Muzika, kuri skamba, kalba, gyvena

Neseniai Vilniaus rotušėje kartu su Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kameriniu orkestru buvo surengtas kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jurgio Juozapaičio jubiliejinis autorinis koncertas. Jurgis Juozapaitis – kompozitorius, kurio muzika išties skamba. Didžiąją dalį laiko galėjęs sau leisti nešvaistyti kitai veiklai, o atsidėti kūrybai, ne kartą nusivylęs muzikos vienodumu ir betiksliais muzikų bandymais šokiruoti, šiandien kūrėjas tvirtina, kad svarbiausia jam – muzikos kūrinio prasmė. Apie ją ir ne tik kompozitorių kalbina Rasa Murauskaitė.

Studijavote pas vieną ryškiausių kompozicijos pedagogų – Julių Juzeliūną. Kokias jo pamokas laikote svarbiausiomis?

Dažniausia žmogus baigia konservatoriją su įvairiomis patirtimis. Manoma, kad jis kuo nors turi sekti, iš ko nors mokytis – paprastai tai yra jo pedagogas. Tik po kurio laiko atsiranda patirtis, suvokiama, kaip surasti savo kelią, savo braižą. Vieni jį suranda, kiti ne. Galiu pasakyti, kad būtent J. Juzeliūno dėka tapau kompozitoriumi. Įstojęs į tuometę valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kad ir kaip keista, jau buvau nusivylęs mokslais. Didžiuliai krūviai, abejotini reikalavimai... O ir įstojau iš pradžių ne į kompoziciją, o į choro dirigavimą. Kai susitikau su J. Juzeliūnu, jis mane patraukė savo optimizmu, energija ir paskatino mokytis kompozicijos. Tuomet suradau prasmę ir tikslą – tapti kompozitoriumi. J. Juzeliūno pamokos buvo įdomios, analizuodavome įvairius kūrinius, mokiausi kūrybos paslapčių. Pradėjęs kurti, jutau didžiulį dvasinį pasitenkinimą, džiaugsmą. Niekada nieko nedariau per jėgą – mintys ateidavo pačios. Nuo pat ankstyvos vaikystės man patiko muzika. Prisimenu, kartą paėmiau kažkokias natas, kurių dorai net nepažinau, bet radau kūrinį, kur jų nedaug, jokių ženklų prie rakto, ir pradėjau groti. Pagalvojau – kokia graži melodija! Tai buvo Edvardo Griego „Solveigos daina“.

Praėjusio amžiaus 7-ąjį dešimtmetį vykusį lietuvių muzikos atsinaujinimą stebėjote jauno kompozitoriaus akimis. Kokie tai buvo procesai?

Visi ieškojo naujų dalykų. Kompozitorių sąjungoje vykdavo perklausos, iš kurių daug pasimokydavome. Klausydavomės vyresniųjų kompozitorių muzikos, vykdavo aštrios diskusijos ir buvo nepaprastai įdomu. Tais laikais pasirodė Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ partitūros leidimas ir puiki vieno Šveicarijos orkestro plokštelė. Šios muzikos klausymas man padarė nepaprastą įtaką. Ir dabar, išgirdęs „Mezzo“ ar kitur puikiai atliekamą „Šventąjį pavasarį“, jaučiu malonumą klausydamasis šios muzikos.

Jau baigęs studijas, 1970-aisiais, pirmą kartą išvykau į festivalį „Varšuvos ruduo“, kur susipažinau su avangardine Vakarų pasaulio muzika. Pradėjau studijuoti naujausios muzikos partitūras, kūrinių įrašus. Man tai padarė didžiulę įtaką. Tačiau paskui susiformavo ir kritinis požiūris – šalia talentingų, įdomių kompozicijų yra ir labai daug vienodos, neįdomios muzikos. Jeigu ją „paleisi“, – sumaišysi daugybę garsų į krūvą, be jokios atrankos, – rezultatas bus atstumiantis, kad ir koks kompozitorius tai darytų. Taip pajutau pirmą nusivylimą. Susimąsčiau apie savo kūrybos kelią, muzikos prasmę, o šokiruojantys sąskambiai visai nebetraukė – jais užsiėmė jaunimas.

Jaučiu didelį dėkingumą prisimindamas pirmuosius susitikimus su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir jo tuomečiu vadovu, dirigentu Juozu Domarku. Stebiuosi, kiek daug jis yra padaręs naujausios lietuviškos simfoninės muzikos plėtrai. Mes, studijas baigiantys kompozitoriai, prirašydavome įvairiausių dalykų, o jis juos be jokio vargo atlikdavo. Iš šio dirigento esu gavęs daug naudingų patarimų. Mums, jauniems kompozitoriams, būdavo svarbu, kad partitūra kuo įdomiau atrodytų, o jis davė gerų praktiškų patarimų – reikia rašyti taip, kad kuo mažiau tektų stabdyti orkestrą, kad viskas partitūroje būtų kuo aiškiau nurodyta ir, žinoma, iš mūsų dirigentas reikalaudavo profesionalumo. Esu patyręs daug geranoriškumo ir iš orkestro artistų, kurių kiekvienas pademonstruodavo savo instrumento galimybes, duodavo naudingų patarimų. Tai buvo ta dirva, kurioje augau kaip kompozitorius.

Vadinasi, esate iš tų kūrėjų, kurie maloniai priima atlikėjų pastabas?

Visada priimu. Dabar girdžiu visko: kompozitoriai rašo kūrinius pagal naujas, savo sugalvotas koncepcijas, įmantriais pavadinimais ir t.t., tačiau, mano nuomone, tai šalutiniai dalykai – muzika arba skamba, arba ne.

Pats rašydamas muziką esate išbandęs įvairias kompozicines technikas – serializmą, sonoristiką, minimalizmą... Ar kurią nors jų laikote pranašiausia ar bent jau artimiausia savo skambesio vizijai?

Dodekafoninį kūrinį esu parašęs tik baigęs studijas, tačiau iškart pajutau, kad tas „sukaustymas“ ne man. Visada žavėjo orkestro spalvos, sonoristika – rašydamas orkestrui dažnai ją naudojau. Greitai bus jau 50 metų, kai sukūriau simfoniją „Rex“, kurią atliko nemažai orkestrų bei dirigentų, tarp jų – Maskvos, Prahos simfoninis (FOK). Nepamirštamas buvo pirmasis kūrinio atlikimas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojant J. Domarkui. Be sonoristikos siekiau, kad ši simfonija turėtų ir nacionalinį pagrindą, čia mačiau savo, kaip kūrėjo, prasmę.

Ne kartą pokalbyje paminėjote žodį „prasmė“. Kaip suprantu, Jums tai – vienas svarbiausių muzikos kūrinio elementų. Kas dar Jums apibrėžia sėkmingą muzikos kūrinį?

Ir paprasta, ir sunku atsakyti. Visų pirma, atlikėjas turi norėti kūrinį groti, o klausytojas – klausytis. Buvo laikotarpis, kai puikiai žinojau, ką pasakys vienas ar kitas kritikas, muzikologas, ir man net dingdavo noras ką nors rašyti. Tačiau vėliau pagalvojau, kad nepaisant nieko turiu eiti savo keliu. Suartėjau su kamerinės muzikos atlikėjais, ėmiau rašyti daugiau kamerinės muzikos. Tie kūriniai buvo daug kur atlikti. Kartą atsitiko taip: mano kūrinį atliko Prahos kamerinis ansamblis, o Sonatą smuikui solo smuikininkas iš Maskvos įtraukė į savo programą ir pagrojo Turkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, įrašė į plokštelę. Nuėjau į Kompozitorių sąjungą pasigirti, o man ėmė priekaištauti, kaip natos ten atsirado. Mat tuomet valdžios atstovai stengėsi kontroliuoti, kad niekas be jų žinios nepatektų į užsienį. Taip tarsi pakliuvau į šiokią tokią nemalonę. Prieš tai ir rašydami operą vaikams „Marių paukštė“ su Sigitu Geda buvome atsidūrę sudėtingoje padėtyje – galbūt ir tai skatino nepasiduoti.

Užsiminėte apie pirmąją savo operą, sukurtą 1976-aisiais. Kokia jos atsiradimo istorija?

Kompozitorių sąjungoje buvo suorganizuotas puikus vakaras, kuriame susitiko kompozitoriai, poetai ir dailininkai. Buvo rodomi paveikslai, atliekami kūriniai, tarp jų – ir mano. Marcelijus Martinaitis ir S. Geda tada skaitė savo eiles. Po vakaro grupė poetų ir kompozitorių patraukėme į namus dar pabendrauti. Mane nustebino, kad mažai pažįstami literatai smagiai apkalbėjo S. Gedos kūrybą, netgi šaipėsi iš jos. Aš tada pagalvojau – reikia su šituo vaikinu susipažinti. Kai pradėjau ieškoti, kas parašytų libretą „Marių paukštei“, paskambinau jam, susipažinome ir pradėjome kartu kurti. Kelias į šią operą buvo sudėtingas – nenorėta jos priimti. Būta ir vienos režisierės, kuri norėjo operą statyti, bet su sąlyga, kad ji parašys tekstą. Kai tekstas liko S. Gedos, ji dėjo pastangas, kad kūrinys būtų atmestas. Vis dėlto gyvenime būna ir netikėtumų. 1978-aisiais už simfoniją „Rex“ netikėtai gavau valstybinę premiją. Kultūros ministerija man „uždegė žalią šviesą“, ir „Marių paukštė“ buvo pastatyta, o paskui rodoma dar šešerius metus. Šiaip tai buvo įdomus metas, kai nuolatos atsitikdavo kažkas, kas kūrėją darydavo stipresnį.

Jūsų muzika pelnė daugybę premijų, prizų. Be Nacionalinės premijos, esate net penkiolikos Stasio Šimkaus premijų už vokalinę kūrybą laureatas, kūrinys „Bokštų kontrapunktai“ simfoniniam orkestrui įvertintas pirmąja premija konkurse „Sinfonia Baltica“ Rygoje ir t.t. O kuriais savo kūriniais pats esate labiausiai patenkintas, laikote sėkmingiausiais?

Geras kūrėjas visada sako, kad nė vienu kūriniu iki galo nėra patenkintas. Galiu pasakyti tiek – yra mano kompozicijų, kurios nemažai skambėjo ir iki šiol gyvena savo sceninį gyvenimą. Su simfonija „Rex“ man, jaunam kompozitoriui, iškart pasisekė. Prahos simfoninis orkestras ją net į plokštelę įrašė, ji buvo atlikta Maskvoje, kur susilaukė daug komplimentų, visiems simfonija atrodė nauja, netikėta. Daug kartų ją atliko J. Domarkas su orkestru, vežėsi į gastroles. Iš kamerinės muzikos išskirčiau „Mėnulio šviesą“, kurią dauguma šalies trio yra groję. Ir praėjusią vasarą Armonų Duo su kanadiečiais šį kūrinį atliko Kanados Niagaros festivalyje, „Mėnulio šviesa“ skambėjo ir Lenkijoje, Vokietijoje. Jeigu kūrinys įeina į atlikėjų repertuarą, galima sakyti, kad jis pavyko. Atsimenu, bendraudavome su šviesaus atminimo kompozitoriumi Antanu Rekašiumi – eksperimentatoriumi, dariusiu labai įdomius dalykus. Jis sakydavo, kad kompozitoriui jau pasisekė, jeigu bent vienas jo kūrinys lieka gyventi. Aš galvoju, kad, ko gero, šie žodžiai teisingi.

Šiandien stebite šalies kultūrinį gyvenimą. Ko čia Jums labiausiai trūksta? O galbūt kažko yra per daug?

Sunku atsakyti. Norėtųsi, kad būtų daugiau įdomios muzikos, juk Lietuvoje turime puikių atlikėjų. Mūsų jaunieji atlikėjai vyksta į tarptautinius konkursus, juos dažnai laimi. Yra aukščiausio lygio profesionalų, kurių deramai neįvertiname, dažnai jie ir prastai apmokami. Man norėtųsi, kad tiems puikiems mūsų atlikėjams kompozitoriai parašytų daug geros muzikos. Taip pat turime „LRT Kultūros“ kanalą. O kiek ten girdime mūsų atlikėjų – dainininkų, instrumentalistų, tarptautinių konkursų laureatų, kurie yra dažni svečiai geriausiose Europos salėse? Norėčiau kas vakarą juos matyti per savo nacionalinį kultūros kanalą, kad jis būtų tarsi lietuviškasis „Mezzo“.

Dėkoju už pokalbį, linkiu kūrybinės sėkmės.

Kalbino ir parengė Rasa Murauskaitė