7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Susitikimai su prancūzų kinu

Prasideda „Žiemos ekranai“

Nr. 4 (1198), 2017-01-27
Kinas
„Žaidimo taisyklės“
„Žaidimo taisyklės“

Sausio 26 d. Vilniuje prasideda prancūzų kino savaitė „Žiemos ekranai“. Ją jau dvyliktą kartą rengia Prancūzų institutas Lietuvoje. Iki vasario 10 d. renginys vyks vienuolikoje Lietuvos miestų – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje, Raseiniuose – ir pristatys kelias programas: pastaraisiais metais sukurtus prancūzų filmus, kuriuos jungia susitikimų tema, retrospektyvinę programą „(Ne)tikros istorijos“ ir du animacinius filmus vaikams – klasikinį Paulio Grimault „Karalius ir paukštis“ („Le Roi et l’Oiseau“ 1947–1953), sukurtą pagal Jacques’o Prevert’o scenarijų, bei garsaus šiuolaikinio animacijos kūrėjo Sylvaino Chomet „Belvilio trynukes“ (Lietuvoje filmas rodytas kaip „Trijulė iš Belvilio“).

 

Lietuvoje viešės kino kūrėjai Antoninas Peretjatko, jo filmas „Džiunglių įstatymas“ ir atidarys festivalį, Xavier Seronas ir aktorius Vincent’as Macgaine’as. Jie dalyvaus ir „Žiemos ekranų“ susitikimuose bei diskusijose. Peretjatko diskutuos tema „Kinas – visuomenės kritika ir veidrodis“ (25 d. 17 val. Prancūzų institute Vilniuje); sausio 31 d. 17 val. kavinėje „Coffee Inn Roasters“ vyks pokalbis apie nepriklausomą kino gamybą „Išgyventi kaip kine“, bus kalbama apie kūrybinę ir vadybinę nepriklausomos kino gamybos pusę; vasario 1 d. 17 val. Prancūzų institute Vilniuje rengiama diskusija „Mokykimės su kinu“, skirta kino edukacijai.

 

Pagrindinėje programoje „Susitikimai“ gausu ir žinomų, ir naujų vardų. Viena pagrindinės programos puošmenų – prancūzų kino meistro André Téchiné filmas „Septyniolikmečiai“ („Quand on a 17 ans“, 2016). Tai išmintingas pasakojimas apie brendimą, draugystę, seksualinės tapatybės paieškas. Pagrindiniai filmo veikėjai Damjenas ir Toma iš pradžių nekenčia vienas kito. Jie lanko tą pačią mokyklą mažame provincijos mieste, pietvakarių Prancūzijoje. Damjeno mama Mariana yra gydytoja, tėvas pilotas retai būna namuose. Tamsiaodį Toma įvaikino valstiečių šeima. Mariana nusprendžia padėti kūdikio laukiančiai Toma mamai ir pakviečia vaikiną pagyventi pas save. Tai paskatina Damjeną ir Toma įsižiūrėti vienam į kitą, pamažu atsiranda susižavėjimas, kuris verčia abejoti lytine tapatybe. Téchiné ne tik subtiliai pasakoja apie pirmąją meilę, bet ir psichologiškai tiksliai piešia iš skirtingų socialinių sluoksnių kilusių vaikinų santykius.

 

Kito garsaus prancūzų režisieriaus Benoit Jacquot filmas „Iki niekados“ („A Jamais“, Prancūzija, Portugalija, 2016) – populiaraus amerikiečių rašytojo Dono DeLillo romano ekranizacija. Tai kupina juodojo humoro egocentriško kino režisieriaus Rėjaus (Mathieu Amalric) ir gražios šiuolaikinės menininkės Lauros (Victoria Guerra) istorija. Rėjus miršta ir Laura lieka namuose prie jūros. Bet greit ji suvokia, kad nėra čia viena...

 

Iš naujųjų kūrėjų bene daugiausia liaupsių pernai nusipelnė Antoninas Peretjatko ir jo komedija „Džiunglių įstatymas“ („La Loi de la jungle“, 2016). Jos veikėjas Markas – Standartizacijos ministerijos stažuotojas – siunčiamas į Prancūzijos Gvianą pritaikyti europietiškus standartus uždarai slidinėjimo trasai, kuri turi atgaivinti šio krašto turizmą. Kai viskas ima byrėti, Markui paskiriama padėjėja – mergina, pasižyminti stipriu charakteriu. Prancūzų kritikai šį filmą lygino su Bruno Dumont’o „Sekliais vandenimis“ ir vadino viena geriausių pastarųjų metų satyrinių komedijų, o „Les Inrockuptibles“ apibūdino taip: „Claude’o Zidi filmas, nufilmuotas Godard’o, kuriame daug nuogų merginų, sraigtasparnių ir vorų, bet pirmiausia puiki politinė burleska.“

 

Jeano-Christophe’o Meurisse’o ir teatro trupės „Navaros šunys“ debiutinis filmas „Apnėja“ („Apnee“, 2016) pratęsia „Džiunglių įstatymo“ temas, provokacijas ir stilių. Tai siurrealistinis filmas apie šiuolaikinę Prancūziją, primenantis situacionistus ir absurdo teatrą, todėl gali nustebinti žiūrovus vulgarumu ir absurdiškais gegais. Trys jo herojai Selina, Tomas ir Maksensas viską daro kartu ir įkūnija prancūzų revoliucijos šūkį apie laisvę, lygybę ir brolybę. Jie nori sukurti šeimą, turėti namus, darbą ir išmintingus vaikus bei kasdien maitintis austrėmis. Tačiau trys draugai nesugeba prisitaikyti prie žiaurios ekonominės ir administracinės realybės, todėl iškeliauja į Prancūzijos platumas ieškoti efemeriškos laimės.

 

Pagrindinės programos filmai leidžia pažvelgti į šių dienų problemas pasitelkus įvairius požiūrius ir išvengiant stereotipų. Joachimo Lafosse’o filme „Poros ekonomika“ („Economie du couple“, Belgija, Prancūzija, 2016) rodomi vyras ir žmona (meistriškas Bérénice Bejo ir Cédrico Kahno duetas) skiriasi po 15 bendro gyvenimo metų. Tačiau jie kartu su dviem dukterimis priversti ir toliau gyventi viename name, nes vyras neturi lėšų persikelti kitur. Belgų debiutanto Xavier Serono juodojo humoro komedijos „Galvą guldau“ („Je me tue a le dire“, Belgija, Prancūzija, 2016) herojus Mišelis iš gydytojo sužino, kad mirs, bet nusprendžia gyventi, kad padėtų savo mamai – maitintų jos kates, leistų jai mėgautis putojančiais gėrimais ir mylėti sūnų. Damieno Manivelio minimalistinė poetinė drama „Parkas“ („Le Parc“, 2016) pasakoja apie du paauglius, kurie vasarą susitinka parke, įsimyli, bet vakare jiems teks išsiskirti. Populiarios „Youtube“ kūrėjos Solange (po šiuo slapyvardžiu slepiasi Inos Michalache) komedija „Solanž ir gyvieji“ („Solange et les vivants“, 2016) – įvairių situacijų, kuriose atsiduria nualpusi mergina ir jos savanoriai slaugytojai, mišinys, dar viena komedija – Sébastieno Betbederio „Kelionė į Grenlandiją“ („Le Voyage au Groenland“, 2016) – rodys du trisdešimtmečius paryžiečius aktorius, nusprendžiančius pabėgti nuo visų problemų pas vieno jų tėvą į mažytę inuitų bendruomenę, kurioje atras visus vietinių tradicijų malonumus. Vienintelis pagrindinės programos dokumentinis filmas – Emilie Brisavoine filmas „Polina ištrūksta“ („Pauline s’arrache“, 2015) rodys netradicinę šeimą, iš kurios nori pabėgti maištaujanti paauglė.

 

Tarp tiesos ir istorijos

Retrospektyvinė programa „(Ne)tikros istorijos“ pradžiugins sinefilus. Joje – pripažintų vaidybinio ir dokumentinio klasikų filmai, kontroversiškų šių dienų autorių kūriniai.

 

Pasak prancūzų Naujosios bangos, Jeanas Renoiras (1894–1979) buvo tikrasis kino autorius. Jo „Žaidimo taisyklės“ („La Règle du jeu“, 1939) – vienas svarbiausių ne tik prancūzų kino istorijoje filmų, tai pripažintas šedevras. François Truffaut jį yra pavadinęs „sinefilų credo, filmų filmu“. Tačiau vos pasirodęs ekranuose jis buvo sutiktas labai blogai ir dešiniųjų, ir kairiųjų. Vėliau Renoiras prisiminimuose rašė supratęs, kad turi palikti arba kiną, arba Prancūziją. Jis išvyko iš Prancūzijos, netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Viši kolaborantų vyriausybė uždraudė „Žaidimo taisykles“, nes esą filmas demoralizuoja prancūzų tautą, po to ir nacių propagandos ministras Goebbelsas pareikalavo rasti ir sunaikinti filmo originalą.

 

Dabar sunku suprasti, kodėl kino kalbos požiūriu itin novatoriškas filmas sukėlė tiek neapykantos. Tačiau amžininkams ši papročių drama sakė tiesą, kurios jie nenorėjo matyti ir girdėti. Filmas apnuogino visuomenę, kurios pagrindinės taisyklės yra apsimesti, prisitaikyti, meluoti. Į 4-ojo dešimtmečio Prancūziją Renoiro (jis vaidina ir vieną gausių filmo veikėjų – muzikos kritiką) perkelti Beaumarchais ir Marivaux personažai atskleidė aukštuomenės išsigimimą, socialinį melą, filme buvo gausu aliuzijų į antisemitizmą ir ryški artėjančios tragedijos nuojauta.

 

Prancūzų dokumentinio kino reformatoriaus ir eksperimentatoriaus, fotografo, rašytojo Chriso Markero (1921–2012) filme „Gražioji gegužė“ („Le jolie mai“, 1963) fiksuojama paryžiečių kasdienybė, žmonės pasakoja, kaip jie įsivaizduoja laimę, šneka apie Alžyro praradimą, bet kartu režisierius kalba apie tai, kaip žmonės stengiasi pabėgti nuo realybės. Markeras rodo, kaip svajonės užpildo vidinę tuštumą, o tuos, kurie pasirengę rinktis visiems prieinamas svajones, režisierius vadino „laimės zombiais“. Nicolas Philibert’o „Radijo namai“ („Maison de la radio“, 2012) – meistriškas dokumentinio kino grynuolis – pasakoja apie „Radio France“, jo kūrėjus, bendradarbius, kasdienybę.

 

Retrospektyva pristatys du vaidybinius biografinius filmus. Maurice’o Pialat (1925–2003) „Van Gogas“ („Van Gogh“, 1991) rodo paskutines dailininko gyvenimo dienas, kai jis surado prieglobstį pas gydytoją Gachet. Tai intensyvios kūrybos, nelaimingos meilės ir nevilties kupinos dienos, leidusios režisieriui ir aktoriui Jacques’ui Dutronc’ui sukurti subtilų, filosofišką filmą apie kūrybos prigimtį ir prasmę. Alice Winocour filmo „Augustina“ („Augustine“, 2012) herojai – isteriją tyrinėjantis gydytojas Jeanas Martinas Charcot (jo darbai turėjo didelės įtakos Sigmundui Freudui) ir jo viešų paskaitų „žvaigždė“ devyniolikmetė Augustina. Filmo veiksmas prasideda 1885-ųjų žiemą, kai isterijos ištikta Augustina sutinka Charcot. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė dainininkė Soko ir Vincent’as Lindonas.

 

Lindonas vaidina ir Alaino Cavalier filme „Tėvas“ („Pater“, 2011). Šis filmas nagrinėja režisieriaus ir aktoriaus santykius. Jis paremtas Cavalier ir Lindono susitikimais, kurie buvo filmuojami paties režisieriaus, nedalyvaujant didelei filmavimo grupei. Susitikimų tema buvo „sūnaus paklydėlio sugrįžimas, sugrįžimas pas tėvą“. Per šiuos reguliarius susitikimus Cavalier ir Lindonas improvizavo šalies prezidento ir ministro pirmininko dialogus.

 

Maiwenn Le Besco filme „Aktorių puota“ („Le bal des actrices“, 2009) save vaidinanti režisierė nori sukurti dokumentinį filmą apie visas aktores – populiarias, nežinomas, protingas, pamirštas, komiškas... Filmuodama visiškai viską (taip pat ir be aktorių sutikimo), ji leidžiasi įtraukiama į žaidimą, nesuvokdama, kad šios trapios, pažeidžiamos moterys – jos filmo herojės – yra ir puikios manipuliuotojos. Filme save vaidina Jeanne Balibar, Romane Bohringer, Julie Depardieu, Karin Viard ir daug kitų.

 

1986 m. pasirodęs vieno prancūzų Naujosios bangos pradininkų Claude’o Chabrolio (1930-2010) detektyvas „Inspektorius Lavardenas“ („Inspecteur Lavardin“) buvo 1984 m. filmo „Viščiukas acto padaže“ tęsinys. Inspektorius Lavardenas (Jean Poiret) šįkart siunčiamas į pajūrio miestelį tirti paslaptingos rašytojo kataliko mirties. Jis rastas nuogas paplūdimyje. Paaiškėja, kad rašytojo našlė (Bernadette Lafont) – buvusi inspektoriaus meilė, su kuria jis nesimatė dvidešimt metų. Chabrolis filme žaidžia ir prancūziškais stereotipais, ir didžiojo Hitchcocko, kurį garbino Naujoji banga, motyvais.

 

Iš JAV per Holivudo „raganų medžioklę“ priverstas bėgti Josephas Losey’is (1909–1984) filme „Ponas Kleinas“ („Monsieur Klein“, 1976) detektyviniam siužetui suteikė filosofinės ištarmės. Filmas nukelia į 1942-ųjų Paryžių. Elzasietis Robertas Kleinas (Alain Delon) turi gerą butą, meilužę, jo „verslas“ klesti, nes nacių persekiojami ir ieškantys išsigelbėjimo žydai jam pigiai parduoda vertingus meno kūrinius. Tačiau pono Kleino gyvenimas tampa nesaugus, kai jis sužino, kad egzistuoja kitas Robertas Kleinas – paslaptingas žydas, kuriuo domisi policija. Filmo veikėjas atsiduria kafkiškoje situacijoje.

Taip pat retrospektyva pristatys Hubert’o Vielio filmą „Artemidė, artišoko širdis“ („Artemis coeur d’artichaut“, 2013), kurio herojė senovės graikų deivė atsiduria šiuolaikiniame pasaulyje. Vienišos ir melancholiškos studentės gyvenimas pasikeis, kai ji sutiks nimfą Kaliją. Sébastieno Betbederio filmo „2 rudenys, 3 žiemos“ („2 automnes, 3 hivers“, 2013) veikėjas Armanas, būdamas 33-ejų, nuspręs iš pagrindų pakeisti gyvenimą. Smagių skandalistų Gustave’o Kerverno ir Benoît Delépine’o „Pomirtinių įspūdžių“ („Near death experience“ , 2014) personažas Polis taip pat viską nuspręs keisti penktadienį, 13 dieną, ir pabėgs į kalnus, kur išgyvens unikalų eksperimentą. Šiame filme, be abejo, svarbiausiais yra Polį suvaidinęs rašytojas Michelis Houellebecqas, kurio unikalų poetišką ir ironišką požiūrį į pasaulį filmo kūrėjams, regis, pavyko perteikti.

 

Parengė Ž. P.

„Žaidimo taisyklės“
„Žaidimo taisyklės“
„Iki niekados“
„Iki niekados“
„Tėvas“
„Tėvas“
„Pomirtiniai įspūdžiai“
„Pomirtiniai įspūdžiai“