7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

„Balkono okupacija“ Nr. 4 – geroji jaunojo teatro intriga

Kaip gimsta spektaklis? Iš kur atsiranda idėjos? Pagaliau, kas yra būsimos teatro žvaigždės? Atsakymai – gruodžio 1 ir 2 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Balkono teatre. Ketvirtus metus vykstantis scenos meno darbų eskizų konkursas „Balkono okupacija“ kviečia žiūrovus užsikrėsti „gerąja intriga“ ir stebėti įvairių specialybių LMTA studentų ir absolventų eskizus, kurie turi galimybę pavirsti užbaigtais scenos meno darbais.  

Konkurse dalyvauja LMTA Vaidybos ir režisūros katedros studentai bei nepriklausomi jauni menininkai. Jie pristatys aštuonis maždaug 20 minučių trukmės eskizus. Kompetentingos komisijos atrinktiems perspektyviausiems darbams LMTA suteiks vadybinę, techninę, finansinę, moralinę pagalbą visiškai realizuoti sumanymus.

 

„Bildukai” ir baimes valganti lova Tarabilda

„Reikia pažvelgti savo baimei į akis ir ji tą pačią minutę išnyks” – tuo įsitikinę spalvingi ir išdykę naujojo Keistuolių teatro spektaklio mažiesiems personažai Bildutė Lemputė, Bildukas Spintukas ir Bildukas Palovė, kuriuos vaidina aktoriai Viola Klimčiauskaitė, Marija Augutytė, Dalius Skamarakas bei Jurgis Marčėnas (spektaklio dailininkė ir režisierė – Ramunė Skrebūnaitė). Žaisminga ir muzikali „Bildukų“ istorija lapkričio 18 d. atgijo Keistuolių teatre, jaukioje eksperimentinėje salėje. Aktoriai vaikus pakvietė interaktyviam dialogui apie nemalonias, tačiau neišvengiamas kiekvieno mažo ir didelio palydoves – baimes.

 

Tautosakos bei, anot kūrėjų, gyvenimiškos patirties įkvėpto spektaklio centre atsiduria padauža vaikas ir trys ne mažiau pašėlę, bet išminties nestokojantys bildukai. Bauginanti, nepažįstamais garsais šnaranti ir bluosto sudėti neleidžianti tamsa atrodo baugi ir nenugalima, tačiau bildukų šėlionėse, pasakose bei pamokymuose tarsi dūmas išsisklaido jos paslaptis ir paaiškėja, jog tamsos visai nereikia bijoti. Spektaklio pabaigoje mažųjų žiūrovų laukia dar viena smagi atrakcija – amžinai alkana lova Tarabilda, kviečianti vaikus atiduoti savo baimes, kad jas gardžiai sukramtytų ir visiems laikams saldžiai nurytų.
 

„Lėlėje“ – kaubojai ir indėnai

Vilniaus teatras „Lėlė“, šį sezoną jau pristatęs režisierių Ainio Storpirščio bei Jūratės Trimakaitės darbus, ir toliau tęsia pažintį su jaunosios kartos kūrėjais. Gruodžio 2, 3 d. 12 val. „Lėlės“ Didžiojoje salėje laukia dar viena premjera – Karolio Vilko režisuotas spektaklis vaikams „Indėnukas Džo“. Spektaklio kūrybinę komandą taip pat sudaro scenografas Romanas Duda, kostiumų dailininkė Ieva Šimukonytė, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis, vaidina Šarūnas Gedvilas, Žygimantė Elena Jakštaitė, Laurynas Jurgelis, Lijana Muštašvili, Imantas Precas, Gediminas Rimeika, Asta Stankūnaitė, Rūta Šmergelytė.

„Indėnukas Džo“ – tai kelionių spektaklis, kurio metu kartu su pagrindiniu veikėju kaubojuku-indėnuku Džo klajosime per neaprėpiamus slėnius, miškus ir kanjonus bei patirsime galybę nuotykių, pavojų ir netgi meilę. Kelionė per laukinius vakarus neabejotinai bus paini ir ilga, kadangi drąsusis Džo, susiruošęs aplankyti močiutę, netikėtai pateks į stebuklingą mišką, kuriame pamirš ne tik kur eina, bet ir kas jis pats esąs... Taip jis pateks į indėnų nelaisvę, susitiks princesę Mokahontą, susikaus su mistine miško būtybe Popobava ir galiausiai, prisiminęs savo tikslą, papasakos apie sukauptą patirtį aplankytai močiutei.

Veronikos Šleivytės gyvenimo filma

Veronika Šleivytė (1906–1998) – viena mūsų dailės istorijos periferinių figūrų, žinoma kaip grafikė ir dailininkė, kuri sugrįžta netikėtu būdu – fotografijų archyvu, aptiktu Kupiškio etnografijos muziejuje.

Ir aš kikenu į saują

Priešžiemio veiksmas persikelia į Klaipėdą – ten tris savaites KKKC rūmai užpildyti fotografijos parodomis, o į jų atidarymą suvažiavo kas tik galėjo iš Vilniaus ir Kauno. Prie rūbinės klaipėdietis Artūras Šeštokas norinčius fotografavo XIX a. šlapio kolodijaus technika – pilstė chemikalus ant stiklo plokštelių, jas dar šlapias eksponavo ir ryškino. Visa tai žinau šiaip iš istorijos, nes stebėti nebuvo kada – skubėjau apžiūrėti parodas.

Vienas kelias

Užmetus akį į televizijos programas, apėmė nostalgiškas jausmas: supratau, kad pasiilgau Wong Kar-wai filmų. Visai neseniai, Lione atsiimdamas prestižinę Lumiere’ų kino premiją, režisierius sakė: „Mano kartos vaikai neturėjo televizorių, videožaidimų, mūsų langas į pasaulį buvo radijas ir kinas. Vis labiau pasinerdamas į filmus supratau, kad norėčiau gyventi jų pasaulyje.“ Tas pats jausmas apima ir žiūrint Wong kar-wai filmus, nors jie gali pasirodyti liūdni, tamsūs. TV1 (3 d. 21 val.) primins pirmąjį amerikietišką režisieriaus debiutą „Mano vaivorų naktys“ (2007). Jis tinka vis trumpėjančioms dienoms. Filmo herojė Elizabet ieško savęs ir bando gydyti sielos žaizdas. Trumpi susitikimai su nepažįstamais žmonėmis padeda jai išsivaduoti nuo praeities.

Kinas iš antrų rankų

Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“ („Krotkaja“, Prancūzija, Vokietija, Olandija, Lietuva, 2017)  - filmas apie šiuolaikinę  Rusiją.  Rusiškas „Nuolankiosios“ pavadinimas susieja filmą su Fiodoro Dostojevskio „Romiąja“. Šią apysaką Dostojevskis parašė 1876-aisiais ir vadino fantastiniu apsakymu. „Romiosios“ pasakotojas - lupikautojas, jis sukrėstas, nes ką tik patyrė žmonos savižudybę. Vyras prisimena jų bendro gyvenimo istoriją.

„Naujojo Baltijos kino“ nacionalinė programa – nuo gimimo iki mirties

Dar prieš prasidedant Europos šalių kino forumui „Scanorama“, buvo džiugiai skelbiama, kad beveik pusę atrinktų festivalio filmų režisavo moterys. Festivalyje įvyko trys nacionalinės premjeros, kurių režisierės – taip pat moterys. Visgi tokia moterų režisuotų filmų gausa nėra vien tik „Scanoramos“ filmų atrankos politikos rezultatas – iš tiesų šiuo metu moterys Lietuvoje sudaro didžiąją jaunųjų kino režisierių dalį. Šiame tekste trumpai aptarsiu šių metų „Naujojo Baltijos kino“ nacionalinės programos filmus.

Reveransas Martynui Liuteriui

Varpų garsas – tai kvietimas susiburti, kartu pasimelsti. Jų gausmas pakylėja virš kasdienybės ir byloja apie poreikį klausytis įdėmiau nei paprastai. Anksčiau dar buvo tikima, kad varpai simbolizuoja ryšį tarp žemės ir dangaus – turbūt todėl maldos namai be varpų skambesio neįsivaizduojami. Gal būtent todėl garsėjančiu, tankėjančiu varpų gaudesiu prasideda nauja tezių opera „Liuterio durys“ – dovana 500-ąsias metines mininčiai turiningai Reformacijos tradicijai.

Slystant paviršiumi

Pradėsiu nuo statistikos. „Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino programoje šiais metais pristatyti penki lietuvių režisierių, penki latvių ir estų filmai, tarp jų – trys animaciniai, vienas dokumentinis ir šeši vaidybiniai trumpo metražo filmai. Šių metų programa – tikriausiai viena silpniausių pastarųjų metų programų. Išryškėjęs bruožas – dažniausiai gana padori ar net kokybiška techninė filmų pusė, „raštingi“ operatorių darbai, įtikinama aktorių vaidyba. Tačiau siužetai, pasakojamos istorijos, tai, kaip jos pasakojamos, tiesiog neįdomūs, nes istorijos dažniausiai vienplanės; užsižaidžiama forma, kamera ir jos judesiu, muzika tarsi bandant „užtušuoti“ tvyrančią už siužeto tuštumą. Pasakojamos madingos, ne kartą matytos istorijos ir bandoma jas pateikti kaip savas. Žinoma, programoje būta išimčių. Manau, esminė bėda ta, kad režisieriai patys sau rašo scenarijus ir nors jų režisūra daugiau ar mažiau gali būti pakenčiama, pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Juk ne kiekvienas režisierius gali būti scenaristas.

PUSLAPIS
IŠ
1003