7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Kino naujienos trumpai

Šeštadienį Berlyne įvyko iškilminga Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Ji vyko jau trisdešimtą kartą. Daugiausia apdovanojimų šiemet pelnė Rubeno Östlundo filmas „Kvadratas“. Jam atiteko net šeši apdovanojimai: už geriausią 2017 m. Europos filmą, geriausią 2017 m. Europos komediją, Rubenui Östlundui – geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus autoriaus, Claesui Bangui – geriausio aktoriaus, Josefin Åsberg – geriausios dailininkės apdovanojimai.

Išmaišiusi pasaulio scenas, metus „Aura“ užbaigs spektakliu „Godos“ Vilniuje ir Kaune

„Kvapą gniaužiantis reginys”, „Nėra žodžių apibūdinti stebuklui, kurį šįvakar matėme”. Tokiais žodžiais po spektaklio „Godos“ užsienio scenose buvo sutikta Kauno šokio teatro „Aura“ trupė. Artėjant šv. Kalėdoms šį ovacijų ir bisų lydimą  spektaklį trupė „išpakuos“ Vilniaus ir Kauno scenose.

Spektaklis „Godos“ nuo pat jo užgimimo paženklintas sėkmės. Lietuvoje, festivalyje „Vaidiname žemdirbiams 2016“, jis buvo pripažintas geriausiu festivalio spektakliu. Menais persisotinusi ir išlepusi Florencijos publika, nustebino net pačius festivalio organizatorius, šokėjus į sceną nusilenkti aplodismentais kviesdama net keletą kartų. Netrukus vienas po kito gauti kvietimai spektaklį parodyti užsienio scenose. Kauno šokio teatras „Aura“ su šiuo spektaklių gastroliavo Norvegijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Turkijoje, Vokietijoje, Indijoje, Italijoje, Lenkijoje.

Spektaklis sukurtas apmąstant ir išjaučiant mūsų protėvių kalbos žodį „godos“, kuris šiandien jau nebenaudojamas mūsų kasdienėje kalboje. Statant spektaklį buvo apklausta daugybė žmonių kavinėse, autobusų stotelėse, universitetuose, ką jiems reiškia šis žodis. Kiekvienas atsakymas kažkiek skyrėsi, buvo nuspalvintas asmeniškumo, tačiau visus atsakymus jungė tai, kad „godos“ siejamos su praeitimi ir tapatinamos su moterimis bei jų svajomis.

Liepsnojančios širdys. Pokalbis su juvelyre Ieva Sadauskaite

 „ARgenTum“ galerijoje veikė VDA Telšių fakulteto Metalo meno ir juvelyrikos programos absolventės Ievos Sadauskaitės paroda „Atgal į širdį“. Savo kolekcijoje Ieva operuoja iš pažiūros paradoksaliomis sąvokomis sakralumas ir maištas, bandydama pasamprotauti, kas meną daro paveikų, kitaip sakant, tokį, kuris žiūrovą skatintų aktyviai įsitraukti. Šis pokalbis – tai puiki proga susipažinti su jaunąja menininke ir pasikalbėti apie tokią svarbią kiekvienam kūrėjui debiutinę parodą, kurioje subtilus juvelyrės talentas persipynė su skvarbiu mąstančios asmenybės žvilgsniu.

Pasaulis be Julios Roberts

Stepheno Chbosky filmas „Gerumo stebuklas“ sugrąžino į kino ekranus senokai matytą Julią Roberts, kuri vis dažniau švyti reklamose. Apie garsenybių fenomeną su kultūros semiotiku Marcinu Napiórkowskiu, rašančiu vėlyvojo kapitalizmo mitologijoms skirtą knygą, „Wysokie Obcasy“ puslapiuose rudenį kalbėjosi Agnieszka Juciewicz. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

Apie Trojos karą ir lentų vagystę

Danas Aleksa šen, Danas Aleksa ten, Danas Aleksa visur, kur tik pažvelgsi. Per pastaruosius metus šis menininkas surengė porą stambių parodų, su projektu „LT100“, vykusiu galerijoje „Sodų 4“, dalyvavo 11-oje Kauno bienalėje; kokia nors reikšminga proga, tokia, kaip Performatyvus postdisciplininis kongresas, vis paguli po raudonu kilimu. Apie visą šį kūrybinį fejerverką ir kalbamės su autoriumi.

Įkaitusios teatro dulkės

Eimuntas Nekrošius visą savo kūrybinį gyvenimą paskyrė visuomenės tyrimui. Jo laboratorijos mėgintuvėliuose analizuojama meno psichologija. Lietuvoje jam, neturėjusiam lygiaverčių partnerių, niekada nebuvo lengva. Nekrošiaus premjera „Cinkas (Zn)“ Jaunimo teatre, bendradarbiaujant su teatru „Meno fortas“, tapo svarbiu šiuolaikinės Lietuvos teatro sistemos elementu. Šis spektaklis, kaip ir cheminis elementas cinkas, svarbus skonio vystymui ir gebėjimui matyti tamsoje. Paradoksalu, bet „barokiškai“ tiršta Svetlanos Aleksijevič literatūrinė dokumentika ir nemažiau tirštas režisieriaus asociacijų laukas suformavo skaidrų paveikslą – mūsų ateities kroniką.

Menininkų dramos

Damienas Chazelle’as išgarsėjo filmu „Atkirtis“ (TV 3, 9 d. 21.35) – pasakojimu apie jauną būgnininką, svajojantį tapti didžiu muzikantu. Troškimas tampa jo apsėdimu, kuriuo pasinaudoja sadistiškas mokytojas. Režisierius sakė: „Iš pat pradžių norėjau sukurti muzikinį filmą, kuris veiktų kaip trileris. Kad jis būtų žiaurus, bet tiesiogiai nerodytų prievartos. Kad visąlaik balansuotų ties riba kaip veiksmo filmuose, kai niekad nežinai, kas tuoj pat iššaus ir į ką. Jei ieškočiau įkvėpimo, tai greičiausiai Peckinpah, Scorsese’s, Leone’s filmuose. Ir šiek tiek filme „Rokis“, nes tai tobulas kino pavyzdys apie žmogų iš niekur, kuriam sportas padeda tapti įžymybe. Tačiau „Atkirtis“ – tai ne „Rokis“, dar ir todėl, kad ieškojau kitokio nei tradicinė laiminga pabaiga finalo.“

Penki savaitės tekstai

Tinklalapis colta.ru išspausdino pokalbį su amerikiečių kino dokumentininke, istorike, rašytoja ir LGBT veikėja Andrea Weiss, kuri neseniai lankėsi Rusijoje. Režisierė kalba apie savo naujausią filmą „Ginčo kaulai“ („Bones of Contention“, JAV, 2017), kuriame pasakojama apie poetą Federico Garcią Lorcą, LGBT pogrindį generolo Franco laikais ir apie tai, kaip poetas tapo queer simboliu.

Grožis gali būti žiaurus


Lapkričio 16 d. Vilniuje buvo iškilmingai atidarytas naujas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys – Samuelio Bako muziejus. Jis įkurtas praplėtus Tolerancijos centro (Naugarduko g. 10, Vilnius) ekspozicines erdves. Architektūrinį renovacijos projektą rengė a.a. Leonidas Merkinas, ir jo vadovaujama įmonė „Architektūros paletė“, o muziejaus dizainerė Viktorija Sideraitė-Alon, glaudžiai bendradarbiaudama su menininku ir Samuelio Bako muziejaus vadove Ieva Šadzevičiene, rūpinosi ekspozicijos dizainu.

Naujajam muziejui priklauso 161 kv. m. ekspozicinis plotas, kuriame eksponuojami 37 (iš 54 dovanotų) pasaulyje žinomo dailininko Samuelio Bako tapybos darbai, datuojami 1946–2011 metais. Į muziejų patekti galima per Tolerancijos centrą. Antrame aukšte ekspozicijos pradžią aiškiai žymi taip pat Sideraitės-Alon sukurtas muziejaus logotipas – ryškiai mėlynos Samuelio Bako vardo raidės su subtiliai atkartotu jo parašu žemiau.

Vidinės dramos ant teletabių kalvelės

Po pastarųjų spektaklių daugiau minčių kyla apie save, nei apie teatro pasaulį. Nes teatralai, regis, vieningai pasidavė savianalizės – ne teatro, o žmogaus – malonumui. Ir asmens vidinė drama tapo svarbesnė už įvairiausius kontekstus, konfliktus ir pačią kūrybą. Žiūrima, kaip jaučiamasi vienoje ar kitoje situacijoje, o ne stebima iš šono pati situacija. Analizuojama, o ne rodoma. Iš vidaus patenkama į išorę, o ne iš išorės į vidų. Viskas ganėtinai uždara ir užburta. Nes užsitęsus šiam, vadinkime, metodui, vargu ar gali pavykti išvengti gromuliacijos. Nepavyksta. Ir įstringama per arti vaizdo stebėtojo pozicijoje. Jis taip arti, kad, regis, būtinai ką nors užčiuops, bet, deja, nieko ypatingo taip ir nepamato.

PUSLAPIS
IŠ
1003