Atidarymas 2017 m. vasario mėn. 9 d., ketvirtadienį, 17.30 val. „Klaipėdos galerijoje“ (Bažnyčių g. 6, Klaipėda)
Vasario 9 – kovo 16 dienomis „Klaipėdos galerijoje“ vyks Gražinos Eimanavičiūtės personalinė grafikos darbų paroda „Minčių raštai“.
Parodoje eksponuojami darbai tęsia pradėtą abstrakčių darbų ciklą „Minčių raštai“. Šio ciklo darbuose pateikiami raštų paieškos minčių audinyje rezultatai. Pirmuose šio ciklo darbuose atradimai fiksuojami ranka, grafito technika. Naujuose darbuose – skirtingomis technikomis. Skaitmeninės grafikos serijoje – geometrinių linijų sutapimų atradimai. Kinetinių iliuzijų serijoje tyrinėjami besisukančių ir kiekvienu momentu vis skirtingai sutampančių sluoksnių kuriami ritmai. Baltiškų raštų įkvėptose kompozicijose – istorijos sąskambiai skaitmeniniame audinyje. „Manau, [lietuvių identiteto] galima ieškoti praeityje“, – sako autorė. – „Tuose senoviniuose dirbiniuose galima atrasti kai ką unikalaus, kas lietuviams buvo sava ir savita, kas tinka tik mums“. Naujausiuose ciklo darbuose pateikiami kompiuteriu sugeneruoti raštų paieškose surinktų sąskambių analizės rezultatai. Ir dar daugiau sutapimų, ezoterinių ieškojimų ir skaičiavimų kūriniuose apjungia juos priežastinio ryšio ieškojime.
Gražina Eimanavičiūtė gimė 1987 m. Palangoje. Mokėsi Palangos Baltijos vidurinėje mokykloje. 2010 m. Vilniaus Dailės akademijos Klaipėdos fakultete įgijo dailės bakalauro specialybę, o 2015 m. Vilniaus fakultete baigė grafinio dizaino magistrantūros studijas. Jau dešimtmetį dirba laisvai samdoma grafikos dizainere. Nuo 2011 m. menininkė jau surengė penkias personalines parodas Palangoje ir Klaipėdoje, aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, projektuose, dirbtuvėse ir pleneruose. 2015 m. grafikė gavo apdovanojimą už inovatyvią ekspoziciją parodoje „Vilnius Craft 2015".
Paroda vyks iki kovo 16 d.
![]() |
Sakyčiau, kad didžiausias skirtumas tarp kitokio teatro vaikams ir mums vis dar įprasto, nekitokio yra tas, kad pirmajame patiriama daug mažiau streso. Teatras jame tarytum įžeminamas: jis nebėra tas aukštasis menas – begalinio susikaupimo ir pagarbos reikalaujanti kultūra. Čia viskas, bent iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau, santūriau, ramiau. Tokiame teatre primygtinai nenurodinėjama, kaip jaustis ir ką suprasti, paliekant vaikui teisę būti įprastu, pernelyg nesusijaudinusiu savimi.
Šiųmetis, jau septintasis festivalis „Kitoks“, apsiginklavęs šūkiu „įsivaizduoti paprasta!“, pasiūlė penkis ganėtinai skirtingus spektaklius. Pagrindinis jų skirtumas – tai orientavimasis į skirtingas amžiaus grupes, o panašumas – gilinimasis ne tiek į patį teatrą, kiek į buvimo jame būdus. Iš tiesų, ne tiek daug trūko, kad matytus reginius būtų galima priskirti kitam festivaliui – mažajam (ar mažųjų) „Naujojo cirko savaitgaliui“.
Visi „Menų spaustuvėje“ pristatyti užsienio svečių darbai (lietuvių spektaklių šiais metais iš viso nebuvo) pasižymėjo interaktyviais sprendimais. Dažniausia vaikai buvo skatinami prisidėti prie paties spektaklio kūrimo ir kartu, pasirinkus savąjį žiūros kampą, suprasti jį individualiai, savitu būdu. Toks neįpareigojantis – mat viskas, net ir abejingumas, tinka – buvimas ir interpretacijos laisvė, be abejo, turi savo kainą. Šįkart tai buvo istorija – nuoseklaus ir prasmingo (gal todėl, kad tai asocijuojasi su pastaruoju metu nemadingu ar nepriimtinu moralu) pasakojimo atsisakymas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kai 2014 metais susibūrė Baroko operos teatras (meno vadovas Viktoras Gerasimovas), minčių buvo įvairių. Pirmiausia džiugino, kad teatras žada statyti baroko operas, Lietuvos scenose rodomas tik kaip pavieniai projektai. Atrodė, laimės visi – klausytojai ir atlikėjai, trupė užpildys iki tol beveik tuščią koncertinę nišą. Tačiau teatras neturėjo nei patalpų (neturi ir dabar), nei baroko instrumentų kopijų. Tik vienas kitas orkestro muzikantas ar dainininkas turėjo bent kiek patirties senosios muzikos scenoje. Tąkart atrodė, kad trupės ambicijos iš tiesų didelės, bet amunicija nepamatuotai maža.
Sausio 26-ąją Rusų dramos teatre publikai trupė pristatė ketvirtąją premjerą – Georgo Friedricho Händelio operą-oratoriją „Semelė“. Tai – iki šiol sėkmingiausias Baroko operos teatro projektas. Operoje kartu derėjo taurus režisieriaus Viliaus Malinausko meninis matymas, gražus atlikimas (orkestro vadovas Juozas Mantas Jauniškis), stilizuoti antikinio ir barokinio braižo kostiumai (autorė Jolanta Rimkutė), savita scenografija (Kristina Kasparavičienė) ir choreografija (Erika Vizbaraitė), šviesos (Darius Malinauskas).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Įsivaizduokite kiemą, kuriame ant virvės kabo skalbiniai. Įsivaizduokite, kad tai ne kiemas, o parodinė erdvė. Įsivaizduokite, kad aplinkui jus ne džiūstantys skalbiniai, o įvairiaspalvės drobės. Menininkė Agnė Juodvalkytė būtent ir padžiauna drobes projektų erdvėje „Kabinetas“, pirmojoje personalinėje parodoje, pavadintoje „Traces“, norėdama išplėsti ne tik tapybos technines prasmes, tačiau ir suteikti/sukurti kitokį žiūrėjimo būdą į pačią tapybą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Keista rašyti apie į tris dalis – „Geltoną“, „Žalią“ ir „Raudoną“ padalytą filmą, kurį autoriai skiria ateities kartoms, bet kurio pagrindinis veikėjas yra politiko lytinis organas. Naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Zero III“ (Lietuva, 2017) pasakoja Andriaus Bialobžeskio suvaidinto personažo Bialobžeskio falo istoriją nuo tos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane (tiesa, pridengtas moters burnos), politikui repetuojant rinkiminę kalbą apie Lietuvą, kurioje norisi gyventi, iki tos, kai, kruvinas ir įdėtas į plasikinį maišiuką, kažkurio veikėjo kišenėje pasuks tiesiai į prezidentūrą – galutinį kelionės tikslą.
Tačiau „Zero III“ veiksmas prasideda para anksčiau, kai svingerių vakarėlyje slapta padarytas prokurorę (Inga Jankauskaitė) kompromituojantis vaizdo įrašas patenka į įtakingos televizijos redaktorės (Rimantė Valiukaitė) rankas. Ši pareikalauja iš prokurorės 50 tūkstančių eurų. Moteris tokios sumos neturi, todėl pasiūlo reitingų apačioje atsidūrusiai Bialobžeskio partijai BBD nusipirkti įrašus, įrodančius jų konkurentų korupciją. Tada BBD galės paviešinti faktus tiesioginėje televizijos laidoje ir išgelbėti savo varganą situaciją. Politikai (Ramūnas Rudokas, Giedrius Savickas) šantažuoja juos remiantį ir STT sekamą verslininką (Ramūnas Cicėnas), gaminantį užkrėstus koldūnus, ir reikalauja iš jo jau 106 tūkstančių. Tokių ir panašių užuominų filme gausu. Įdomu, kaip jas supras ateities kartos.
![]() | ![]() | ![]() |
Graikų kalboje žodis metis siejamas su dievo Dzeuso pirmąja žmona, kurios vardas – Metidė – simbolizuoja išmintį ir talentus. Šių savybių nestokoja jaunas lietuvių styginių kvartetas „Mettis“, taikliai pasirinkęs pavadinimą, kurį išties pateisina kolektyvo griežimas. Susibūręs 2011 m., kvartetas laimėjo ne vieną apdovanojimą, iš kurių svarbiausias ir naujausias – antroji vieta prestižiniame tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Bordo, Prancūzijoje. Kvarteto tobulėjimui reikalingų praktinių ir teorinių žinių bei inspiracijų suteikia narystė Europos kamerinės muzikos akademijoje (European Chamber Music Academy – ECMA), į kurią „Mettis“ buvo priimtas 2014-aisiais. Nuoseklus talentingų muzikantų darbas ir kokybiški rezultatai atsispindi ir kamerinės muzikos atlikimo horizontuose Lietuvoje: ko gero, nebūtų per drąsu sakyti, jog kolektyvas jau spėjo įgyti klausytojų ir kolegų pasitikėjimą; pavyzdžiui, 2016 m. „Gaidos“ festivalyje „Mettis“ buvo vienas iš keturių styginių kvartetų, pakviestų griežti koncerte „Quartetissimo“ – kartu su ilgametę patirtį turinčiais Čiurlionio, „Chordos“ ir „ArtVio“ kvartetais, o 2015 m. Vilniaus festivalyje griežė su autoritetingu Kremonos kvartetu iš Italijos.
![]() | ![]() |
Lietuvos nacionalinis dramos teatras pirmadienį paskelbė atšaukiąs Molière‘o „Tartiufo“ premjerą, kuri turėjo įvykti artimiausią savaitgalį – vasario 4, 5 dienomis.
„Labai gaila, tačiau turiu pranešti, kad ilgai laukta „Tartiufo“ premjera neįvyks. Spektaklis atšaukiamas dėl režisieriaus Oskaro Koršunovo ligos, dėl kurios jis negalėjo įvykdyti savo įsipareigojimų teatrui. Labai atsiprašau visų žiūrovų, kurie nekantriai laukė naujo spektaklio. Šis sprendimas nėra lengvas, tačiau būtinas, priimtas pasitarus su LNDT Meno taryba, kitais šio spektaklio kūrybinės grupės nariais ir aktoriais”, – sako LNDT generalinis direktorius Martynas Budraitis.
Svajojant apie tai, kaip mes galėtume pažymėti savo laisvę, mąstyčiau apie paminklą-įsipareigojimą. Man Lietuvos laisvė – tai apsisprendimas, nuolatinis triūsas ir dar miškas, ne tik tas, kur Antano Baranausko eilių lietuvis rado paguodą, bet ir tas, kuriame galėjom slėptis. Taigi mąstau, kad galėtume pasisodinti kelių šimtų kvadratų simbolinį mišką tokioje vietoje, kur tik simbolis gali išsitekti, o tada jau sutelktomis jėgomis jį auginti, telkiant profesionalų žinias, kad augtų, kad aplink esančių gyvenimų negožtų, ir išlaikyti jį reikėtų ne valstybės lėšomis, bet anoniminiu sutelktiniu finansavimu. Kad skirtume tas lėšas ne savęs parodymui, o idėjai. Įsipareigojus šimtmečiams ir laisvė tiek tvertų.
![]() | ![]() |
Vilniuje duris atvėrė nauja nepriklausoma kultūrinė erdvė. Šimtamečiame name už Aušros Vartų (Liepkalnio g. 12-5a) atgimsta lietuviškųjų arbatvakarių tradicijos. XX a. pradžioje, Vilniaus šviesuomenės iniciatyva, privačiose erdvėse imti rengti lietuviški vakarai – spektakliai-arbatvakariai, kurių metu buvo telkiama Vilniaus bendruomenė, puoselėjama lietuvybė.
Maloniai kviečiame Jus į menininkės, VDA Tekstilės katedros vedėjos, docentės Lauros Pavilonytės-Ežerskienės personalinę parodą „TIK(s)ĖJIMAS“, kuri veiks VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ vasario 1-18 dienomis. Vietoje parodos atidarymo vyks trys susitikimai su autore: vasario 03, 10, 17 dienomis – nuo 16-18 val.
„Parodoje „TIK(s)ĖJIMAS“ keliu ir apibendrinu savo kūryboje nuolat atsikartojančius, lyg gijos tarpusavyje susipynusius klausimus apie meną, laiką, tekstilę, kūrybą ir save.
Kūrybiniame procese tekstilės objektams sąmoningai naudoju perdarymo technologiją, kas dar mano močiutei buvo ne savitos estetikos išraiška, bet išgyvenimo būdas skurdžiais pokario laikais. Šiandien pasitelkiant bei interpretuojant šeimoje matytą tekstilės kūrimo strategiją, iš taupumo kūrybiškai jungti kiekvieną siūlo galelį ir audinio skiautelę, ją renkuosi kaip gamtą ir pasaulį tausojančią technologiją, tikėdama, kad kūrybiškumas gali padėti išspręsti civilizacijos užaugintas ekologines problemas.
Tekstilę kūryboje pasitelkiu ne tik kaip išraiškos priemonę bet ir kaip meninio tyrimo objektą. Ieškodama jos tapatybės, kontempliuoju į vieną iš esminių tekstilės vaidmenų – įvairių technologijų pagalba kažką sujungti, susiūti, supinti ir gebėjimą pataisyti, užadyti, pritaikyti iš naujo, pratęsti laike daikto naudojimą, buvimą. Kūrinių cikle „Tekstilės tapatybė“ užfiksuota žmogaus įtakoje sužalota ar deformuota gamtinė aplinka, kuri ritualiniais meninės tekstilės judesiais metaforiškai užadyta, tokiu būdu lyg ir sustabdyta, užkonservuota. Žinoma šių akcijų tikslas ne pratęsti šios aplinkos panaudojimą, o veikiau atvirkščiai ironizuoti vartotojišką žmonijos santykį su gamta ir žeme. Kontrastuojančio kūrinių ciklo „Buities daiktai“ objektai atvirkščiai nėra sąmoningai kurti, o tiesiog išsaugoti, kartu su savo šeimininkų meile tekstilei, gyvenimo istorijomis. Todėl šie objektai pateikiami ne ironizuojant, o išaukštinant meilę daiktams, ilgaamžį jų naudojimą ir be abejonės taip pat kalba apie tekstilės identitetą, pirmaprades jos funkcijas – mus sušildyti, sutvirtinti, sujungti ar net išlaikyti atmintį.
Kūriniuose neatsitiktinai atsikartoja archajiniai geometriniai ženklai – susikirsdamos gijos sudaro kryžiaus, rombo, spiralės arba tinklo ornamentus. Visi jie man svarbūs kaip žinia iš praeities apie laiko patirtis, apie gebėjimą jausti laiko cikliškumą ir atpažinti amžinybės ženklus dabartiniame pasaulyje. Net ir kūrinys „Tiksėjimas (UBV 76)“, nors labiau vizualizuoja atkarpomis matuojamą šių laikų pasaulio stebėjimą ir tiksi lyg Žemės rutulio širdis, tam tikra prasme yra amžinas, nuolat atsikartojantis signalas.
Apibendrinant parodoje eksponuojamus kūrinius galėčiau teigti, jog tekstilė man yra jungtis tarp buities ir būties, ir tą sąsają aš įžvelgiu tiek fizinėje tiek metafizinėje plotmėje. Parodos ekspoziciją traktuoju kaip vientisą tekstilės instaliaciją, kurioje kūriniai tarsi diskutuoja vieni su kitais, išryškindami tų pačių temų skirtingus aspektus, išskleisdami galimus atsakymus į kūryboje iškeltus klausimus apie mūsų santykį su tekstile, lydinčia mus gyvenime, nuo lopšio iki kapo, apie tiksintį laiką ir laike kintančias meno kūrinio definicijas.“
Laura Pavilonytė-Ežerskienė
Projektas „Tik(s)ėjimas“ paremtas LKT individualia valstybės stipendija meno kūrėjui.
![]() |