašytojas Markas – myli moteris, patekusias į komą.

Ateitis yra mano pagrindinis rūpestis

Sausio 11 d. garsus italų architektūros kritikas Pippo Ciorra Nacionalinėje dailės galerijoje skaitė paskaitą apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį. Architektas, profesorius Pippo Ciorra dėsto Ascoli Piceno Architektūros aukštojoje mokykloje (SAD), Camerino universitete ir yra vyriausiasis architektūros kuratorius MAXXI – nacionaliniame XXI a. meno muziejuje Romoje. Taip pat yra tarptautinės doktorantūros programos „Villard d’Honnecourt“ koordinatorius bei Tarptautinės architektūros kritikų asociacijos (CICA – Committee of International Critics of Architecture) narys. Nuo 1981 m. jo straipsniai publikuojami Italijos ir tarptautinėje periodinėje spaudoje. Šį kritiką galima pažinti iš jo gausiai publikuojamų knygų bei kuruotų parodų, jis buvo vienintelis europietis žiuri narys 2016 metų Venecijos architektūros bienalėje. Pippo Ciorra apsilankymas Lietuvoje – Lietuvos kultūros instituto Ekspertų vizitų programos dalis.

Viduržiemiai

M.K. Čiurlionio mokykloje su ponia Eliniene kadaise buvome kolegos. Dažnai pasikalbėdavome, ir visos ekspresyvios intonacijos atgyja prisimenant jos žodžius, pasakytus Maskvoje mirus Aleksandrui Goldenveizeriui: „Tu supranti, Gedgaudas? Нет – ты понимаеш? Das war eine bedeutende Persönlichkeit! Tai asmenybė... Это личность!“ Dar būdamas mokinukas girdėjau sausoką rečitalį (tada jis buvo apytikriai 75-erių) Kaune, J. Gruodžio mokyklos salėje. Po koncerto su tuometine mano fortepijono mokytoja Elena Okulič-Kazariniene nuėjome į artistų kambarį padėkoti, susitikti. Garbusis muzikas profesoriavo Maskvos konservatorijoje, o prieš tai ir Filharmonijos mokykloje, kurią dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė kaunietė Jelena Sokolskaja, vėliau ištekėjusi už Eugenijaus Okulič-Kazarino. Goldenveizeris buvo Levo Tolstojaus draugas, nevalgė mėsos, jam kūrinių yra paskyrę Rachmaninovas ir Medtneris, o ir jis pats parašė tris operas bei nemažai kitokios muzikos.

 

Prabėgęs laikas mano mintyse gretina ir Heinricho Neuhauso rečitalį – ten pat, tik gal jau kitais metais. Vėsioje salėje jis skambino mūvėdamas žalsvą dešinės rankos pirštinę, neuždengiančią pirštų galiukų. Po koncerto ir su juo susitikome, tada pasisakė turįs jau visai gerai skambinantį sūnų Stanislavą, pažadėjo jį pas mus „atsiųsti“, kad patys tuo įsitikintume. Tai tas pats „Stasikas“, kuris, tėvui 1964-aisiais mirus, vadovavo Aldonos Dvarionaitės studijoms, pradėtoms pas Heinrichą Neuhausą.

Kad būtų patogu ir aišku

Priešingai nei ankstesni režisieriaus filmai „Išsiskyrimas“ ar „Praeitis“, šis atrodo pernelyg sukonstruotas ir išmąstytas. Jame mažiau dramaturginio lengvumo, užtat daugiau teatro: tiek tiesiogine (pagrindiniai veikėjai repetuoja ir vaidina Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“), tiek perkeltine prasme (Farhadi – kamerinių erdvių meistras).

 

Todėl įdomiausia buvo (pa)stebėti ne siužetinius ėjimus (juk žinai, kad pabaigoje režisierius privers tavo spėjimus ir vertybinius orientyrus apsisukti 180 laipsnių kampu), bet mažas detales, kurios, tikiu, kadre – ne šiaip sau. Pavyzdžiui, veikėjo Emado persižegnojimas, iš filmo į filmą keliaujantis suskilusio stiklo motyvas ar į sieną atremtas Ingmaro Bergmano „Gėdos“ plakatas finalinėje scenoje. Pastaroji detalė prasmingai išsiskleidžia sąmonėje ir verčia svarstyti, apie kokią ir kieno gėdą kalbama: prostitutės paslaugomis besinaudojusio senyvo vyriškio, jam atkeršyti linkusio Emado ar galbūt visos šalies, kurią kausto taisyklės, normos, baimės, fanatizmas, cenzūra.

„Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Vasario 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Molièreʼo „Tartiufo“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina Eglė Mikulionytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Paulina Taujanskaitė, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Agnieška Ravdo, Viktorija Žukauskaitė, Martynas Ališauskas, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bučius.


„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 m., gegužės 14 d. pjesė buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai (tų pačių metų rudenį „Tartiufas“ buvo keliskart suvaidintas privačiose didikų rezidencijose). Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins. Molière’as šį sprendimą mėgino sušvelninti perrašinėdamas pjesę – naujoji redakcija buvo pavadinta „Apgaviku“, o pagrindinis veikėjas – Panulfu; šis variantas Karališkųjų rūmų teatre buvo parodytas 1667-ųjų rugpjūčio 5 d., tačiau irgi buvo uždraustas. Paskutinė „Tartiufo“ redakcija buvo suvaidinta toje pačioje scenoje 1669 m. vasario 5 d. ir sulaukė didelės sėkmės – netrukus komedija buvo išspausdinta, šis variantas vaidinamas iki šiol.

Primiršta laisvė

Jonas Valatkevičius yra tikras menininkas, nors mums geriau žinomas kaip kuratorius, dirbęs Šiuolaikinio meno centre, dažniau ne prie tuo metu madingų naujoviškų parodų, o prie tų, kur reikia. Bet padarė jas taip gerai, kad iki šiol prisimename: Marijos Teresės Rožanskaitės, Ričardo Vaitiekūno, Šarūno Saukos ir kt. Dirbo ir su šiuolaikiniais menininkais, rašė labai įtraukiančius tekstus. Ir dabar bet kuri redakcija laukia bet ko, ką tik jis parašytų. Atrodytų, kad Jonas iš visų pusių puikiausiai žino, kaip yra daroma menininko karjera. Bet jis jos nedaro. Tuo yra dar tikresnis už tikrus menininkus. Nes karjeros darymas reiškia kompromisus.

 

Jis buvo menininkas, iš kurio ėmiau pirmąjį interviu prieš kokius dvylika metų. Manau, tai didelė sėkmė – netikrumo akimirką sutikti tokį gerąjį Joną. Pokalbis buvo panašesnis į psichologo konsultaciją. Net į blogai užduotus klausimus atsakė aiškiai ir labai ramiai. Tuo metu jis tapė ant palaikių dėžių kartonų, nespinduliavo jokio egocentrizmo ar migloto paslaptingumo, jo nereikėjo dekoduoti. Jis suteikė viltį, kad menas būna absoliučiai grynas. Grynas ta prasme, kad tarp kūrėjo ir kūrinio neleidžiama įsiterpti jokiam marazmui (madų, teorijų, įtakos grupių ir t.t.), kad jis niekam neturi patikti. O tai yra laisvė. Svaiginanti laisvė. Manau, šitai labai paveikė mano nebrandžios asmenybės formavimąsi. Gal dėl tokių atvejų ir likau menotyroje. Štai ką gali grubūs Jono kartonai... Todėl geriau jų nenuvertinti.

Oratorija karaliui Dovydui

Jei kas nors paklaustų apie Biblijos laikų muziką, kokį žmogų prisimintumėte pirmiausia? Tikriausiai karalių Dovydą – garsų karį, muzikantą ir poetą, gyvenusį daugiau nei prieš 3000 metų. Ir nenuostabu, nes beveik viskas, ką iš Biblijos sužinome apie tuometę muziką, susiję su Dovydo gyvenimu.

 

Daugumai prieštaringo karaliaus gyvenimo istorija tapo neišsemiamu kūrybinio įkvėpimo šaltiniu, padėjusiu atrasti nenutraukiamą ryšį tarp Dievo malonės ir jį garbinančios muzikos. Šveicarų kilmės prancūzų kompozitorius Arthuras Honeggeras (1892–1955) Dovydo istoriją įamžino gavęs užsakymą parašyti muziką Mézières kaimo teatro trupės statomam spektakliui pagal René Moraxo pjesę „Karalius Dovydas“. Nors pirminis kūrinio pavidalas buvo gana kuklus, jį turėjo atlikti vos šešiolikos muzikantų ansamblis, įkvėptas didelio pasisekimo 1923 m. kompozitorius šį veikalą pavertė monumentalia oratorija, skirta dideliam simfoniniam orkestrui, mišriam chorui, skaitovui ir solistams.

Susitikimai su prancūzų kinu

Sausio 26 d. Vilniuje prasideda prancūzų kino savaitė „Žiemos ekranai“. Ją jau dvyliktą kartą rengia Prancūzų institutas Lietuvoje. Iki vasario 10 d. renginys vyks vienuolikoje Lietuvos miestų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje, Raseiniuose – ir pristatys kelias programas: pastaraisiais metais sukurtus prancūzų filmus, kuriuos jungia susitikimų tema, retrospektyvinę programą „(Ne)tikros istorijos“ ir du animacinius filmus vaikams – klasikinį Paulio Grimault „Karalius ir paukštis“ („Le Roi et l’Oiseau“ 1947–1953), sukurtą pagal Jacques’o Prevert’o scenarijų, bei garsaus šiuolaikinio animacijos kūrėjo Sylvaino Chomet „Belvilio trynukes“ (Lietuvoje filmas rodytas kaip „Trijulė iš Belvilio“).

 

Lietuvoje viešės kino kūrėjai Antoninas Peretjatko, jo filmas „Džiunglių įstatymas“ ir atidarys festivalį, Xavier Seronas ir aktorius Vincent’as Macgaine’as. Jie dalyvaus ir „Žiemos ekranų“ susitikimuose bei diskusijose. Peretjatko diskutuos tema „Kinas – visuomenės kritika ir veidrodis“ (25 d. 17 val. Prancūzų institute Vilniuje); sausio 31 d. 17 val. kavinėje „Coffee Inn Roasters“ vyks pokalbis apie nepriklausomą kino gamybą „Išgyventi kaip kine“, bus kalbama apie kūrybinę ir vadybinę nepriklausomos kino gamybos pusę; vasario 1 d. 17 val. Prancūzų institute Vilniuje rengiama diskusija „Mokykimės su kinu“, skirta kino edukacijai.

PUSLAPIS
IŠ
1003