7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kad būtų patogu ir aišku

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 4 (1198), 2017-01-27
Kinas
„Komivojažierius“
„Komivojažierius“

„Komivojažierius“, rež. Asghar Farhadi, Iranas, Prancūzija

Priešingai nei ankstesni režisieriaus filmai „Išsiskyrimas“ ar „Praeitis“, šis atrodo pernelyg sukonstruotas ir išmąstytas. Jame mažiau dramaturginio lengvumo, užtat daugiau teatro: tiek tiesiogine (pagrindiniai veikėjai repetuoja ir vaidina Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“), tiek perkeltine prasme (Farhadi – kamerinių erdvių meistras).

 

Todėl įdomiausia buvo (pa)stebėti ne siužetinius ėjimus (juk žinai, kad pabaigoje režisierius privers tavo spėjimus ir vertybinius orientyrus apsisukti 180 laipsnių kampu), bet mažas detales, kurios, tikiu, kadre – ne šiaip sau. Pavyzdžiui, veikėjo Emado persižegnojimas, iš filmo į filmą keliaujantis suskilusio stiklo motyvas ar į sieną atremtas Ingmaro Bergmano „Gėdos“ plakatas finalinėje scenoje. Pastaroji detalė prasmingai išsiskleidžia sąmonėje ir verčia svarstyti, apie kokią ir kieno gėdą kalbama: prostitutės paslaugomis besinaudojusio senyvo vyriškio, jam atkeršyti linkusio Emado ar galbūt visos šalies, kurią kausto taisyklės, normos, baimės, fanatizmas, cenzūra.

 

„Gyveno kartą Uvė“, rež. Hannes Holm, Švedija

Kine yra šimtai sentimentalių pasakojimų apie senus bambeklius, kurių kietą širdį galiausiai suminkština aplinkinių gerumas. Čia vienas iš jų. Uvė bamba apie viską iš eilės: ne taip pastatytą kaimynų automobilį ir keliamą triukšmą, kaimynės šunelį, aplink namus besisukiojančią benamę katę, nuorūkas ir taip toliau. Uvė yra tipiškas baltasis pagyvenęs konservatyvus vyras su visais iš to kylančiais charakterio bruožais ir elgesio modeliais.

 

Ilgainiui scenarijus herojui pametės tai, ko tradiciškai jis turėtų neapkęsti: imigrantų šeimą su vaikais, gėjų porą, galiausiai tą pačią benamę katę. Visi kartu jie „nulauš“ niurzglio Uvės kodą. Uvė „atsileis“ ir pradės iš naujo mylėti gyvenimą, nors prieš tai bandė nesėkmingai žudytis.

 

Tačiau iki tol dar sužinosime, jog Uvės bambėjimui yra rimtos priežastys. Režisierius kruopščiai su jomis supažindina. Taip kruopščiai, jog, neduokdie, ko nors nesuprastime. Šis noras viską paaiškinti – vienas pagrindinių minusų. Dėl jo filmas tampa nuspėjamas ir vietomis nepakeliamai nuobodus. Tačiau kažkam, neabejoju, toks skaidrus ir patogus aiškumas yra gero kūrinio bruožas.

 

„Irano reivas“, rež. Sue Meures, Šveicarija

Tema – pavydėtina. Reiverių kultūra Irane. Du didžėjai rengia slaptus vakarėlius dykumoje. Už tai rizikuoja būti uždaryti į kalėjimą, nes elektroninė muzika, šalies valdžios teigimu, yra šėtono išmonė. Draugai nelegaliai įrašinėja albumus, bando juos prakišti muzikos įrašų parduotuvėms, siunčia įrašus į užsienį, kol iš Šveicarijos gauna kvietimą atvykti į elektroninės muzikos festivalį. Didžėjai pradeda ruoštis kelionei ir rezga mintį pasilikti Europoje, t.y. tapti prieglobsčio prašančiais pabėgėliais. 

 

Dramaturginių ėjimų – nors vežimu vežk. Net pikta, kad režisierė istorijai nesuranda įdomesnio rakurso. Didžėjų gyvenimus ji rodo nykiai ir be režisūrinės meilės: tai dirbtinai kurdama situacijas, tai pernelyg atmestinai žiūrėdama į realybę. Lyg nežinotų, ką dabar daryti su dviem Europos viduryje įstrigusiais iraniečiais, kurie mėtosi tarp baimės grįžti į Iraną ir nežinomybės, kas jų laukia čia, užsienyje.

 

Taigi ir finalas, kai draugai apsisprendžia likti Šveicarijoje ir prašo, kad į oro uostą vežantis taksi vairuotojas sustotų ir juos čia pat išleistų, atrodo netvirtas, nes atsiduoda spekuliatyvumu ir manipuliacija mūsų ir herojų emocijomis. Tiesa, filmą kilsteli melancholiška atlikėjo Nu daina „Man O To“ pagal persų poeto ir sufijaus Rumi eilėraštį. Atleidi net tai, jog kartais šia puikia daina maskuojamas nebeturėjimas ką pasakyti.

„Komivojažierius“
„Komivojažierius“
„Gyveno kartą Uvė“
„Gyveno kartą Uvė“
„Irano reivas“
„Irano reivas“