7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ateitis yra mano pagrindinis rūpestis

Pippo Ciorra kalbina Lietuvos kultūros atašė Italijoje, architektė Julija Reklaitė

Julija Reklaitė
Nr. 4 (1198), 2017-01-27
Kultūra
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.

Sausio 11 d. garsus italų architektūros kritikas Pippo Ciorra Nacionalinėje dailės galerijoje skaitė paskaitą apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį. Architektas, profesorius Pippo Ciorra dėsto Ascoli Piceno Architektūros aukštojoje mokykloje (SAD), Camerino universitete ir yra vyriausiasis architektūros kuratorius MAXXI – nacionaliniame XXI a. meno muziejuje Romoje. Taip pat yra tarptautinės doktorantūros programos „Villard d’Honnecourt“ koordinatorius bei Tarptautinės architektūros kritikų asociacijos (CICA – Committee of International Critics of Architecture) narys. Nuo 1981 m. jo straipsniai publikuojami Italijos ir tarptautinėje periodinėje spaudoje. Šį kritiką galima pažinti iš jo gausiai publikuojamų knygų bei kuruotų parodų, jis buvo vienintelis europietis žiuri narys 2016 metų Venecijos architektūros bienalėje. Pippo Ciorra apsilankymas Lietuvoje – Lietuvos kultūros instituto Ekspertų vizitų programos dalis.

 

Nesinorėtų šio teksto vadinti interviu – tai labiau pokalbis prie kavos puodelio apie kelių intensyvių dienų Lietuvoje atradimus ir patirtis. Pokalbis vyko tranzitiniame Frankfurto oro uoste laukiant kito skrydžio. Tranzitinė, tarpinė erdvė, perėjimas – šios sąvokos yra itin daugiaprasmės ir svarbios šiuolaikiniame gyvenime, neišvengėme jų ir šiame pokalbyje.

 

Julija Reklaitė: Pippo, ačiū jums už įžvalgas per vakarykštę paskaitą Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, kur architektūros sąvoką akivaizdžiai išplėtojote anapus pastatų. Pristatėte daugybę dėmenų, kurie sudaro architektūrą: parodas, muziejus, teorijos vaidmenį. Aktyviai diskutavome apie parodą kaip kritinio architektūros kuravimo įrankį. Vadinasi, egzistuoja parodų pedagogika, kritinė mintis. Man smalsu, ar galėtume pasikalbėti apie architektūrą kaip įrankį kritiškumui? Klausiu dėl to, kad meno erdvėje šiuo metu labai aktuali diskusija apie meną ir meno tyrimus kaip kritikos įrankį. O architektai dažniausiai prieina išvadą, kad architektūra šios funkcijos negali atlikti.

 

Pippo Ciorra: Tai labai įdomu. Vienas iš mano dabartinių tyrimų yra susijęs su videokūryba. Stebiu menininkus, kurie ketina naudoti videomeną kaip istorijos tyrinėjimų įrankį. Dažniausiai tai galima daryti per architektūrą, nes taip pavyksta kurti pasakojimą. Viena vertus, galima naudoti architektūrą kaip kalbą ir taip konstruoti diskursą, tad meno kūrinių pripildyta muziejaus erdvė tam puikiai tinka. Labai svarbu suprasti, kad architektūra atsineša savas reikšmes. Dėl to manau, kad mums reikia menininkų pagalbos. Kita vertus, manau, kad architektūra visada yra kritinis tekstas savaime, nes kai kuri projektą, tavo tikslas yra pakeisti tikrovę, vadinasi, – kuri kritinį požiūrį. Jeigu nori pateikti architektūrinį pareiškimą, turi sukurti pareiškimą tikrovei, savo kolegoms, miestui, merui ir t.t. Galų gale abu aspektai yra labai įdomūs: architektūra kaip muziejaus gyvenimo dalis, kas taip pat gali tapti itin vertingu kritikos įrankiu ir pačios architektūros gyvenimo kritiniu aspektu. Bet koks jaunas architektas turi žinoti savo kritines galias. Štai todėl mes taip vertiname „Superstudio“ – jie naudojo tik kritinę galią. Tam tikra prasme iš jų jaučiame kritinę įtaką pasauliui, kuri nėra susijusi vien su statybomis. Manau, kad darbas muziejuose šiuos dalykus labai išgrynina. Neretai muziejams tenka pakreipti architektūrą, kad ji taptų aktyviu miesto agentu. 

 

J. R.: Po paskaitos kilo įdomi diskusija apie tai, ką mes turime ir ko ne. Taip pat apie nebaigtas ar apleistas erdves. Kaip jūs įvertintumėte šiuolaikinių griuvėsių (turiu omeny nebaigtus ar apleistus statinius) reikšmę?

 

P. C.: Lietuva yra gana jauna šalis. Akivaizdu, kad jaunų architektų karta norėtų būti avangardas, kurti savo tarptautinę reputaciją ir, be abejo, įgyvendinti individualų požiūrį į architektūrą, dizainą ir stilių. Suprantama, kad jie nori plėtoti naująją kalbą, patekti į tarptautinių naujovių areną, atsidurti naujų pastatų ir stilių kontekste. Tačiau atkreipkime dėmesį į faktą, kad Lietuva yra daugiasluoksnė, joje daug „politinių ir geologinių erų“. Dėl to jūsų šalis turi praeities archeologiją ir dabarties archeologiją, kuri galėtų tapti augančiu architektų įkvėpimo šaltiniu, įkvėpti juos vystyti šiuos aspektus ir formuoti savitą, šiuolaikinį suvokimą. Tuo pačiu metu jie galėtų pasinaudoti istorijos įtaiga. Kadangi šalį sudaro skirtingų epochų liekanos, formuoti su praeitimi niekaip nesusijusį stilių yra iššūkis. Dėl to patarčiau derinti individualias idėjas su istoriniu ir politiniu architektūrinės praeities kontekstu.

 

J. R.: Kaip jūs įvardytumėte tapatybės vaidmenį ir svarbą šiame kontekste?

 

P. C.: Tiesą sakant, linkstu manyti, kad žmogus, kuris užduoda klausimus apie tapatybę, pats turi tapatybės problemų. Aš manau, kad visiškai nėra būtina jaudintis dėl tapatybės, gerokai svarbiau plėtoti globalų supratimą. Tarkime, yra daugybė priežasčių mąstyti plačiau ir diskutuoti apie ekologiją, vartojimą, energiją. Šiuolaikinis architektūros traktavimas nelabai sutampa su geografinėmis apibrėžtimis.

 

J. R.: Kalbėdami apie šiuolaikinius griuvėsius matome juose galimybę tik tuomet, kai kas nors aiškiai ją parodo, pristato. Galbūt tokia galėtų būti mūsų kritinio-kuratorinio požiūrio į architektūrą funkcija?

 

P. C.: Negaliu nesutikti. Taip pat norėčiau pridurti, kad Lietuva turi daug potencialo dizaino ir architektūros srityse. Nesu tikras, ar taip jau svarbu kaskart rengti atvirą diskusiją apie istorinių pastatų vertę. Kur kas svarbiau ištirti „minkštąsias“ ir „kietąsias“ jų dalis.

 

J. R.: Taip, bet tai labai asmeniška!

 

P. C.: Būtent, ir labai svarbu išlaikyti individualumą tiek bendruomenėje, tiek globalioje erdvėje. Architektas turi rasti savo vietą pasaulyje.

 

J. R.: Ką atrasti ar ištirti Lietuvoje jums būtų įdomiausia?

 

P. C.: Jei būčiau jaunas architektas Lietuvoje, būčiau labai įkvėptas. Mačiau tą gražų nebaigtą Nacionalinį stadioną – kiek visko su juo būčiau galėjęs padaryti! Taip pat atkreipiau dėmesį į pastatą, kurį norima sugriauti – aš jį vadinu lietuvių Aldo Rossi (buvęs Policijos pastatas Giraitės gatvėje, – J.R.). Manau, kad architektai iššvaistė galybę laiko kovoms „ar tu modernistas, ar tu postmodernistas“. Drįsčiau sakyti, kad XX a. architektai elgėsi kaip politikai, kūrė „Modernistų partiją“, „Funkcionalistų partiją“, „Racionalistų partiją“. Tokios asmenybės kaip Le Corbusier norėjo suburti kuo daugiau sekėjų. Šiais laikais architektai siekia dalytis idėjomis per edukaciją, mokymą. Kai miestas turi savo archeologiją, praeities pėdsaką, ir jau tiek pasisekė, kad „archeologija“ siekia ne kokį XV a., o jai viso labo 15–20 metų, galima ja manipuliuoti ir per ją pateikti savo idėjas. Tiesą sakant, jums ir jūsų miestui turėtų būti nepaprastai įdomu, nes jūs galite išnaudoti jau sukurtą erdvę. Miesto kompozicijos idėja yra tikrai šiuolaikiška, miestas tarsi šaukia: „Darykite ką nors su mano griuvėsiais!“ Labai norėčiau atsivežti čia studentus, kad galėtume padirbėti prie įdomių erdvių atnaujinimo, perkūrimo projektų.

 

J. R.: Jūs sakote, kad architektūra savaime yra pareiškimas, todėl kiekvienas turi suvokti savo darbo reikšmę.

 

P. C.: Be abejo, architektūra gali būti suvokiama kaip pareiškimas apie save, apie asmenybę, apie laiką ir vietą, apie globalią architektūros erdvę. Architektūra taip pat tam tikra prasme gali būti problemų sprendimo būdas.

 

J. R.: Kaip manote, ar jauni architektai gali būti kritiški, drąsūs ir laisvi tiek, kad galėtų išmintingai žaisti su atmintimi?

 

P. C.: Žinoma, teorija šioje stadijoje negali būti nuvertinta. Aš manau, kad ir ką darytume, viskas mūsų visuomenėje turi prasmę. Konfliktas dažniausiai kyla tuomet, kai kas nors veikia neatsižvelgdamas į egzistuojančias normas ir konvencijas. Kai konfliktas išsisemia, jis gali būti paverstas tam tikra išraiška.

 

J. R.: Mane taip pat domina šių dienų konvencijos. Kaip tradicinio muziejaus koncepcija gali būti suderinta su inovatyviais ir kūrybiškais požiūriais? Jūs, kaip architektas ir modernistas, dirbate muziejuje – ar tai nėra kontroversiška?

 

P. C.: Svarbiausia, šiais laikais itin svarbu išsaugoti ateitį. Kad tai įgyvendintum, turi užsiimti gamyba. Rizikingiausia mūsų paveldo dalis ir yra ateitis. Muziejus tuo ir užsiima, būdamas interaktyvi žaidimų aikštelė ir agentas. Man asmeniškai galimybė dirbti su archyvu muziejuje visada yra profesinis malonumas. Tai man leidžia jaustis patogiai.

 

J. R.: Vadinasi, jūs siūlote sutelkti žvilgsnį į ateitį?

 

P. C.: Taip, praeitis visada yra čia. Patikėkite manimi, kai esi italas, nuo pat gimimo jauti galingą „kultūrinį / istorinį svorį“. Neverta kovoti su šiuo nuodu. Dėl to aš nekvestionuoju savo atminties, ji yra neišvengiama. Atvirkščiai, manau, kad būtent atmintis dažnai suteikia įrankius ateities tyrinėjimams. Kadangi esu modernistas, sakyčiau, mano pagrindinis rūpestis yra ateitis. Kalbant hipotetiškai, jeigu prarastume ateities kontrolę, pradėtume gyventi utopijoje, o tai gali suteikti ir smagių potyrių, ir kartu siaubingų katastrofų. Todėl aš nebesijaudinu dėl savo praeities tapatybės.

 

J. R.: Vadinasi, Jūs sutinkate, kad architektai turi kvestionuoti realybę išskirtiniu būdu?

 

P. C.: Ko gero, taip. Niekas jiems neturi būti savaime suprantama.

 

J. R.: Ačiū už pokalbį.

 

Pokalbį iš anglų kalbos vertė Vlada Kalpokaitė, transkribavo Adrija Butkevičiūtė

Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.
Pippo Ciorra per paskaitą NDG. G. Akelio nuotr.