Gruodį ne tik blaškomės besirūpindami kalėdiniais sveikinimais, bet ir tikimės dvasinių stebuklų. Šventinės magijos pabandžiau paieškoti dailės parodose. Išsirinkau tris lietuvių menininkų kūrybos pristatymus, kurie mane pakerėjo nuotaikų įtaiga ir impulsyvia energija.
Pirmiausia sudomino Jono Valatkevičiaus kūrybos paroda „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“, o tiksliau, jos pavadinimas, jau kurį laiką esantis ir mano gyvenimo motto. Kita vertus, sausį Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose veikė jo paroda „Viskas bus gerai“ (abiejų parodų kuratorė – Monika Krikštopaitytė) – tuomet man taip pat atrodė...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.
![]() | ![]() |
Tai, kas prieš ketverius metus prasidėjo nedrąsiai ir nežinant, kuo baigsis, dabar įsitvirtino Lietuvos knygos meno scenoje. Bilietai išperkami per porą dienų, nespėjusieji susirikiuoja į ilgą laukiančiųjų eilę, kad galėtų visą rudens šeštadienį praleisti su knygos meno ir tipografijos profesionalais iš viso pasaulio. Savotiško „uždaro elitinio klubo“ įvaizdis susiformavo greitai, nesvarbu, kad klubas gana didelis – tiek, kiek telpa Nacionalinės dailės galerijos konferencijų salėje. Ir vis tiek daugybė norinčiųjų netelpa – nes tai, ko gero, vienintelė Lietuvoje tarptautinė konferencija, skirta knygos menui ir tipografijai. Skirta specialistams, leidėjams, dizaineriams, būsimiems dizaineriams, studijuojantiems Vilniaus dailės akademijoje, grafikams ir visiems besidomintiems knygos meno pasauliu pačia plačiausia prasme. Kalbu apie „6 pt“, kuri Nacionalinėje dailės galerijoje lapkričio 25 d. buvo surengta jau ketvirtą kartą. Pavadinimas neatsitiktinis, iššifruojamas kaip „šeši punktai“. Tai – mažiausias šrifto dydis, kurį siūlo šiuolaikinės tipografijos ir grafinio dizaino programos. Jis turi savo pavadinimą: „nonpareilis“ (pranc. nonpareille – neprilygstamas, nepakartojamas, nepanašus). Taigi konferencija – mažiausia, ką galima nuveikti knygos labui, o drauge – proga susipažinti su kasmet vis kitais 6 knygos meno neprilygstamaisiais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nuo debiutinio 1955-ųjų vaidybinio filmo „Miestelis La Pointe Courte“ („La Pointe Courte“) iki naujausio dokumentinio „Veidai kaimai“ dauguma Agnès Varda filmų (o jų daugiau nei penkiasdešimt) – apie paprastus žmones. „Nemėgstu filmuoti žmonių, turinčių galią. Mane daug labiau domina maištautojai, žmonės, kovojantys už savo gyvenimą“, – sako Varda ir priduria, kad paprastų žmonių nuostabūs veidai ir nuostabios istorijos, jie turi būti pamatyti ir išklausyti. Juokais vadinamos prancūzų Naujosios bangos senele (tokį titulą Varda gavo vos perkopusi trisdešimt) Varda kūryba išsiskiria unikaliu požiūriu, filmavimo technikų įvairove, stiliaus ir politiniu filmų komentaru. Ji ne tik kūrė avangardišką prancūzų Naujosios bangos kiną, bet iki šiol išlieka viena originaliausių nepriklausomo kino kūrėjų. Režisierės filmografijoje –vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, kurių neįmanoma nei priskirti vienam ar kitam žanrui, nei galiausiai nubrėžti aiškią ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau juos visus vienija autorės asmenybė. Varda būdingas šioks toks anarchizmas, išlaisvinantis noras surasti įkvėpimą ir net grožį tame, kas tradiciškai gali būti atmetama kaip grubu, negražu, kasdieniška.
![]() | ![]() | ![]() |
„Ir Visa Tai, Kas Yra Gražu, Yra Gražu“ – vienas kertinių avangardo ar net undergraundo kolektyvų Lietuvoje. Jeigu manęs paklaustų, kokia žinomiausia šios grupės daina, aš nedvejodamas pasakyčiau „Šunparkis“, kuriai tekstą parašė Rimantas Šlipavičius. Ši daina turi tikrą istoriją ir legendinę praeitį. „Šunparkiu“ tuo metu buvo vadinamas Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) kiemas, kuriame vykdavo vinilo plokštelių turgelis, o eiliniai žmonės ten vedžiojo šuniukus.
![]() | ![]() | ![]() |
Neseniai Vilniaus rotušėje kartu su Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru buvo surengtas kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jurgio Juozapaičio jubiliejinis autorinis koncertas. Jurgis Juozapaitis – kompozitorius, kurio muzika išties skamba. Didžiąją dalį laiko galėjęs sau leisti nešvaistyti kitai veiklai, o atsidėti kūrybai, ne kartą nusivylęs muzikos vienodumu ir betiksliais muzikų bandymais šokiruoti, šiandien kūrėjas tvirtina, kad svarbiausia jam – muzikos kūrinio prasmė. Apie ją ir ne tik kompozitorių kalbina Rasa Murauskaitė.
![]() |
Paskelbti pretendentai į Rusijos nacionalinės kino kritikų ir kino spaudos apdovanojimus „Baltasis dramblys“. Daugiausia nominacijų gavo du filmai – Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“ ir Boriso Chlebnikovo „Aritmija“. Jie abu pristatyti šešiems apdovanojimams, tarp jų ir geriausio filmo kategorijoje. Į geriausio filmo apdovanojimą taip pat pretenduoja Rustamo Chamdamovo filmas „Maišas be dugno“ („Mešok bez dna“).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Lapkričio 20 – 25 dienomis Helsinkyje, J. Sibeliaus muzikos akademijoje vyko penktasis muzikos technologijų festivalis „MuTeFest“. Kasmet rengiamas koncertų ciklas pritraukia ne tik vietinius studentus, akademinę bendruomenę, bet yra atviras visiems elektroninės muzikos bei naujųjų muzikos technologijų gerbėjams. Akademijoje yra įsikūrusi muzikos technologijų katedra, kur gausu naujausios kompiuterinės technikos, padedančios studentams gilinti elektroninės muzikos žinias – nuo garso generavimo iki naujų elektroninių instrumentų kūrimo. Užėjus į čia esančias garso inžinierių dirbtuves, įrašų studijas lengvai atima žadą – atrodo, lyg būtum atsidūręs (ne)tolimoje ateityje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ||
Skirtingo amžiaus pakeleiviai lapkričio 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje, koncerte „Trys pianistų kartos: pedagogai ir jų auklėtiniai“ skambino variacijų forma sukurtus kūrinius. Programa jungė įvairią stilistiką: pradedant Johanno Sebastiano Bacho Invencijomis (penkiolikos skirtingų tonacijų, tempų ar charakterių pjesių cikle galima įžvelgti tam tikras kompozicijos meno variacijas) ir baigiant šiuolaikinio rusų kompozitoriaus Nikolajaus Kapustino džiazo stiliumi sukomponuotomis Variacijomis, op. 41. Labiausiai patyrusi šio vakaro pianistė – Ilana Vered iš Izraelio, nuo trylikos metų pradėjusi ryškią virtuozės karjerą, jau penkiolikos aukščiausiais įvertinimais baigusi Paryžiaus konservatoriją, vėliau Niujorko Juilliardo mokyklą. I. Vered koncertuoja ir kaip solistė, ir su daugybe pasaulio orkestrų, ir kaip kamerinės muzikos atlikėja, dalyvauja vasaros muzikos festivaliuose, yra įrašiusi daugybę kompaktinių plokštelių. Pianistė veda meistriškumo kursus, yra kelių muzikos festivalių įkūrėja. Vienas iš jos auklėtinių – Sasha Starcevichius – Jeilio universiteto (JAV) muzikos meno daktaras, kelių JAV ir Kanados universitetų profesorius. Koncerte jis atstovavo vidurinei kartai. Jauniausią vakaro atlikėją – Tristaną Teo (Kanada) – globoja I. Vered, o pirmasis jo fortepijono mokytojas buvo S. Starcevichius. Pianistas studijuoja Niujorko Juilliardo mokykloje pas žymų pedagogą Jerome’ą Lowenthalį.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Po lapkričio 24 d. kelionės į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti premjerinio spektaklio „Naktis“ noriu sau ir kitiems užduoti keletą klausimų. Kodėl režisierius, visuomenės kritikas, anarchosocialistas arba mentalinis revoliucionierius Agnius Jankevičius savo pirmam pastatymui Klaipėdos dramos teatre pasirinko spektaklio-manifesto formą? Ir kodėl šiam manifestui panaudojo lenkų dramaturgo Andrzejaus Stasiuko slavų–germanų tragifarsą „Naktis“? Beje, žodis „panaudojo“ ypač tinkamas apibrėžti šiam individualiam režisieriaus ir dramaturgo santykiui.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |