Viduržiemiai

M.K. Čiurlionio mokykloje su ponia Eliniene kadaise buvome kolegos. Dažnai pasikalbėdavome, ir visos ekspresyvios intonacijos atgyja prisimenant jos žodžius, pasakytus Maskvoje mirus Aleksandrui Goldenveizeriui: „Tu supranti, Gedgaudas? Нет – ты понимаеш? Das war eine bedeutende Persönlichkeit! Tai asmenybė... Это личность!“ Dar būdamas mokinukas girdėjau sausoką rečitalį (tada jis buvo apytikriai 75-erių) Kaune, J. Gruodžio mokyklos salėje. Po koncerto su tuometine mano fortepijono mokytoja Elena Okulič-Kazariniene nuėjome į artistų kambarį padėkoti, susitikti. Garbusis muzikas profesoriavo Maskvos konservatorijoje, o prieš tai ir Filharmonijos mokykloje, kurią dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė kaunietė Jelena Sokolskaja, vėliau ištekėjusi už Eugenijaus Okulič-Kazarino. Goldenveizeris buvo Levo Tolstojaus draugas, nevalgė mėsos, jam kūrinių yra paskyrę Rachmaninovas ir Medtneris, o ir jis pats parašė tris operas bei nemažai kitokios muzikos.

Prabėgęs laikas mano mintyse gretina ir Heinricho Neuhauso rečitalį – ten pat, tik gal jau kitais metais. Vėsioje salėje jis skambino mūvėdamas žalsvą dešinės rankos pirštinę, neuždengiančią pirštų galiukų. Po koncerto ir su juo susitikome, tada pasisakė turįs jau visai gerai skambinantį sūnų Stanislavą, pažadėjo jį pas mus „atsiųsti“, kad patys tuo įsitikintume. Tai tas pats „Stasikas“, kuris, tėvui 1964-aisiais mirus, vadovavo Aldonos Dvarionaitės studijoms, pradėtoms pas Heinrichą Neuhausą.

Šiuos nutolusius laikus prisiminiau po pianisto Andrejaus Gugnino koncerto festivalyje „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“. Senovines eglutės puošmenas priminė trys Aleksandro Desiatnikovo miniatiūros, kurias bisams paskambina ir Lukas Geniušas, tik gal įžiebdamas tikrų žvakučių? Jų šviesa, kvapas, šiluma... Sunku apibūdinti tokių eglučių magiją, aplenkiančią profesionaliai papuoštas aikščių milžines. Kalėdų nuotaikos aptikau ir Nikolajaus Medtnerio sonatoje „Romantika“. Pernelyg retai girdime šio išties gero, gal net puikaus (ir taip pagalvoju) kompozitoriaus muziką. Vien sonatų fortepijonui jo sukurta 14! Bet – emigravo, nebesugrįžo, tapo „svetimas“ ir net pasimirė Londone 1951-aisiais. Visokeriopai gajus ir daugiaveidis homo sovieticus mentalitetas, tad Medtnerio atvejis – lyg lašas jūroje.

Toliau nuo tokių temų. Grįžkime į Anatolijaus Valičenkos ir jo artimųjų namus Kaune, į anaiptol ne visada tolygiai įdomius sambūrius tamsiais vakarais, sėdint prie švelniai seno abažūro apšviesto stalo. Mano pamoka dažniausiai būdavo paskutinė, prieš ją retsykiais pasiklausydavau Tolios. Ir štai atpylęs techniškai man neįkandamą programą, jis įsakmiu ir kiek padilusiu seno pedagogo tonu tikslina mokytojos patarimą vieną kitą vietą kasdien ramiai „keleto kartų“ paskambinti. Jau tarpduryje stovėdamas jai aiškina, jog „keleto kartų“ išvertus apytikriai reikštų „нескольких поколений“, tad turėtų būti – po ke-le-tą kartų! O užbaigia jau normaliu balsu pranešdamas, jog po mano pamokos esame kviečiami arbatos. Tai – visai šalia, Anatolijaus Okulič-Kazarino (jų buvo trys broliai) namuose.

Tolios senelis Sergijus Dorošukas, prieškariu aukšto rango teisininkas, buvo į Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą pakviestas iš Suvalkų, kur vadovaudamas byloms suvokė, jog vietiniams žmonėms ne visada lengva teisme apie nekasdienius reikalus kalbėtis lenkiškai arba rusiškai, tad pan Doroszuk išmoko lietuviškai. Tolios tėvas, Petras Valičenka, irgi neeilinis teisininkas, 1945 m. iš Kauno ištremtas ir nežinia kur, kada ir kaip žuvęs. Apie tai nebūdavo kalbama. Bemaž išsyk perpratęs tos šeimos gyvenimo nuostatas, nenustebau kiek vėliau sužinojęs, kad senovinėje vonioje (kur vanduo pašildomas kolonėlėje malkomis) trūkus vamzdžiui ir defektą pataisius, ponas Dorošukas paklausė, kiek jis meistrui skolingas. Išgirdo itin kuklią sumą, nes vamzdis esąs iš statybų – suprantat... Tada senelis paprašė jį išmontuoti ir išsinešti, nes vogtų daiktų namuose neturi būti...

Sėdim prie stalo. Gal pašaliečiui pasirodytų keista, bet kai kuriems šio „klubo“ nariams prigijo pravardės. Ponia Ignatavičienė ateidavo su šuneliu Tentiku, tad ir tapo Tentikova. Elektros skirstymo kontoros darbuotoja buvo Električeskaja, o amžiumi vyriausia ir kalbėdama naudojusi nosies rezonansą, Tolios dar vaikysėje buvo praminta Ciperovna. Kartais ateidavo Žaliakalnio cerkvės šventikas tėvas Mykolas Paulavičius (отец Михаил), bičiuliavęsis su pagyvenusiu katalikų kunigu, jie abu ir gatvėje tebevilkėdavo sutaną. Žaliakalnio cerkvę nugriovė plečiant neužbaigtoje Prisikėlimo bažnyčioje įrengtą radijo fabriką, bet aš nepamiršau drauge su Tolia joje išklausytų pravoslavų Velyknakčio pamaldų. Jis vaikiškai džiaugdavosi dvigubomis Kūčiomis – katalikiškomis pas namo šeimininkus Kseniją ir Anatolijų Okulič-Kazarinus, ir pravoslaviškomis savo bute, kuriose ir aš ne sykį dalyvavau. Šios Vakarienės patiekalai būdavo bemaž tokie pat kaip lietuvių arba lenkų.

Bet dabar – apie eilinę arbatėlę, į kurią po mano pamokos nuėjome abu su mokytoja. Ką tik skambinęs ir dar pirštais bei ausimis tebejausdamas gerą instrumentą, nemandagiai nustebau – juk „Kerntopf“ tėra plačiau nežinoma Varšuvos firma? Tada iš mokytojos išgirdau apie ne vienoje parodoje jai skirtus aukso medalius, apie tos firmos instrumentu koncertuodavusį Paderewskį, apie „Kerntopfą“ caro rūmuose. Ir ypač – apie unikalius, „nenudėvimus“ Schwanderio mechanizmus, kuriuos naudojo ir „Bechsteinas“ (apie daug ką man el. paštu priminė Gdanske gyvenantis Tolia). Kitą vakarą užkabinom mokytojos jaunystės įžymybių temą. Rachmaninovas ir Hofmannas – abu skambindavo genialiai, bet labai skirtingai, todėl jų lyginti nėra kaip, juolab spręsti, kuris geresnis (mokytojos simpatijos linko į Hofmanną, turėjo ir jo nuotrauką su autografu). „Skriabinas? Jis arba grodavo genialiai, arba – tik tekstą be jokio su juo kontakto.“ Ir dar visiškai kitoks Busoni... Irgi genialus. O koks būdavo Nikolajus Orlovas!

Dabar jau ir kitaip įdomu, nes kai kurias šių nuomonių ir legendų per youtube galime patikrinti. Kad ir bemaž pamirštą Nikolajų Orlovą – nežinau, ar man teko girdėti geriau skambinamą Chopino „Barkarolę“. Taip, šio pianisto naratyve esama senosios rusų mokyklos ženklų, nežinau, kaip juos vertina Andrejus Gugninas, antroje savo koncerto dalyje itin įspūdingai skambinęs 12 Ferenco Liszto „Transcendentinių etiudų“. Buvo juose uragano, vėtros, buvo švelnaus vėjelio, bet juk nesvetimų ir praeities didiesiems, tik šiek tiek kitokių. Šiek tiek...

Prisiminiau pokalbį su Dmitrijumi Baškirovu ir jo mintį apie „beribę techniką“ kaip jaunųjų pianistų siekiamybę. Jam tokios nereikia, gal net nežinotų, ką su ja veikti. Bet kalbėjomės jau ganėtinai seniai, o dar seniau buvo ištarti mano kolegės žodžiai apie „bedeutende Persönlichkeit“. Gal ir nutuokdamas, apie ką ji galvojo, viduržiemio vakarais retsykiais pasiklausau Hofmanno, Rachmaninovo, Orlovo, dar kitų senių. Arba Andrejaus Gugnino skambinamos Beethoveno–Liszto „Pastoralinės“ simfonijos, lygindamas su ją su Furtwenglerio interpretacija. Tai vis mano džiaugsmai įpusėjus sausiui ir dienoms jau po keturias minutes ilgėjant, o laikui dar tarsi neskubant.