Autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė
Aistė Marija Stankevičiūtė
(Ne)žmonės, Kafka ir kiborgai
Pabudęs vieną rytą iš antropocentristinio miego, žmogus gali pasijusti nejaukiai. Nevaržomas sapiens dominavimas gali pradėti kelti įtarimą, o akivaizdus jo skirtumas su ne žmogumi – blukti. Homo sapiens maždaug pusę didžiųjų̨ planetos žvėrių išnaikino gerokai anksčiau, negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gamintis geležinius įrankius. Tačiau dabar, kai robotai ir dirbtinis intelektas tiesia sintetines minkštas rankas į trapų sapiens kūną, žmogus pagrįstai ima suktis į iki šiol išnaudojamus gyvūnus. Viena iš situacijų, galinti sukelti tokio pobūdžio anti-antropocentristinę dvejonę – MO muziejuje atsidariusi paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“.
Aistė Marija Stankevičiūtė
Die Wisdom Vendor
2019-uosius Pamėnkalnio galerijoje pradėjęs Rūtos Matulevičiūtės „Wisdom Vendor“ atvejis forma juodai iškrenta iš paprastai tapybiško pačios menininkės konteksto, o ir ekspozicijų erdvei, pratusiai prie sienas klojančios tapybos ar išsibarsčiusių skulptūrinių objektų, neatrodo labai patogus.
Aistė Marija Stankevičiūtė
Neracionalus žmogus
Į Diogo Evangelistos kuriamą erdvę įslinkęs stebėtojas, susidūręs su iš tamsos išnyrančia blizgančia humanoido galva, stebinčia ateivius, gali pasijusti lyg būtų įžengęs į savarankiškai funkcionuojančio organizmo vidurius. Heterotopinė erdvė talpina žėrėjimu geismą žadinančius pusiau robotų skeletus, mirksinčiame televizoriuje dirbtinai gestikuliuojantį primatą, videodarbus, ruošiančius kelionei į kosmosą ir iš Šiuolaikinio meno centro skulptūrų kiemo sklindantį LED’inį saulėtekį.
Aistė Marija Stankevičiūtė
Das Unheimliche jaudulys
Įžengęs į antrame „Titaniko“ aukšte veikiančią parodą „Anima(re)anima išplėstiniame lauke“ paprastas, eilinis žiūrovas iš tiesų gali pasijusti šiek tiek išplėstas ar bent išplėštas iš apatiškos komforto būsenos, leidžiančios ramiai slinkti pasieniui ir stebėti jei ne statiškus, tai bent neturinčius potencialo iššaukti epilepsijos priepuolio kūrinius, nekeliančius pasišlykštėjimo ar keisto susijaudinimo.
Aistė Marija Stankevičiūtė
Žmogus kaip technologijos lytis. Paroda „Proksemika“
Rašomasis stalas, apšviestas gelsvo šviestuvo, ir kompiuterio ekranas, mėlstantis kambario tamsoje – intymi erdvė, tvinksinti kibernetiniu vojerizmu, socialine masturbacija. Kumštyje sugniaužta pelė, jungianti langus, skverbiasi gilyn į kito privačią erdvę, išviešintą tinkluose. Į aktą įtrauktas „Sodų 4“ rūsyje, parodoje „Proksemika“, pastatytas (ne)asmeninis kompiuteris – tarsi subjektas, savo tariamu pasyvumu siūlantis prisiartinti ir suartėti.
Aistė Marija Stankevičiūtė
Morgas „Titanike“
„Titaniko“ pirmasis aukštas šį kartą švelniai atsiduoda skerdiena. Apdujusios kuosos, kiaulės ir katės, iškabintos ant sienų, permatomi kūdikiai, vaikai tuščiu vidumi ir lėktuvas – mirtinas konstruktas su Marijos šypsniu akyje. Giedriaus Jonaičio paroda – praeities pamėklių koncentratas, savo turiniu užliejantis, ko gero, kiekvieną observuojantį, patyrusį vaikystę ir patį gyvenimą su visais jo kompleksais: baime, kalte ir nokautais, gėda ir menkumu.
