7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pokalbiai tamsoje

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 4 (1198), 2017-01-27
Kinas Rodo TV
„Pasikalbėk su ja“
„Pasikalbėk su ja“

Gerą savaitę žiūrėjome lietuvišką serialą apie miegančią provincijos gražuolę, kuri netikėtai atsibudo Seime, ir jos turtingą globėją. Šis serialas dar kartą įrodė, kad nemokame kalbėtis ir susikalbėti, kad Seime dialogas neįmanomas, kad skelbdami negrabius pranešimus lietuviai praranda daug gyvenimo malonumų ir nesupranta: žodis gali būti vaistas nuo melo, vienatvės, ligos, skausmo ar net beprotybės. Apie tai ir Pedro Almodovaro filmas „Pasikalbėk su ja“ (2002), kurį, sakyčiau, laiku primins LRT Kultūra (vasario 2 d. 21 val.). Šiame filme Almodovaras bando įrodyti, kad: 1) monologas autizmo akivaizdoje gali tapti dialogo forma, 2) tylėjimas gali išreikšti iškalbingą kūną, 3) kinas sugeba idealiai suvienyti žmones, 4) žodžiais perpasakotas filmas sustabdo laiką ir tampa pasakotojo bei tos, kuri jo klausosi, gyvenimo dalimi. Kartu tai pasakojimas apie vyrišką draugystę, kaltę, mirtį ir apie tai, kaip ilgai gyja meilės žaizdos. Almodovaras rodo vyrus, kurie kalbasi su galinčiais juos išgirsti, bet labiausiai su tais, kurie išgirsti negali. Jei pamiršote siužetą, priminsiu, kad filmo herojai – slaugas Beninjo ir rašytojas Markas – myli moteris, patekusias į komą.

 

„Pasikalbėk su ja“ – vienas mano mėgstamiausių Almodovaro filmų dar ir todėl, kad jis aistringai įrodinėja: kinas gali būti pokalbių, prisipažinimų, prisiminimų tema. Beprotį Beninją savaip primins Setho MacFarlane’o filmo „Tedis“ (TV3, 27 d. 23 val.) personažas Džonas (Mark Wahlberg). Jis myli gražuolę Lorę (Mila Kunis), bet tarp jų nuolat atsiduria vaikystės draugas Tedis. Humoras tas, kad Tedis – didelis žaislinis meškinas, su kuriuo negali išsiskirti trisdešimt penkerių metų berniukas. Bet į Tedį pasikėsina maniakas (Giovanni Ribisi), kuris vaikystėje neturėjo tokio žaisliuko. Tiesą sakant, scena, kurioje piktadarys šoka priešais televizorių pagal 9-ojo dešimtmečio vaizdo klipus, – vienintelė, galinti sukelti užuojautą.

 

Vis dėlto amerikiečių režisieriai dažniausiai nori, kad gailėtume jų filmų herojų. Net ironiškasis Timas Burtonas biografiniame filme „Didelės akys“ (TV3, 29 d. 22 val.), pasakodamas apie dailininkų porą – Margaret ir Walterį Keane’us, visaip nori, kad užjaustume moterį, kurios vyras pavogė visame pasaulyje furorą sukėlusius jos darbus ir tapo garsenybe. Margaret Keane tvirtino, kad tai ji sugalvojo piešti vaikus, kurių milžiniškos akys iškart atkreipia žiūrinčiojo dėmesį. Man tie paveikslai dvelkia atviru kiču, bet 6-ojo dešimtmečio Amerikoje jie laikyti net naujo meno pradžia.

 

Ko gero, tai ir yra pagrindinis klausimas, kurį formuluoja filmas. Ar Margaret – iškili menininkė, ar tik gera amatininkė? Ar ji – godaus vyro (Christoph Waltz) auka, ar tik sumaniai pasinaudojo jo vadybininko talentu? Ar tai nevilties ištikta moteris, kuri nusprendžia būti savarankiška? Ar ji nusprendžia tekėti už Walterio, kad buvęs vyras neatimtų dukters? Kodėl ji atskleidžia paslaptį, kai ima sekti paveikslų populiarumas? Būtent nuo to, kaip į juos atsakysime, ir paaiškės, ką nori pasakyti režisierius. Margaret vaidinančios Amy Adams talentas neišsemiamas, todėl jos herojė atrodo daug sudėtingesnė nei, įtariu, buvo iš tikrųjų.

 

Kita vertus, Burtonas lyg ir prisimerkęs stebi mus, vis dar užduodančius panašius klausimus, nes supranta, kad ribos tarp „tikro“ ir „netikro“ meno jau seniai nusitrynė, antraip minios neplūstų, kaip pas mus, į Šarūno Saukos tapybos parodą. Dabar dailininkui svarbiausia sukurti savo mitą. Beje, viena filme nuskambėjusi frazė atrodo itin aktuali. Į meno kritiko pastabą, kad rafinuoto meno neparduosi, Waltzo personažas atsako: „Kuo blogas visiems prieinamas primityvizmas? Ant jo pastatyta visa šalis!“ Jis turi galvoje, žinoma, JAV.

 

Garbinantiems senąjį meną labiau prie širdies bus ispanų režisieriaus Bigaso Lunos 1999 m. „Nuoga macha“ (LRT, 1 d. 22.50). Jo herojai – Francisco de Goya ir hercogienė Alba, dailininko įamžinta paveiksle „Apnuoginta macha“. Bet tai ne istorinis filmas, o detektyvas. Jis perkels į 1802-ųjų liepą, kai viena turtingiausių ir liberaliausių savo laikų moterų hercogienė Alba (Aitana Sanchez-Gijon) surengia priėmimą naujų savo rūmų statybos pabaigos proga. Kitą rytą ji miršta. Todėl režisieriui labiau rūpi išsiaiškinti jos mirties paslaptį, o ne gilintis į meno vingrybes, nors originalus filmo pavadinimas „Volaverunt“ yra ir vienos garsiojo Goyos ciklo „Kaprizai“ („Caprichos“) graviūros pavadinimas.

 

1799 m. sukurtuose „Kaprizuose“ Goya apmąstė ir negailestingai kritikavo visuomenės ydas – religinį fanatizmą, Bažnyčios skatinamus prietarus ir pasisakė už naują švietimo sistemą. Menininkas suvokė riziką, kylančią iš aristokratijos ir dvasininkijos kritikos.

 

Pagal katalikų rašytojo ir mistiko Georges’o Bernanoso romaną sukurtas Maurice’o Pialat filmas „Po šėtono saule“ (LRT Kultūra, 28 d. 21 val.) 1987 m. Kanuose pelnė „Auksinę palmės šakelę“. Tai religinė drama, kurios herojus jaunas katalikų kunigas Donisanas (Gerard Depardieu) nuoširdžiai tiki Dievu, bet kartu ir abejoja savo pašaukimu. Naktį pasiklydęs kaimo kelyje jis sutinka nepažįstamąjį, šis pasisiūlo padėti. Tačiau Donisanas siaubingai išsigąsta suvokęs, kad tai šėtonas, ir praranda sąmonę. Ryte į kunigą kreipiasi šešiolikmetė Mušetė (Sandrine Bonnaire), ji nužudė meilužį ir psichiatrinėje gydykloje pagimdė negyvą kūdikį. Donisanas nesugeba jai padėti...

 

Pialat svarbu suvokti ne tik tikėjimą ar Dievą – Donisanas nori tikėti kiekvieną savo gyvenimo akimirką, matyti Dievo ženklus, bet vis labiau jaučia tai, ką galėtume pavadinti tikėjimo vienatve. Pialat bando įžvelgti ir blogio prigimtį, nes iš tikrųjų gyvename po apgaulinga šėtono saule, ir suprasti iš vidaus žmones naikinančią prievartą. Tai sudėtingas, niūrus filmas apie idealistą ir maksimalistą, kuris negali pakelti nykios ir žiaurios kaimo gyvenimo rutinos. Pialat filme atsisakė tik jam būdingo radikalaus realizmo ir Prancūzijos Šiaurės kaimo peizažus prisodrino fantastiškų vaizdinių bei tamsos.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Pasikalbėk su ja“
„Pasikalbėk su ja“
„Tedis“
„Tedis“
„Didelės akys“
„Didelės akys“