„Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Vasario 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Molièreʼo „Tartiufo“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina Eglė Mikulionytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Paulina Taujanskaitė, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Agnieška Ravdo, Viktorija Žukauskaitė, Martynas Ališauskas, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bučius.

„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 m., gegužės 14 d. pjesė buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai (tų pačių metų rudenį „Tartiufas“ buvo keliskart suvaidintas privačiose didikų rezidencijose). Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins. Molière’as šį sprendimą mėgino sušvelninti perrašinėdamas pjesę – naujoji redakcija buvo pavadinta „Apgaviku“, o pagrindinis veikėjas – Panulfu; šis variantas Karališkųjų rūmų teatre buvo parodytas 1667-ųjų rugpjūčio 5 d., tačiau irgi buvo uždraustas. Paskutinė „Tartiufo“ redakcija buvo suvaidinta toje pačioje scenoje 1669 m. vasario 5 d. ir sulaukė didelės sėkmės – netrukus komedija buvo išspausdinta, šis variantas vaidinamas iki šiol.

1928 m. ši pjesė pasirodė lietuviškai – komediją „Tartiufas, arba Veidmainys“ iš prancūzų kalbos išvertė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, knyga išspausdinta Kaune, Zavišos ir Steponavičiaus spaustuvėje. 1967-aisiais išleistas Aleksio Churgino „Tartiufo“ vertimas.

Režisierius Oskaras Koršunovas:

Koks vis dėlto Molièreʼo teksto grožis?  
Jau vien lygindamas Molièreʼo tekstus su daugeliu šiuolaikinių dramų, kurias tiesiog galėčiau pavadinti „dramaturginiais nesusipratimais“, ar aibe spektaklių, kurie kartais vadinami postdraminio teatro pavyzdžiais, pastebi, kaip prancūzų klasikas sugebėjo akcentuoti ir išskirti esminius dalykus.
Kita vertus, naujajame pastatyme neketinu laikytis vien klasicistinių kanonų: čia bus ir tekstinių, ir veiksminių akibrokštų. Bus svarbi ir veiksmo vieta. Pats Molièreʼas diktuoja įdomias pastatymo sąlygas. 

Iki šiol kai kuriose šalyse gajus prietaras, jog žalia spalva aktoriams neša nelaimę, susijęs su drabužio, kuriuo Molièreʼas vilkėjo tą lemtingą vakarą, kai mirė, spalva. Tavo spektaklis bus žalias. Nebaisu?

Žalia spalva labai paveiki. Kadaise su Žilvinu Kempinu padarėme visiškai žalią spektaklį – „P.S. Byla O.K.“, nuo kurio daug kas pažaliavo – ir jie iki šiol dar žali.

Kuo ypatingas komedijos žanras?

Molièreʼas ir išsiskiria komedijos žanru. Jis aštrus, aktualus. Jokia pjesė pasaulyje iki šiol nėra sukėlusi tokio didelio skandalo kaip „Tartiufas“. Tai pirmas dramos kūrinys, tapęs tarptautiniu įvykiu: supriešino vieną iš didžiausių valstybių su įtakingiausia galia – megavalstybe – Popiežiaus rūmais. Manau, kad šiandien religinė konotacija Lietuvoje nėra tokia aktuali kaip kitos šios pjesės temos. Tarkim, statant Rusijoje, ši pjesė tiesiogiai veiktų aplinką, kurioje politika susijusi su cerkve. O Lietuvoje tartiufizmą aš matau ne Bažnyčioje, o tarp šiuolaikinių valdininkų, politikų, verslininkų, kur labai daug gražiai kalbama, bet už viso to slypi korupcija. Kaip lengvai ir ciniškai manipuliuojama žmonėmis propagandinėmis viešųjų ryšių priemonėmis... Spektaklyje tai bus atpažįstama. Deja, ateinanti jaunoji karta nėra sąžiningesnė. Ji tiesiog geriau pasiruošusi tai manipuliacijai, kuri ypač atsiskleidė nesename liberalų skandale. Liberalai nuolat kalbėjo, kad ateina sudaužyti korupcijos, o mums pasiūlė patį didžiausią korupcijos pyragą, kurį mes dabar raikome.  

Orhuso miesto teatre Danijoje vaidinant klasiką ateina moteris suflerė, atsisėda pirmos žiūrovų eilės viduryje, užsidega mažą stalinę lemputę ir seka tekstą. Kas tai – senas teatro reliktas, senovinis sufleris?
Skandinavijos teatre sufleris yra iki šiol. Statydamas ten spektaklį suflerio tiesiog neslėpiau. Pavyzdžiui, Norvegijoje teko matyti Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“, kuriame vaidino garsiausi šalies aktoriai, žvaigždės, sulaukusios aštuoniasdešimties ar devyniasdešimties. Jie ne tik užmiršdavo tekstą – jie ir suflerės negirdėdavo. Ji turėjo šaukti per visą salę. Buvo labai linksma ir gera žiūrėti, kaip jie apsimetinėja. Tai buvo spektaklis spektaklyje. Beckettui tai labai tiko, tokio stipraus pastatymo dar nebuvau matęs.

Scenografas Vytautas Narbutas:

Kiekvienas turime savyje didesnį ar mažesnį tartiufą, tartiufėlį, tartiufiuką... Kitame tas tartiufas oi kaip matomas, o štai savojo nesinori pastebėti – tegu sąžinė ramiai miega, nors ir žinome (ar apsimetame, kad nežinome), jog mūsų tartiufas visada budi ir bet kada pasiruošęs atlikti savo darbą.

Ant dadaisto Marcelio Duchamp’o antkapio iškalta dadaistiška epitafija: „D’ailleurs c’est toujours les autres qui meurent“ („Beje, miršta kiti, bet ne aš“). Perfrazuosiu: veidmainiauja kiti, bet ne aš. 
Tikėkimės, kad spektaklis ir kūrėjams, ir žiūrovams padės bent šiek tiek pažaboti savąjį tartiufą.

Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė:

Svarbiausia buvo atskleisti tikrąjį personažų veidą, paversti juos įtikinamais. Šį kartą nebuvo reikalinga jokia stilizacija – privalėjau „atsisakyti savęs“ ir padaryti „Tartiufo“ veikėjus kaip gyvenime, kad kiekvienas, atėjęs į spektaklį, atpažintų šiuos žmones. Aktorių vaidyba, jų energija reikalavo tam tikros stilistinės švaros. Man, kaip kostiumų dailininkei, šįkart nereikėjo nei pastiprinti aktorių, nei jų hipertrofuoti, kaip dažnai pasitaiko. Čia – tokie įvykiai, tokie personažai ir tokie charakteriai, kad pridėtinės spalvos nebūtinos. Galvodama apie slidžiausią personažą Tartiufą, daugiausia dėmesio sutelkiau į kostiumo faktūrą, medžiagiškumą. Siekiau, kad atsiskleistų jo landumas, „nepagaunamumas“ – toks, koks jis yra iš tikrųjų.

Kompozitorius Gintaras Sodeika:

Iki šiol Molière’o „Tartiufo“ gerai „nepažinojau“. Tik dabar įvyko artimesnė pažintis, leidusi iškart suprasti, kad šis kūrinys nemirtingas. Dėl savo unikalių savybių jis keliauja per epochas ir yra mėgstamas įvairių režisierių, aktorių, publikos, o turbūt nemėgstamas tų, apie kuriuos ši „Tartiufo“ istorija. Įsigilinus į temą, į aplinkybes, į dramaturgo pateikiamas peripetijas, atsivėrė tam tikri regėjimai ir potyriai, kurie leidžia pamatyti labai daug aplink mus esančio tartiufizmo, padeda greičiau jį diagnozuoti, atpažinti ir suprasti.

Kaip ir daugelyje Oskaro spektaklių, šiame aktualizuojamos klasikinės, antikinės temos, svarbios šiai dienai, šiai valandai, mūsų aplinkai. Todėl dirbti su Oskaru visada įdomu, o žiūrovams įdomu stebėti rezultatą. Neabejoju, kad „Tartiufas“ bus aukštos temperatūros kūrinys.

Tartiufai persmelkę daugybę mūsų gyvenimo sričių – ir politiką, ir kultūrą. Ko gero, taip buvo visais laikais, bet ypatingos šiltnamio sąlygos tartiufizmui susiformavo šiandieninio meno sferoje, kur meno vartotojas be tartiufo pagalbos nebežino, kur čia „genialus menas“, be tartiufo pagalbos jis nežino, kurį meno kūrinį verta įsigyti, be tartiufo pagalbos jis nežino, kur yra atsidūręs. Baisoka dar ir tai, kad siekiant valstybės paramos menui tenka naudoti tartiufo priemones... Su tartiufais esame verčiami kalbėti tartiufo kalba... Daugybė žmonių kvailinami, mes tai stebime ir mums tai turbūt nepatinka.

Man asmeniškai šiandienio tartiufo aspektas yra pats įdomiausias. Bet puikiai suprantame, kad dramos spektaklis yra sintetinio meno žanras, kur visos sudedamosios dalys turi tarnauti vienam tikslui. O tikslą formuoja režisierius. Todėl kiekvienas trupės narys, atsinešdamas savo tartiufo sampratą į šį bendrą mūsų sumanymą, savaip jį praturtina, daro originalesnį, bet niekas neturi dominuoti. Svarbu sukurti harmoningą visumą.

Parengė Daiva Šabasevičienė