7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Julija Reklaitė

Julija Reklaitė

Lietuvių grafikos rinkinys padovanotas centriniam grafikos institutui Romoje

Gruodžio 14 dieną Lietuvos respublikos ambasadorius Italijos Respublikoje Ričardas Šlepavičius, įteikė Centriniam Grafikos Institutui Romoje, 15 Lietuvių grafikos kūrinių rinkinį.


Rinkinį suformavo prof. Dr. Giedrė Jankevičiūtė ir Vilniaus grafikos meno centro vadovės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė. Rinkinyje 15 originalių grafikos kūrinių, kurių autoriai Elvyra Kairiūkštytė, Kęstutis Grigaliūnas, Laisvydė Šalčiūtė ir Petras Repšys, yra svarbūs Lietuvos grafikos istorijai. Centrinis grafikos institutas yra viena iš nedaugelio Nacionalinių kultūros institucijų Italijoje, kurios pradžia skaičiuojama nuo1738 metų. Institute saugoma ir tiriama apie 23500 piešinių ir 110000 atspaudų, kurie atspindi Europos grafikos meno istoriją nuo penkto iki aštunto šimtmečio, taip pat saugoma daugiau nei 23400 matricų, yra išsaugotos veikiančios grafikos mašinos, fotografijos kolekciją sudaro daugiau nei 16000 eksponatų, yra 25000 leidinių sauganti biblioteka ir formuojama šiuolaikinio bei video meno kolekcija. Centrinis grafikos institutas įsipareigojo padovanotus kūrinius saugoti, prižiūrėti ir eksponuoti neribotą laiką.


Kaip sako rinkinio sudarytojos: „Lietuvos grafikos mokykla yra labai stipri ir gerai žinoma mūsų Europos dalyje. Ši dovana - žingsnis į dar platesnį pripažinimą, nes būti priimtiems į tokį prestižinį rinkinį, šalia Leonardo da Vinci, Albrecht Durer, Rembrandt, Giovanni Battista Piranessi ir kitų senųjų meistrų piešinių bei estampų, moderniosios ir šiuolaikinės Giorgio Morandi, Renzo Romero, Jannis Kounellis ir kitų autorių grafikos kūrinių, reiškia, kad tenkiname aukščiausius kriterijus ir galime būti įdomūs ne tik artimiausiems kaimynams, bet net ir meno išlepintiems italams, kurie yra ypatingai reiklūs dailės kūrinių kokybei“.


Šis dėkingumo gestas yra bendradarbiavimo tarp Lietuvos ambasados Italijoje, Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus ir Centrinio grafikos instituto finalas, kurio pagrindu vyko paroda „MAGMA. Kūnas ir žodis Lietuvos ir Italijos moterų mene nuo 1965 iki šiandien“, kuruota Laimos Kreivytės ir Benedetta Carpi de Resmini Vilniuje ir Romoje; Romoje stažavosi penkios studentės iš Vilniaus dailės akademijos. Dovana simboliškai vainikuoja ir 2018 m. pavasarį vykusią Vilniaus grafikos meno centro kuratorių stažuotę Romos centriniame grafikos institute, įgalina tolimesnio bendradarbiavimo plėtotę ateityje tarp grafiką propaguojančių Italijos ir Lietuvos institucijų.

 

Julija Reklaitė

Spoleto tekstilės meno bienalėje – dėmesys Lietuvai

Šį šeštadienį, gruodžio 8 dieną Spoleto mieste Italijoje bus atidaryta pirmoji tekstilės bienalė, kurią organizuoja Officina d‘Arte&Tessuti, kuruoja Maria Giuseppina Caldarola ir Margherita Labbe. Bienalė vyks trijose išskirtinėse miesto erdvėse, ir kiekvienoje iš jų bus akcentuojama kita tema: Panorama, Tyrimas ir Focus. Bienalės kuratorės savo Focus žvilgsnį nukreipė į Lietuvą. Taigi paskutinis šimtmečio Focus renginys yra labai netikėtas ir malonus Itališkas žvilgsnis į Lietuvos tekstilės meną, kuris prasmingai užbaigia metų kultūros renginių ciklą ir praplečia jį gražiomis metaforomis.


Šiemet Giuseppina Caldarola lankėsi Vilniuje, VIII Lietuvos tekstilės meno bienalėje ir pasirinko trijų autorių kūrinius savo parodai. Pasak kuratorių Spoleto bienalėje bus pristatyti trijų labai ryškių, labai skirtingų Lietuvos tekstilės meno kūrėjų darbai. Visos jos profesionaliai dirba su tekstile, dėsto dailės akademijoje ir kuria, tačiau jų meninė raiška yra toli pažengusi nuo tradicinės tekstilės sampratos. Tekstilė tampa būdu papasakoti savo istoriją.


Eglė Ganda Bogdanienė parodoje pristato interaktyvių audinių ciklą „Pokyčiai“, kuriame veikiant audinio paviršių šilumos šaltiniu, keičiasi piešinys ir spalvos. Severija Inčirauskaitė – Kriaunevičienė darbu „Ančiuko Donaldo nuotykiai“ pasakoja istoriją apie XX a 9 dešimtmetį, geležinės uždangos griūtį ir deficitą, susiedama ją su nūdienos politinėmis aktualijomis. Laima Oržekauskienė darbe „Optimal position“ analizuoja lyčių tarpusavio santykių temą.


Ši nedidelė Lietuvos tekstilės meno ekspozicija patvirtina, kad šiuolaikinė tekstilė įvairi, kad nepaisant skirtingos gyvenimiškos ir kūrybinės patirties, menininkus jaudina tie patys bendražmogiški, egzistenciniai klausimai, jų asmeninis santykis su tėvynės istorija.


Kovo 1 dieną Spoleto planuojamas Lietuvos tekstilės menui skirtas seminaras, kiti lydintieji muzikos ir video meno renginiai.
Spoleto tekstilės bienalė atsidarys šį šeštadienį, gruodžio 8 dieną, 12,00 valandą Palazzo Colicola ir veiks iki sausio 16 dienos.
Bienalės erdvės: galleria Officina d'Arte&Tessuti, Via Plinio il Giovane 6/8, Palazzo Collicola, Museo del Costume e del Tessuto.
Už galimybę ir bendradarbiavimą dėkojame Lietuvos kultūros institutui ir VG Italy (Vičiūnai group) ir asmeniškai Rūtai Valentaitei bei Kotrynai Lienytei

 

Laima Oržekauskienė, Optimal Pozition 1
Laima Oržekauskienė, Optimal Pozition 1
Julija Reklaitė

L’Akviloje ir Palerme skambės lietuviška muzika

Lietuvoje ir Italijoje tapęs tradicija, dešimtasis tarptautinis muzikos festivalis „Le strade d’Europa. Lietuva – Italija“ kviečia apglėbti plačią Europą. Festivalio programa pristato naujosios kartos atlikėjus ir kūrėjus net iš septynių šalių – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Italijos, JAV, Taivano ir Turkijos, penkiolikoje festivalio koncertų.

 

Pagrindinis festivalio akcentas ir pažiba – Lietuvos atlikėjų koncertai Italijoje. Šiais metais Italijos publika turės išskirtinę progą išgirsti koncertuose Akviloje, Palerme ir Galėzėje, prestižinius Čiurlionio ir I Solisti Aquilani kvartetus, tarptautinį Trio Agora, jaunuosius smuiko ir fortepijono virtuozus Leonardo Ricci ir Francesco Mazzonetto bei ekstravagantiškajį kompozitorių-pianistą Maurizio Mastrini.

Čiurlionio kvartetas, Francesco Mammola ir Nijolė Dorotėja Beniušytė
Čiurlionio kvartetas, Francesco Mammola ir Nijolė Dorotėja Beniušytė
Trio „Agora“: Žilvinas Brazauskas, Natania Hoffman, Robertas Lozinskis
Trio „Agora“: Žilvinas Brazauskas, Natania Hoffman, Robertas Lozinskis
Julija Reklaitė

Lietuvių menininkų duetas Pakui Hardware MAXXI muziejuje, Romoje

Spalio 19 d. Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI Romoje atidaroma paroda „Low Form“, kurioje tarp žinomų pasaulyje menininkų vardų pristatoma ir lietuvių dueto Pakui Hardware instaliacija. Pakui Hardware, kurį sudaro Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, parodoje pristato naujai, specialiai šiai parodai sukurtą instaliaciją „On demand“, įsiliejančią į technologijų kuriamas tikroves nagrinėjančių kūrinių būrį. Pakui Hardvare yra pirmi Lietuvių menininkai, kurių darbus bus galima pamatyti MAXXI muziejuje.

Lietuvių menininkų parodoje eksponuojami kūriniai veikia tiek kaip mechaniniai įrenginiai, tiek kaip keisti personažai. Arba veikiau abu iškarto – aštriomis metalo kojomis įsirėžę į grindis jie šakojasi žvilgančiomis galūnėmis, padengtomis raštais ir silikono sluoksniais. Greta jų garuoja nenatūraliai ryškus skystis, drėkindamas erdvę ir aplink išdėstytus keraminius objektus. Šiais kūriniais menininkai kalba apie vis garsiau svarstomus planus ir strategijas išgauti naudingas iškasenas iš aplink žemę skriejančių kūnų, asteroidų. Žmogaus ar veikiau kapitalizmo pėdsakai skverbiasi gerokai iš šios planetos ribų.

Paroda „Low Form. Imaginaries and Visions in the Age of Artificial Intelligence“, kuruota Bartolomeo Pietromarchi yra šiuolaikinių menininkų technologinės ir siurrealistinės vaizduotės tyrimas, nuo kompiuteriu generuotų sapnų iki kūrybinių algoritmų ir avatarų, kurie kelia egzistencinius klausimus. Tai daugiau nei paroda, greičiau tyrimas, dirbtuvės ir diskusija temomis bei iššūkiais, susijusiais su mūsų santykiais su technoilogijomis ir neįtikėtinais evoliucijos sukurtais scenarijais. Paroda pristatoma kaip įkvepoiantis daugiasluoksnis ir multisensorinis ekranas.
Pakui Hardware yra 2014 m. Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės įkurtas menininkų kolektyvas. Per kelis metus kolektyvas surengė solo parodas Modernaus meno muziejuje (MUMOK), Vienoje, Tenderpixel galerijoje, Londone, EXILE galerijoje, Berlyne ir Vienoje, kim? Šiuolaikinio meno centre, Rygoje, Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, Exo Exo, Paryžiuje, 321 Gallery, Brukline, Niujorke. Menininkų kūryba rodyta grupinėse parodose tokiose erdvėse kaip Šiuolaikinio meno centras, Vilnius (13-oji Baltijos trienalė), Orsė muziejus, Paryžius, Kunsthalė Basel, Bazelis, Šveicarija, Zachęta nacionalinės galerijos projektų erdvė, Varšuva, Kunstverein Brauschweig ir Kunstverein Freiburg, Vokietija, šiuolaikinio meno festivalyje Sesc_Videobrasil, San Paulas, Brazilija, BOZAR šiuolaikinio meno centras, Briuselis ir kt.

Lietuvių prisistatymo MAXXI muziejuje partneris Lietuvos kultūros insitutas
Paroda veiks iki vasario 24 dienos


 

 

 

 

Pakui Hardware, On Demand, 2017 (detalė), EXILE, Berlynas
Pakui Hardware, On Demand, 2017 (detalė), EXILE, Berlynas
Julija Reklaitė

Spalio 12-15 dienomis Italijoje vykusioje Veronos Meno mugėje Lietuvos galerijos ir menininkai sulaukė komplimentų ir dėmesio

Keturioliktą kartą vykusioje Veronos meno mugėje šiais metais debiutavo nauja programa pavadinimu „Focus on“, kurios akcentu tapo valstybės atkūrimo šimtmetį mininti Lietuva. Šia programa siekiama mugės tarptautiškumo, ArtVerona akcentavusi Lietuvą siekė kolekcininkus ir svečius supažindinti su nauja šiaurės rytų kultūros kryptimi, tad mugėje koncentruotoje saloje prisistatė net penkios galerijos iš Lietuvos.


Tarp keturių didžiausių meno mugių Italijoje įsitvirtinusi Veronos meno mugė pastaruosius kelerius metus pastebimai auga. Augančiais skaičiais džiaugėsi ją uždarydami mugės rengėjai, mugėje dalyvavo 150 galerijų, pristačiusių darbus nuo modernaus iki šiuolaikinio meno, 14 nekomercinių erdvių, taip pat 18 eksperimentinių projektų, mugėje dalyvavo apie 500 kolekcininkų porų ir apsilankė 23,000 lankytojų.


Mugės meno vadovė Adriana Polveroni viename iš interviu pasidžiaugė ir Focus programa “Focus on koncentruojasi į penkias jaunas galerijas, kai kurias ypač jaunas, kurios  mums atskleidžia Lietuvos kultūros lauko gyvybingumą, gaivumą ir augimą. Lankydamasi Vilniuje, Lietuvos sostinėje, susitikusi su galerijomis likau sužavėta jų entuziazmo ir darbo kokybės. Tikiuosi, jog ši užkrečianti energija paveiks ir Italų publiką, nes mes stengiamės pristatyti ne tik galerijas, bet ir kultūrinį kontekstą, platesnę šio jauno kultūrinio pasaulio viziją“.


ArtVerona meno mugės tema buvo „Utopija: svajonė ar grėsmė?“, greta mugės vyko lydinčios parodos, praplečiančios temą, specialūs renginiai kolekcininkams. Mugėje vyko ekskursijos viena jų, su kuratore ir meno kritike Benedetta Carpi de Resmini po Lietuvos galerijas. Mugėje vyko ir pokalbiai apie įvairias kolekcijas, kaip gyvenimo aistrą, viename jų buvo kalbama apie Lietuvą, dalyvaujant Lewben Art Foundation partneriui Viliui Kavaliauskui, konsultantei, kuratorei Francesca Ferrarini ir kultūros atašė Italijoje Julijai Reklaitei. Susitikimų su menininkais programoje „Aš kūrinys ir tu“ dalyvavo ir savo kūrybą pristatė Eglė Ridikaitė.


Kultūros žurnalas Artribune rekomendavo 10 galerijų, kurias būtina aplankyti mugėje, tarp jų išskyrė ir Contour art gallery iš Lietuvos stendą, kuriame „pristatomi darbai savo raiškos priemonėmis nors yra tapyba ir grafika, tačiau labiau primena instaliaciją“ (stendą projektavo architektas Arūnas Arlauskas). O Mantovos kunigaikščių rūmų muziejus (Palazzo Ducale di Mantova) pasirinko šios galerijos pristatytą menininkę Laisvydę Šalčiūtę rengti parodą 2019 metais kartu su skulptoriumi Gehrad Demetz. Muziejaus vadovai gyrė Šalčiūtės paprastą ir kartu dramatišką meninę kalbą, siekį naudojant figūratyvius meno istorijos elementus, mitologinius ir religinius įvaizdžius kurti inovatyvų šiuolaikinį pasakojimą.


Kultūros žurnalas Exibart aprašydami Lietuvos pasirodymą negailėjo komplimentų visoms galerijoms, prognozavo, jog tokia šviežia ir neatrasta kultūros sala turėtų džiuginti kolekcininkus, aptarė tiek raiškos priemones (nuo tapybos iki kinetinės skulptūros), tiek gvildenamas temas (feminizmas, rekonstrukcija, minimalizmas, ironija), džiaugėsi atradimais, ir rekomendavo nepražiopsoti kūrinių, kaip Audra Vau pristatytas video kūrinys su Jono Meko atvaizdu „Poetai niekada nemiega“. Pasak Exibart, Focus on Lithuania pristatė iki šiol neatrastą, bet itin įdomią šiuolaikinio meno nišą.


Galerijų pasirodymas Veronos meno mugėje buvo inicijuotas bendradarbiaujant su Jurgita Juospaityte Bitiniene (The Rooster gallery), kuri sutelkė visas penkias galerijas bendram projektui, toks eksperimentinis Lietuvos pasirodymas užsienio meno mugėje vyko pirmą kartą. Galerijų pasirodymą iš dalies rėmė Lietuvos kultūros taryba, Focus On Lithuania vyko bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu.


ArtVerona mugėje dalyvavo:
„The Rooster Gallery“ (menininkai: Kristina Alisauskaitė, Auksė Miliukaitė, Andrius Zakarauskas)
„Contour art Gallery“ (menininkai: Laisvydė Šalčiūtė, Eglė Ridikaitė, Rūta Vadlugaitė)
Galerija „Meno parkas“ (menininkai: Sonata Riepšaitė, Rosanda Sorakaitė, Remigijus Treigys, Tomas Vosylius)
Galerija „AV17“ (menininkai: Nerijus Erminas, Tauras Kensminas, Rimantas Milkintas, Rafal Piesliak)
Galerija „Meno niša“ (menininkai: Rūta Katiliūtė, Gintaras Makarevičius, Kęstutis Svirnelis, Monika Plentauskaitė, Audra Vau)

 

Julija Reklaitė

Godos Palekaitės teatriniai ieškojimai Venecijoje ir Turine anarchijos tema

Rugsėjo 1 ir 7 dieną, Venecijoje ir Turine teatro menininkė ir antropologė Goda Palekaitė kartu su nedidele kūrybine komanda – italų aktoriumi Stefano A. Moretti, garso inžinierium Adomu Paleku, kuratore ir fotografe Alicja Khatchikian bei „Queit Propaganda Studio“ dizaineriais prikėlė Mikhailo Bakunino – klasikinio anarchizmo tėvo gyvenimo ir darbų istoriją.
„Bakunino“ premjera įvyko rugsėjo 1 d. Lietuvos pavilijone Venecijos architektūros bienalėje. Rugsėjo 7 d. performansas buvo parodytas Turino publikai nepriklausomoje meno erdvėje „Laboratorio Artistico Pietra”. Spalio 11 ir 13d. “Bakuninas” atvyks į Vilnių, į “Sirenų“ klubo programą, kur bus pristatytas Lietuvos publikai.


Mikhailas Aleksandrovičius Bakuninas (1814-1876) buvo įtakingiausias rusų anarchistas, aršiai kritikavęs tiek carinę valdžią ir religijos dominavimą, tiek Karlą Marksą ir užgimstantį komunizmą. Jis pasisakė prieš bet kokią hierarchiją, už bendruomeniškumą bei besąlygišką individo laisvę. Nenuostabu, kad Bakuninas buvo persekiotas visų tuometinės Europos vadovų, du kartus nuteistas myriop ir kalėjime prarado visus dantis. Nepaisant to, jis sugebėjo pabėgti iš Rusijos Sibiro upėmis per Japoniją ir JAV atgal į Europą, kur toliau tęsė pradėtus darbus.


„Žvelgiant iš šiandieninio, globalaus kapitalizmo, valstybių ir religijų konfliktų blaškomo pasaulio perspektyvos - šis filosofas bei aktyvistas yra pralaimėtojas. Nepaisant klasikinio anarchizmo aktualumo ir įtakos visuomeniniams judėjimams, Bakunino idėjos jau beveik 200 metų yra sėkmingai stigmatizuojamos. Jo neįtikėtina gyvenimo istorija dominuojančių valstybinių istorijos diskursų yra išstumta į nežinią.“ – rašo sumanymo autorė. Neveltui šio teatrinio performanso premjera vyko Italijoje, kur vis dar gajus politinis anarchizmas turi senas tradicijas „Bakuninas yra modernus mitas. Jis buvo laikomas teroristu, grėsme, velniu. Daug žmonių netgi nežinojo jo vardo. Italijoje jo vardą mes žinojome, kaip ir tai, kad jis yra laikomas anarchizmo pradininku, tačiau nieko daugiau.“ -  po pasirodymų teigė aktorius Stefano A. Moretti. Pasak jo buvo labai sunku vaidinti mitą, todėl aktorius susitelkė ties jo humoru, jo nuopoliais ir visąapimančia energija. Publika tai greit pagavo, jie juokėsi, skaitė ir mąstė kartu, pusantros valandos trukmės reginys neprailgo ir po jo niekas neskubėjo skirstytis. Dvi premjeros buvo labai skirtingos, performansas buvo adaptuotas skirtingose erdvėse. Publika buvo gausi ir rimta, matėsi, kad žmonės žino, kur eina, žino, kas tas Bakuninas, turi savo santykį ir lūkesčius, kai kurie žiūrovai specialiai atvyko iš skirtingų Italijos miestų. Po abiejų pasirodymų buvo daug kalbų apie pati performansą, tiek tekstą, tiek vaidybą, režisūrą ir garsą, bet ir apie politiką.

Performansas, kalbantis apie politinį anarchizmą kaip apie archeologinį radinį, vertą išviešinimo yra aktualus permąstant demokratijos krizę. Autorė klausia, ar gali paslėptos ir pamirštos, istorijos stigmatizuotos politinės idėjos įkvėpti pasimetusį žmogų naujai intelektinei ir politinei minčiai? Jis tiks ir norintiems susipažinti su eksperimentiniu teatru, nes jame gausu erdvės ir formos ieškojimų.

Daugiau informacijos: https://www.palekaite.space/about-contact/
BAKUNINAS. Schizma (Lt) ir Quiet Propaganda (It) koprodukcija
Bakuninas - Stefano A. Moretti
Garso inžinierius - Adomas Palekas
Kuratorė ir fotografė - Alicja Khatchikian
Režisierė, scenarijaus autorė ir scenografė - Goda Palekaitė
Premjerų Venecijoje ir Turine partneris -  Lietuvos kultūros institutas

 

 

Julija Reklaitė

Centrale Fies festivalyje Linos Lapelytės performansas „Candy Shop – the Circus“

Lina Lapelytė, pirmoji Lietuvos menininkė, dalyvaujanti šiuolaikinio performanso festivalyje Centrale Fies. Jos performansas „Candy Shop - the Circus“ vyks šį sekmadienį, liepos  22 dieną.


Centrale Fies pristato save, kaip performatyvių menų kūrybos aplinką. Tai nepriklausomas šiuolaikinio performatyvaus meno rezidencijų ir produkcijos centras, įsikūręs buvusioje ir iš dallies dar veikiančioje hidroelektrinėje Drodeseroje, Italijoje, remiamas Hydro Dolomiti Energia kompanijos. Tai pirmas Italijoje centras, įkurtas 1999 metais, jungiantis industrinį paveldą su šiuolaikinio meno reiškiniais. Jame dėmesys sutelktas į eksperimentavimą su praktika, produkcijos procesus, kuriuos skatina meninės rezidencijos bei plačiai suprantami performatyvūs menai. Tai erdvė, kuri visus metus yra dedikuota meniniam tyrimui, kritiniam požiūriui į šiandien aktualius reiškinius, kurioje ieškoma naujų meno proceso formų. Tai atvira kiekvienai disciplinai, temai ir požiūrio kampui platforma, kurioje kultūra suvokiama kaip instrumentas, kuriame susipina turizmas, žemdirbystė, dizainas ir edukacija.

Trisdešimt aštuntasis Centrale Fies rengiamas festivalis pavadintas Supercontinent. Jo šūkis skelbia – superkontinente tu gali pastatyti savo palapinę nakčiai dykumoje, o ryte atsidurti kalno viršūnėje. Tai jau antrus metus Centrale Fies nagrinėjama tema, festivalio formatu, kuomet yra ir eksperimentuojama ir rizikuojama institucijos, kuri yra koncentruota į meno produkciją, identitetu. Šiuo atveju Centrale Fies institucija pati tampa meno projektu, laidininku, inspiruojamu tiek menininkų, tiek aplinkos ir atvirkščiai.


Dviejų savaičių trukmės festivalyje rodomi ne tik Centrale Fies rezidencijoje sukurti, bet ir kviestiniai performansai, vienas iš jų – Linos lapelytės “Candy Shop - the Circus”.

Candy shop yra 50 cent sukurtas repo hitas. “Candy Shop - the Circus” yra performansas, kuriame perdirbami repo muzikoje užkoduoti galios žaidimai, į lopšines, pasakojančias apie grožį, lytį, kasdienybę. Tai septyniom moterims, vyrų chorui, būgnininkei ir  marširuojančiam orkestrui sukurta opera, kurioje jungiami hip-hop tekstai elektronika ir videovaizdai, kurie kviečia kartu permediduoti galios hierarchijas.


Linos Lapelytės praktikos kyla iš muzikos ir flirtuoja su popkultūra, lyties bei amžiaus stereotipais ir nostalgija. Lina eksperimentuoja su įvairiomis performatyvumo praktikomis, peržengdama žanro ribas, įtraukdama folkloro ritualus, jungdama juos su populiariąja muzika bei operos formatais. Jos, kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte sukurta opera “Saulė ir jūra” atstovaus Lietuvą 2019 metų Venecijos meno bienalėje.

Linos Lapelytės performansas vyks šį sekmadienį, liepos 22 dieną, Centrale Fies Turbina 1 salėje. Tai bus premjera Italijoje. “Candy Shop - the Circus” festivalyje vyks bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu.


Daugiau informacijos rasite čia:
http://www.centralefies.it/supercontinent2/program-lw-linalapelyte.html
http://www.linalapelyte.com/

 

 

Julija Reklaitė

Justės Janulytės premjera Reggio Emilijoje

Birželio 17 d. 21.00 val., Circle for a Square, Piazza San Prospero, Reggio Emilia, Italijoje
Fondazione I Teatri projektas Casa del Quartetto siekia suteikti erdvę profesiniam jaunųjų talentų tobulėjimui, mokymams, žinioms ir įgūdžiams.  Šiais metais projekto tyrimo objektu taps dvi naujos Lorenzo Troiani ir Justės Janulytės kompozicijos, keturiems amplifikuotiems kvartetams. Justės Janulytės kūrinio Circle for a Square, užsakyto specialiai šiam projektui, premjera vyks birželio 17d.

Justė Janulytė – kompozitorė, Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatė,  gyvenanti tarp Vilniaus ir Milano, kompoziciją studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje ir daugybėje meistriškumą gilinančių paskaitų profesionalams. Justė bendradarbiauja su svarbiais orkestrais, ansambliais ir solistais, tarp jų: La Fenice orkestras, Geteborgo operos simfoninis orkestras, BBC nacionalinis Velso orkestras, Lenkijos nacionalinis filharmonijos orkestras, Brno filharmonijos orkestras, Rygos Sinfonietta, Birmingamo šiuolaikinės muzikos grupė, "Bit20" ansamblis, "Orchestrutopica" ir kt. Jos muzika skamba Europoje, Amerikoje ir Australijoje.


Dauguma Justės darbų parašyti monochromatiniam ansambliui (tik styginiams, pučiamiesiems instrumentams ar vokalui), kompozitorė tyrinėja erdvės-laiko muzikinį suvokimą, jos muzika juda tarp minimalizmo ir dramos muzikos. Justė Janulytė komponuoja optinių idėjų akustines metaforas.
Daugiau informacijos: http://www.justejanulyte.com/en/works/circle-for-a-square/
http://www.iteatri.re.it/Sezione.jsp?titolo=quartetti-sincronie,-siegfried,-gaskell,-nme&idSezione=5384

 

Julija Reklaitė

Sovietmečio Lietuvos vaikų iliustracijos renesansas

Julija Reklaitė kalbina dailės istorikę Giedrę Jankevičiūtę

Pokalbį paskatino Indijos leidyklos „Tarabooks“ kartu su Lietuvos kultūros institutu 2017 m. kovą anglų ir vokiečių kalbomis išleista knyga „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“ („Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“), kurios autorės – lietuvė Giedrė Jankevičiūtė ir indė V. Geetha. Knyga pristatoma šių metų Leipcigo knygų ir Bolonijos vaikų knygų mugėse, Bolonijoje pokalbį su autorėmis veda „Thames & Hudson“ leidyklos vaikų literatūros leidybos direktorius Rogeris Thorpas. Tai sėkmės istorijos pavyzdys, kuris atskleidžia, kaip netikėtai mūsų pačių periferiniu laikomas kultūros paveldo objektas atsiranda augančio tarptautinio susidomėjimo akiratyje.

„Tarabooks“ – Tamil Nadu valstijos sostinėje Čenajuje veikianti pasaulinio garso leidykla, turinti net ne šimtus, bet tūkstančius gerbėjų Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Amerikoje, populiari, be abejo, gimtojoje Indijoje. Labiausiai leidyklą išgarsino rankų darbo knygos, kurias dažniausiai kuria tradiciniai indų menininkai, bendradarbiaudami su leidybos profesionalais – tekstų autoriais ir dizaineriais. Išleisti studiją apie iliustruotas sovietines vaikų knygas Indijoje ir su šiuo reiškiniu besisiejantį Lietuvos atvejį „Tarabooks“ paskatino susidomėjimas grafinio dizaino istorija. Iki šiol leidėjų akys krypo į Indijos grafinio dizaino reiškinius – degtukų dėžučių etiketes, kino plakatus, kalendorius su vaikų atvaizdais. Rengiant visas šias knygas prisidėjo V. Geetha. Būtent jos iniciatyva parašyta ir naujausia grafinio dizaino istorijai skirta leidyklos knyga, pristatanti sovietinio laikotarpio Lietuvos vaikams skirtų knygų iliustracijas, jų kūrimo ir vartojimo kontekstą.

Giedrė Jankevičiūtė. R. Mickevičiūtės nuotr.
Giedrė Jankevičiūtė. R. Mickevičiūtės nuotr.
Algirdo Steponavičiaus iliustracija Kosto Kubilinsko pasakai „Varlė karalienė“. 1967 m.
Algirdo Steponavičiaus iliustracija Kosto Kubilinsko pasakai „Varlė karalienė“. 1967 m.
Aspazija Surgailienė, „Pasakų skrynelė“. 1961 m.
Aspazija Surgailienė, „Pasakų skrynelė“. 1961 m.
Ieva Naginskaitė, „Ką padarė žirklės“. 1961 m.
Ieva Naginskaitė, „Ką padarė žirklės“. 1961 m.
Lidijos Glinskienės iliustracija Alekso Baltrūno knygai „Katė ir balandis“. 1967 m.
Lidijos Glinskienės iliustracija Alekso Baltrūno knygai „Katė ir balandis“. 1967 m.
Reginos Ulbikaitės iliustracija iš knygos „Žaliapūkė ir jos draugai“. 1961 m.
Reginos Ulbikaitės iliustracija iš knygos „Žaliapūkė ir jos draugai“. 1961 m.
Birutės Žilytės iliustracija Aldonos Liobytės knygai „Pasaka apie Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“. 1970 m.
Birutės Žilytės iliustracija Aldonos Liobytės knygai „Pasaka apie Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“. 1970 m.
Stasio Eidrigevičiaus iliustracija Kazio Sajos knygai „Už nevarstomų durų“. 1978 m.
Stasio Eidrigevičiaus iliustracija Kazio Sajos knygai „Už nevarstomų durų“. 1978 m.
Julija Reklaitė

Ateitis yra mano pagrindinis rūpestis

Pippo Ciorra kalbina Lietuvos kultūros atašė Italijoje, architektė Julija Reklaitė

Sausio 11 d. garsus italų architektūros kritikas Pippo Ciorra Nacionalinėje dailės galerijoje skaitė paskaitą apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį. Architektas, profesorius Pippo Ciorra dėsto Ascoli Piceno Architektūros aukštojoje mokykloje (SAD), Camerino universitete ir yra vyriausiasis architektūros kuratorius MAXXI – nacionaliniame XXI a. meno muziejuje Romoje. Taip pat yra tarptautinės doktorantūros programos „Villard d’Honnecourt“ koordinatorius bei Tarptautinės architektūros kritikų asociacijos (CICA – Committee of International Critics of Architecture) narys. Nuo 1981 m. jo straipsniai publikuojami Italijos ir tarptautinėje periodinėje spaudoje. Šį kritiką galima pažinti iš jo gausiai publikuojamų knygų bei kuruotų parodų, jis buvo vienintelis europietis žiuri narys 2016 metų Venecijos architektūros bienalėje. Pippo Ciorra apsilankymas Lietuvoje – Lietuvos kultūros instituto Ekspertų vizitų programos dalis.

Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas